Maestro žmona S.Sondeckienė: Vien atsiprašymo neužteks

Ji sakė, kad tie, kurie tikisi, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įvykdytas kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio įrodymais nepagrįstas apšmeižimas bendradarbiavus su KGB taip ir liks tik nenuplaunama dėme, nereikalaujant įvardyti šmeižto užsakovų, labai klysta. Kreiptasi į generalinį prokurorą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto.

Priminsime, kad 2018 m. sausio 5 d. kilo didžiulis viešas rezonansas, LGGRTC interneto svetainėje kgbveikla.lt paviešinus LGGRTC sukurtus dokumentus, kad a.a. kardinolas Vincentas Sladkevičius - KGB agentas „Alksnis“, a.a. Donatas Banionis - KGB agentas „Bronius“, a.a. Saulius Sondeckis - KGB agentas „Saliutas“.

Tyrimas Seime, nors ir visiškai neišsamus, patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro savavaldžiavimą, darbuotojų prisipažinimus, kad ši nepagrįsta, šmeižikiška informacija buvo sukurta ir paviešinta pažeidžiant įstatymus ir nustatytą tvarką, kad atsakinga už tai, visų pirma, LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

- Ar kas nors jūsų bent atsiprašė? - „Vakaro žinios“ paklausė maestro Sauliaus Sondeckio žmonos prof. Silvijos Sondeckienės.

- Ne, tik užmetė tą melą, šmeižtą ant pečių. Man skaudu, kad niekas iki šiol nebuvo nubaustas, neišaiškinta, kas įvykdė šį užsakymą, o kad tai buvo kažkieno užsakymas, nekyla abejonių. Juk kažkas, įleistas į valstybinės institucijos pastatą, praeina per visas kontroles, prieina prie dokumentų ir pieštuku įrašo tris pavardes.

Ir tos trys pavardės, manau, buvo specialiai parinktos, nes, pirmiausia, jie visi jau buvo mirę ir nebegalėjo apsiginti.

Šitaip kalbėti galima buvo apie daug ką. Dar tarybiniais laikais, važiuojant į užsienį (kas į komandiruotę, kas pas gimines - juk lietuviai po visą pasaulį buvo išsibarstę), turėdavome gauti užsienio pasą. Gaudavo jį visi tik su tos struktūros palaiminimu ir leidimu išvažiuoti į užsienį.

Todėl kalbėti, kad kažkieno biografija iš viso nesusieta su ta struktūra, negalima. Visi sportininkai, menininkai, muzikantai taip išvažiuodavo. Ir į tokį registracijos žurnalą įrašyti galima buvo bet ką.

- Ar jums užtektų atsiprašymo?

- Atsiprašymas nieko nepakeis, reikia iš esmės viską keisti. Nes tie žmonės, kurie vykdė šį užsakymą, jie visi sėdi savo vietose - reikia revoliucijos. Reikia didelio pasikeitimo. Ir kad tai matytų Tauta. O dabar Tauta mato tik garsiai paskleistą šmeižtą.

- Pati išgirdote paskleistą žinią apie KGB „agentus“ ar kas pasakė?

- Buvo penktadienio vakaras, kaip tik toks laikas, kai žmonės daugiausia prie televizorių namuose susėda, ir staiga pasirodė šitas pranešimas. Sulaukti tokios „dovanos“, kai Lietuva šventė šimtmetį, žmonėms, kurie garsino Lietuvą ir kurie jau nebegali pasiteisinti, siaubinga.

Jausmai visokie apima. Ir pasipiktinimas, nes pagalvojau, kas galėjo įleisti į mūsų saugumą svetimą žmogų, jam atiduoti, parodyti dokumentus, leisti ranka įrašyti tris pavardes. Tokį įrašymą galėjo įvykdyti tik specialiai siųstas žmogus - kažkas jį siuntė šitaip apjuodinti, apšmeižti gerbiamus žmones. Ir kokią reikėjo turėti sąžinę, kad prieš negalinčius apsiginti žmones pakeltų ranką. Tai buvo tiesiog pakelta ranka. Prieš mus visus.

Neišpasakytas smūgis buvo vaikams. Vytautas, kaip ir aš, violončelininkas, groja orkestre Vokietijoje, Paulius - smuikininkas, tuo metu grojo Zalcburgo orkestre. Jų orkestruose buvo atlikėjų iš Rusijos, kurie iškart atvežė tą žinią. Nes S.Sondeckį pažinojo visa muzikos bendruomenė.

Tas pranešimas iš karto pasklido labai plačiai. Po visą Europą ir net plačiau. Ir buvo toks ažiotažas, ypač Vokietija labai aštriai reaguodavo į tokius pranešimus, į ryšį su saugumu, žmonės netekdavo darbo ir turėdavo daug nemalonumų. Smūgis buvo tiesiog į paširdžius.

Mūsų gyvenimas pasidarė labai sudėtingas. Ypač sūnūs brangiai sumokėjo už tą skausmą. Sušlubavo Vytauto sveikata.

Tai persekioja mus visus, nes niekas juk nepasikeitė. Norėtųsi, kad būtų nubausti tie, kurie padėjo tiems šmeižto organizatoriams įgyvendinti šią veiklą.

Kažkoks tyrimas buvo, Seimo narys Arvydas Anušauskas lyg ir pasakė, jog „nebendradarbiavo jie“, bet taip nežymiai praėjo tas paneigimas. Apie ką galima kalbėti? Kokioje valstybėje mes gyvename? Kas ją saugo? Kuo mes galime pasitikėti? Tokių klausimų kyla labai daug.

- Dabar kreipėtės į prokuratūrą. Tikitės kažko pasiekti?

- Viltis visada yra. O kas daugiau belieka? Šį klausimą turi spręsti tie, kas turi tam teisę. Mes į juos ir turime kreiptis.

- Spalio 11-ąją, maestro Sauliaus Sondeckio gimimo dieną, kaip nors paminėsite?

- Aplankysime kapą, jokio renginio nebus, pernai koncertais įvairiose šalyse paminėtos jo gimimo 90-osios metinės (Saulius Sondeckis mirė 2016 m. vasarį - red. past.).

Respublika.lt