Nepriklausomybė paskelbta, bet nesukurta

Pamąstymais apie nueitą kelią dalijosi ir filosofas, publicistas Vytautas Rubavičius, taip pat buvęs aktyvus Atgimimo laikų dalyvis, taip ir netapęs signataru.

- Kokios mintys, nuotaikos aplanko šiandien? - „Vakaro žinios“ paklausė „Nacionalinio susivienijimo“ pirmininko Vytauto RADŽVILO.

- Nuotaikos labai prieštaringos. Viena vertus, neįmanoma ir niekada nebus įmanoma užmiršti tos dienos, kai išsipildė didžioji svajonė ir lietuviai vėl tapo valstybine tauta.

Tapti tokia tauta, reiškia patekti į išrinktųjų klubą, mat taip jau yra, kad daugybė tautų, kartais net labai didelių, kaip kurdai, arba ekonominiu kultūriniu atžvilgiu labai klestinčių, kaip katalonai, taip ir netapo valstybėmis.

Šitos aplinkybės mes dažnai net nesugebame deramai įvertinti. Kai šiandien kalbame apie tai, kad atkūrėme valstybę, išsivadavome iš sovietinės okupacijos, visa tai iš principo yra teisinga. Tačiau tokie vertinimai - labai paviršutiniški.

Ką tą kovo 11 dieną mes iš tikrųjų pasakėme pasauliui? Mes paneigėme vieną ne Lietuvoje gimusią tiesą, pagal kurią buvome priversti gyventi. Ta tiesa buvo dar XIX amžiuje atsiradusios komunistinės ideologijos dogma, kad tautos ir valstybės neturi ateities. Kad jos neišvengiamai privalės išnykti.

Mes gyvenome tuos penkis dešimtmečius iš esmės vadovaudamiesi išnykimo ar susinaikinimo filosofija. Kovo 11-ąją mes pasakėme, kad norime būti ir gyventi. Mes metėme iššūkį tai dogmai ir atrodė - visam laikui. Pasirodo, buvome be galo naivūs.

2012 m. Seimas priėmė unikalų dokumentą „Lietuvos pažangos strategija 2030“. Šis dokumentas reiškia, kad mes faktiškai, tik šiek tiek kitu pavidalu arba kitaip formuluodami, grįžome prie sovietinės filosofijos, kad lietuvių tautos ir mūsų valstybės galutinis tikslas pasaulyje yra išnykti.

Kodėl apie tai šiandien, šventiškos dienos išvakarėse, reikia kalbėti? Ogi todėl kad mes iš tikrųjų gyvename beveik šizofreniškai suskilusioje tikrovėje.

Jeigu valstybė mano, kad ji neturi egzistuoti, tai natūralu, kad valstybės prioritetai, pats jos tikslų suvokimas atitinkamai keičiasi. Jei susitaikai su perspektyva, kad mūsų tautos nebus, kodėl tada ta valstybė ar jos valdžia turi pergyventi ar kvaršinti galvas, kad Lietuvoje masiškai nyksta gyventojų?

Būtent šiuo požiūriu, be abejo, šventės nuotaika tikrai nėra pati šviesiausia. Kita vertus, tokia šventė galų gale yra galimybė, ir netgi įpareigoja prisiminti, kad jeigu jau mėginame tą valstybę atkurti, jeigu siekiame tikslo vis dėlto amžiams išlikti kaip tauta, galbūt atsikvošėsime ir mums tie tikslai taps svarbūs.

- Buvote vienas iš Sąjūdžio kūrėjų. Bet su sąjūdininkais nedalyvavote rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Kodėl?

- Sprendimą neiti į Aukščiausiąją Tarybą, nors turėjau geras galimybes ten patekti, priėmiau jau 1989 metų vasarą, supratęs, kad nors ir laimingai susiklosčius aplinkybėms mes valstybę atkursime, tačiau Sąjūdžio vizija liks neįgyvendinta.

Tada tiesiog reikėjo apsispręsti, ar vieną kartą pakelti ranką už Nepriklausomybės aktą, ar vis dėlto galvoti apie ateitį, o tai reiškia grįžti prie darbo, kurį, maniau, šiek tiek mokantis ir galintis daryti, tai yra galvoti, kas laukia Lietuvos toliau, ugdyti studentus.

- Dabar su partija „Nacionalinis susivienijimas“ sukate į politiką. Atėjo laikas veikti?

 - Tiesiog nebėra kito pasirinkimo. Daiktus reikia vadinti tikrais vardais. Ir padėtį vertinti tiksliai - po paskutinių dešimties prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo metų mes gyvename tokioje situacijoje, kuri nepaprastai primena 1985-1987 metų sąstingį Sąjūdžio išvakarėse.

- Kuo pasireiškia tas sąstingis?

- Su didžiule pompa organizuojamas nacionalinės idėjos konkursas ir sužinome, kad strategine idėja turi tapti siekis iki 2025 metų padaryti mokytojo profesiją prestižine. Turbūt joks sveiko proto žmogus neabejoja, kad mokytojo prestižas normalioje visuomenėje yra savaime suprantamas dalykas, bet mums tokia banalybė, pasirodo, jau virsta strategine idėja. Tai yra intelektualinis nuosmukis, kurio kitaip kaip dugnu pavadinti neįmanoma.

Lygiai tą patį matome ir kitose gyvenimo srityse. Propagandos mašina sukasi, aiškiname, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno ir niekad nebuvo saugi kaip dabar, bet lyg tyčia Jungtinės Tautos pripažįsta, kad esame sparčiausiai nykstanti valstybė. Kas tai yra, jeigu ne visiškas praktiškai jau negrįžtamas atotrūkis tarp propagandos ir tikrovės? Moralinis supuvimas.

Iš tiesų galima rimtais veidais kalbėti netgi apie demokratišką laisvą teisingą visuomenę, jeigu jau kiekvienam šalies piliečiui aišku, kad šitoje šalyje gyvena net kelios, mažų mažiausiai, dvi žmonių kategorijos. Vieni, kurie sėda keleriems metams į kalėjimą už gramą „žolytės“, nors jokiu būdu nesu šitų dalykų rėmėjas ar tam pritariu.

O žmogus, kuris sadistiškai sudaužo ir sužaloja paauglę, išvengia bet kokios atsakomybės. Lygiai tas pat - socialinė degradacija. Auganti ekonomika (iš tiesų taip yra) ir tuo pat metu nemažėjanti, bet didėjanti turtinė nelygybė bei socialinė atskirtis.

Turime pagaliau suvokti, kad šitokiais pagrindais gyvuoti valstybė paprasčiausiai negali ir tokia krizė vyksta tada, kai byra įprastinė geopolitinio pasaulio tvarka, braška ES, neaiški transatlantinių ryšių ateitis. Užuot maksimaliai telkus visuomenę, mes visais parametrais esame ta pati vėlyvojo sovietmečio demoralizuota visuomenė.

Kuri neturi idėjos, neturi savo misijos suvokiančio ir atsakomybę valdančio sluoksnio, pirmiausia politikų, kuri gyvena tik šia diena ir kurios vienintelis rūpestis, kiek dar bus spėta įsisavinti europinių pinigų, o tos visuomenės filosofija: po mūsų nors ir tvanas.

Viename savo pasisakyme publicistas, filosofas Vytautas Rubavičius buvo iškėlęs itin taiklų klausimą: jeigu nepriklausomos Lietuvos valstybė prasidėjo masiniu sovietmečiu sukurto visuomeninio turto prichvatizacija, kaip tokioje valstybėje galėjo rastis demokratija? „Ar jau turite atsakymą“? - „Vakaro žinios“ paklausė Vytauto RUBAVIČIAUS.

- Atsakymą, manau, dalinį (nes niekada tiksliai nežinome, kas susikurs) duoda dabarties kasdienybės įvykiai - politiniai, kultūriniai, švietimo srityje. Visur pastebime nuosmukį - įvairiose srityse įsisavinamų pinigų vis daugėja, bet rezultatai menkėja.

Tiesa, nelabai norima skaičiuoti, kiek pinigų buvo įsisavinta įvairiems projektams ir kiek iš jų teko mokykloms, mokytojams, bet sumos tikrai įspūdingos. Vadinasi, mes tęsiame tuos pačius įgūdžius ir įpročius - vogti.

- Kaip pradėjome, taip ir tęsiame. Liko toks mentalitetas?

- Taip, tik dabar mes tai vadiname lėšų įsisavinimu. O įsisavina tie, kas prieina prie tų lėšų. Taip yra ir daugelyje kultūros sričių, pasižiūrėkime, kaip nusigyveno kultūrinė spauda, niekaip nesugebama humanitarinių mokslų pagrindų paremti, sunaikinome pedagogų ruošimo aukštąją mokyklą aiškindami, kad mums nereikia pedagogų.

Bet šiuo metu jau skelbiama, kad po penkerių metų mus apskritai ištiks pedagoginis krachas. Tad klausimas, kokią valstybę mes čia kuriame?

O kalbant apie demokratiją, pažiūrėkime, ką matome mūsų politinėje scenoje - dar vieną skandalą su specialiosiomis tarnybomis ir, jų supratimu, apie žmogaus teises. Galima kalbėti ir apie Seimo atsisakymą švęsti Kovo 11-osios trisdešimtmetį.

Tiksliau, apie tai, kokiu būdu tai padaryta: Seimo pirmininkas ir aukščiausia valstybės institucija meluoja surengusi posėdį, verčia meluoti darbuotojus, kurie tarsi turėjo rengti posėdį.

Darbuotojai parašo nebuvusio posėdžio protokolą. Koks tada yra valdžios atstovų mentalitetas ir požiūris į valstybę? Kaip valdoma valstybė? Ir kaip mes per 30 metų tokiu išsilaisvinusiu mentalitetu nučiuožėme taip ryškiai žemyn?

- Į Seimo sprendimą atsisakyti šventinių renginių dėl koronaviruso galima pažiūrėti simboliškai - virusas seniai palietė Sąjūdžio keltus idealus, o valdžia jau seniai pastačiusi sieną tarp savęs ir tautos.

- Išties, atsakingumo jauseną, mūsų istorinę savimonę naikinantis virusas jau senokai siaučia. Ir to viruso niekas nesiruošia naikinti.

Kalbant apie Kovo 11-osios trisdešimtmetį, įvairios mintys apninka. Galime džiaugtis, kad turėjome jėgų išsivaduoti, turėjome socialinės, tautinės bendrystės susikaupti, atlaikyti grasinimus ir bauginimus. Bet vėliau paaiškėjo, kad negebame kurti tų dalykų, kuriuos privalėjome sukurti.

Nesugebėjome dėti laisvos demokratinės valstybės pamatų. Visų valstybės, o ne vien valdančiųjų. Nes pirmiausia mums rūpėjo asmeninė gerovė, o turėję galios bei galimybių tą gerovę greitai padidinti užsiėmė ne valstybės pamatų stiprinimu, bet savo ir artimųjų gerovės kūrimu.

Todėl ir turime tokį rezultatą - socialinį nuosmukį, socialinių santykių irimą visose srityse. Turime Lietuvą, kuri jau atvirai vadinama Vilniaus ir kita Lietuva. Turime ištuštėjusius regionus, sumenkusį žemės ūkį. Kaip tai vadinti? Didele sėkme vadinti niekaip neišeina.

- Po Nepriklausomybės paskelbimo netrukus paleidus Atkuriamąjį Seimą, po naujų rinkimų daugumą turėjo LDDP - Seime pamatėme tuos pačius buvusių komunistų veidus. Ar nemanote, jog neiti į rinkimus buvo Sąjūdžio pirmeivių klaida?

- Sunku pasakyti, nes nieko neatsuksi atgal, nepakeisi. Manau, tuo metu net mūsų iškilieji žmonės nesuvokė įgyvendinamo kapitalizmo esmės. Tą suvokė nedidelis senosios nomenklatūros žmonių sluoksnis, o naujoji, su Sąjūdžiu atėjusi, nomenklatūra greitai suvokė asmeninę naudą. Ir perėmė tą mentalitetą: mes valdome, o jūs kuo mažiau mums maišykitės.

Staigiai buvo atsiribota ir nuo Sąjūdžio pirmeivių, ir nuo tų sąjūdiečių, kurių vizija buvo nacionalinė valstybė, kurie galvojo apie idealus ir pagal juos stengėsi gyventi. Tas naujasis senasis politinis elitas labai greitai atsiribojo nuo šitų žmonių, nes ekonomika - „first“, o tai, ką galima paimti, turi paimti nepaisydamas nuostolių valstybei. Šitaip ir buvo daroma - išparceliuota daugybė dalykų.

- Dėl to, kad reiškėte „ne tokią nuomonę“, prieš trejetą metų buvote persekiojamas - įsilaužta į jūsų kompiuterį, namus, grasinta susidorojimu. Ar politinis persekiojimas - ir šių dienų tikrovė?

- Šiuo metu jau kuris laikas tokių išpuolių nesu patyręs. Bet ir iš asmeninės patirties, ir iš to, kas dabar mirga žiniasklaidoje, galiu pasakyti, kad yra žmonių ne tik spectarnybose, kurie mano ar net yra suteikę sau teisę suskirstyti žmones į patriotus ir tarsi ne patriotus.

Pastaraisiais laikomi išsakantys ir pagrindžiantys savo nuomonę įvairiais valstybės valdymo, santykių su kitomis valstybėmis klausimais, tad juos kai kada stengiamasi vienaip ar kitaip presinguoti. Toks dabarties gyvenimo bruožas. Ir tie sistemai neparankūs žmonės, ne tik aš, yra patyrę nemenką spaudimą įvairiomis priemonėmis.