Nenušauto briedžio dalybos: kaip valdžia „dalijo“ 1,4 mlrd. eurų, kurių neturėjo

Tačiau tuometis ministrų kabinetas esą buvo konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybės priimtų sprendimų įkaitas, todėl turėjo tęsti politinių oponentų pradėtą bylinėjimąsi, nes kitu atveju, būtų įvykdęs „politinę savižudybę“. Tęsti tarptautinius teisinius ginčus esą skatino ir tuometė Prezidentūra.

A. Butkevičiaus teigimu, sprendimą bylinėtis su „Gazprom“ 60 proc. lėmė politiniai, 40 proc. – ekonominiai motyvai.

Opozicijos puolimas esą lėmė ir tai, kad A. Butkevičiaus Vyriausybė, net neprasidėjus bylos žodiniam nagrinėjimui, nusprendė, kaip naudos „laimėtus“ 1,4 mlrd. eurų.

Vyriausybės protokolinio nutarimo projektą dėl šių dalybų ministrų kabineto pasitarime pristatė tuometis energetikos ministras Rokas Masiulis. Būtent Energetikos ministerija ir jos pasamdyti advokatai atstovavo Lietuvos valstybei tarptautiniame teisme.

Tačiau optimistiškai bylą vertinusiems ir jau iš anksto nusprendusiems, kaip leis prisiteistus pinigus, politikams teko karčiai nusivilti. Po metų – 2016 m. birželį – paaiškėjo, kad Lietuva neatgaus prašytos 1,4 mlrd. eurų permokos.

Maža to, kad kelerius metus trukusiems teisiniams ginčams su „Gazprom“ Lietuva tuščiai išleido daugiau kaip 10 mln. eurų. Suinteresuotų teisininkų rekomendacijomis pasiklovusi dabartinė Lietuvos valdžia 2019 m. gruodį galutinai pralaimėjo ir aukštesnės instancijos Švedijos teismuose. Pastarieji ne tik patvirtino Stokholmo arbitražo srendimą, bet ir įpareigojo sumokėti beveik 1,4 mln. eurų „Gazprom“ teisininkų išlaidų.

Andrius Kubilius© Dmitrijus Radlinskas

Sprendė, kaip dalins nepriteistus „Gazprom“ pinigus

Alfa.lt turimi dokumentai rodo, kad A. Butkevičiaus Vyriausybė labai optimistiškai vertino savo galimybes laimėti Stokholmo arbitražo bylą.

Iki bylos Skoholme arbtiraže nagrinėjomi pradžios likus daugiau kaip 3 mėnesiams, o iki teismo sprendimo – daugiau kaip metams, tuometė valdžia jau pradėjo svajoti, kaip panaudos iš „Gazprom“ prisiteistus 1,4 mlrd. eurų.

2015 m. kovo 18 d. Vyriausybės pasitarime buvo svarstomas klausimas „Dėl visos naudos, kuri bus gauta pagal arbitražo sprendimą, kuris bus priimtas Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto arbitražo byloje Nr. V(135/2012) tarp Lietuvos ir OAO „Gazprom", perdavimo Lietuvos vartotojams“.

Klausimą ir Vyriausybės nutarimo projektą pasitarime pristatė pranešėjas energetikos ministras R. Masiulis.

Vyriausybė pasitarime pritarė ministerijos parengtam projektui ir priėmė protokolinį sprendimą, kuriuo įsipareigojo „palankaus Arbitražo sprendimo atveju perduoti gautą naudą Lietuvos vartotojams“.

Tuo pačius Vyriausybė Energetikos ministerijai pavedė parengti siūlymus dėl tinkamiausio būdo, kuriuo vartotojams būtų perduota nauda, bei parengti atitinkamus teisės aktų projektus.

Vis dėlto iki arbitražo bylos nagrinėjimo pradžios R. Masiulio ministerija taip ir nepriėmė konkrečių sprendimų, kaip laimėti pinigai pasieks vartotojus – mažinant dujų kainą ar finansuojant visuomenei svarbius dujų infrastruktūros projektus.

Kai kurie analitikai tuomet svarstė, kad Vyriausybės nutarimas buvo labiau parodomojo pobūdžio ir skirtas ne „vidaus vartojimui“, o siekiant pademonstruoti „Gazprom“, kad pinigai už permokėtas dujas bus grąžinti galutiniams vartotojams. Esą tai galėjo pasitarnauti arbitražo byloje.

Alfa.lt susisiekus su A. Butkevičiumi pastarajam nesisekė prisiminti kovo 18 d. Vyriausybės pasitarimo ir jame priimtų sprendimų. „Neatsimenu aš tokio varianto, kad būtų kalbama apie dalijimą pinigų. Dėl to, kad tuomet niekas dar neužgarantavo 100 procentų, kad bus laimėtas arbitražas. Bet buvo nutarta politiniame lygmenyje eiti iki galo ir sudalyvauti arbitraže“, – sakė A. Butkevičius.

Priminus, kad minėtame pasitarime nutarta visą ateityje priteistą naudą iš „Gazprom“ perduoti vartotojojams, politiko atmintis atgijo.

„Tai buvo diskusija, kai mes laimėjome iš „Gazprom“ kainos sumažinimą ir jie už dvejus praeitus metus išmokėjo pinigus ir mes sumažinome vartotojams kainą. Tada pradėta klausti, ką darysime, jeigu šitie (Stokholmo arbitražo ieškinio, – red.) pinigai sugrįžtų Lietuvai.

Nes tada kilo labai dideli ginčai tarp politikų. Tai buvo nutatarta kad šitie pinigai turėtų būti sugrąžinami vartotojams, tiems, kurie permokėjo už dujų kainą. Ir viskas. Tik toks sprendimas“, – dėstė A. Butkevičius. 

Politikas pasakojo, kad šiuo klausimu valdžią spaudė ir opozicija. „Prisimenu kaip tuomet A. Kubilius teiravosi, kad tos lėšos nebūtų panaudotos kitoms veikloms, tai yra infrastruktūros projektams, nes tai yra žmonių sumokėti pinigai už dujas „Gaspromui“.

Tai jeigu būtų buvęs antras toks laimėjimas, mes, jau iš karto atsakydami į daugelio ir politikų klausimus, ir siekdami išklaidyti visuomenės abejones, tą sprendimą priėmėme: jeigu laimėtume, kas tada būtų“, – prisiminė A. Butkevičius.

Pasak jo, artėjo 2016 m. Seimo rinkimai, buvo diskusija viešojoje erdvėje ir Vyriausybė norėjo nustatyti garantiją, kad nebūtų priimami kokie nors populistiniai sprendimai, nebūtų prasilenkta su fiskaline drausme.

Optimistiniai lūkesčiai nepasiteisino

Daugau kaip po trijų mėnesių 2015 m. liepos 1 d. Stokholmo arbitražas pradėjo nagrinėti Lietuvos Vyriausybės ieškinį „Gazprom“ dėl milijardinės kompensacijos už per brangiai pirktas dujas.

Tą pačią dieną viešojoje erdvėje pasirodė išsamūs besišypsančio energetikos ministro R. Masiulio komentarai apie tikėtiną sėkmingą bylos baigtį, nors sprendimą Stokholmo arbitražas turėjo paskelbti tik po metų.

„Tikiuosi, kad mūsų reikalavimai bus pripažinti“, – telefonu iš Paryžiaus, kur dalyvavo arbitražo klausymuose, sakė R. Masiulis.

Bylos klausimai vyko liepos 1–10 d. Paryžiuje. Juose dalyvavo Energetikos ministerijos atstovai ir jos pasamdyti JAV teisininkai.

Praėjus metams 2016-ųjų birželį Lietuva Stokholmo arbitražo bylą paralaimėjo ir politikams neteko patirti laimės išdalyti Lietuvos vartotojams iš „Gazprom“ prisiteistų kone pusantro milijardo eurų.

Vyriausybės ir „Gazprom“ ginčą nagrinėjęs Stokholmo arbitražas neįžvelgė Rusijos bendrovės kaltės.

Arbitražas teigė, kad „Gazprom“, tiekdamas dujas Lietuvai ir valdydamas „Lietuvos dujų“ akcijas, turėjo interesų konfliktą. Tačiau dėl „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo sutarties abstrakčių sąlygų nepavyko įrodyti, kad buvo pažeista konkreti sutarties dalis.

Arbitražo nuomone, terminas „teisinga kaina“ yra pernelyg abstraktus, kad būtų galima įvertinti galimą žalą. Be to, arbitrai nusprendė, kad reikalavimas tiekti dujas mažiausia kaina neturi prasmės. Esą „Lietuvos dujų“ akcininkų sutarties punktas, numatantis tiekti dujas mažiausia kaina, tebuvo šalių noras, o ne teisinis įsipareigojimas. 

Sprendimą komentavę šalies politologai tuomet svarstė, kad Lietuvai tiesiog pritrūko svarių argumentų, siekiant įrodyti „Gazprom“ kaltę dėl nepagrįstai didelių dujų kainų, galimos žalos dydžio nustatymo bei ekonomiškai pagrįsto vadinamosios „teisingos kainos“ įvertinimo.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis vienas iš nedaugelio prisipažino, kad jam arbitražo sprendimas nebuvo netikėtas. „Įrodymų konkrečių, kokia tai yra teisinga kaina, surasti yra labai sudėtinga, jei ji aiškiai nėra nurodyta sutartyje, ir tai labai aiškiai pasakė arbitražo teismas“, – sakė jis.

Išleido 10 milijonų ir pralaimėjo visus įmanomus teismus

Teisiniams ginčams su „Gazprom“ Lietuva išleido daugiau kaip 10 mln. eurų. Teisininkams ištaškyta suma galėjo būti mažesnė, bet Vyriausybė nusprendė Stokholmo arbitražo sprendimą skųsti aukštesniems Švedijos teismams, tačiau ir juose patyrė skaudų pralaimėjimą.

Alfa.lt primena, kad į Stokholmo arbitražą dėl maždaug 1,4 mlrd. eurų permokos, kuris susidarė dėl 2004–2012 m. „Gazprom“ Lietuvai per brangiai tiektų dujų, Vyriausybė kreipėsi 2012 m. spalį.

2012–2016 m. trukusio teisminio proceso metu, kai Lietuva inicijavo ieškinį prieš „Gazprom“ Stokholmo arbitraže iki sprendimo paskelbimo, teisminiams procesams Vyriausybė išledo daugiau kaip 9 mln. eurų.

Vėliau 2016–2019 m. vykusio bylinėjimosi metu, kai Lietuva kreipėsi į Švedijos teismą prašydama anuliuoti arbitražo sprendimą iki Švedijos aukščiausiojo teismo galutinio sprendimo paskelbimo 2019 m. gruodį, teisminiams procesams papildomai išleista dar 950 tūkst. eurų.

Vyriausybei taip pat teko įvykdyti Stokholmo arbitražo nutartį – padengti 1 mln. 392 eurų „Gazprom“ bylinėjimosi išlaidas ir daugiau kaip 107 tūkst. Švedijos kronų teismo išlaidas.

Visose šiose bylose Lietuvai atstovavo JAV advokatų kontora „Shearman & Sterling“. Šiuo metu ši kompanija su partnere mūsų šalyje advokatų kontora „TGS Baltic“ padeda Lietuvos valstybei bylinėtis su Prancūzijos investuotoja „Veolia“ Vašingtono arbitraže, o Vilniaus savivaldybei – Stokholmo abritraže. 

A. Butkevičius nebuvo optimistas

Kodėl A. Butkevičiaus Vyriausybė optimistiškai vertino galimą Stokholmo arbitražo bylos baigtį ir pasitikėjo amerikiečių advokatais, kai dalis teisininkų bendruomenės Lietuvoje atstovų tuo abejojo?

Į Alfa.lt klausimą A. Butkevičius atsakė, kad bent jis Stokholmo bylos baigties optimistiškai nevertino. „Nevertinome optimistiškai. 50 prie 50. Bet ne vien mes tai sprendėme. Buvo ir Prezidentūroje tariamasi, ką daryti toliau: kreiptis į Stokholmo abritražą ar ne. Prezidentūros irgi buvo pozicija tokia, kad reikia padaryti viską, kas įmanoma, kiek leidžia tarptautinė teisė, kreipiantis į Stokholmo arbitražą”, – prisiminė A. Butkevičius.

Jo teigimu, tuo metu niekas nedavė 100 proc. garantijų, kad Lietuvą bylą laimės. „Dėl to, kad niekas ir negali garantuoti“, – pridūrė jis.

Paprašius politiko iš dabarties perspektyvos įvertinti Lietuvos bylinėjimąsi su „Gazprom“, kuriam išleista daugiau kaip 10 mln. eurų, A.Butkevičius svarstė, kad daug ką šioje istorijoje lėmė politiniai, o ne ekonominiai motyvai.

„Matot, čia ne aš pradėjau tą bylinėjimąsi. Čia aš, manau, pirminė klaida buvo, gal ne klaida, bet nepasverta buvo. Aišku, būtų buvę geriausia, jeigu būtų vykusios derybos. Ką mes padarėme, kai perėmėme valdžią, pradėjome derėtis su „Gazprom“ tiesiogiai ir kada mes Europos Komisijai buvome apskundę.

Ir po to jie už dvejus metus išmokėjo (permoką, – red.). Šitoks klausimo sprendimas būtų buvęs sėkmingiausias. Bet politiškai, kada jau A. Kubiliaus Vyriausybė buvo pradėjusi arbitražinius kelius, tai faktiškai to kelio nutraukimas būtų buvusi savotiška politinė savižudybė.

Būtų buvusi Vyriausybė apkaltinta, kad mes pasiduodame „Gazprom“ spaudimui. Jeigu paseksite, tokių pareiškimų ne vienas buvo“, – teigė A. Butkevičius.

Pasak jo, tuometė Vyriausybė turėjo tęsti procesą, nes buvo politinių oponentų priimtų sprendimų įkaitė. „Dėl to niekas ir negarantavo 100 proc. sėkmingos bylos baigties. Galima sakyti, kad tai 40 proc. ekonominis, 60 proc. – politinis sprendimas“, – tvirtino A. Butkevičius.