Kalbėdamas su žmonėmis Rusijos Kaliningrado eksklave greitai suvoki, kad kadaise vienoje šalyje gyvenusių kaimynų santykiai nėra geranoriški. „Lietuviai mūsų nemėgsta. Dėl karo, dėl Sovietų Sąjungos.
Mes jiems – okupantai, – skundžiasi pagyvenęs vyras iš Sovetsko. – Rusai ten jaučiasi visiškai svetimi.“
Lietuva – tik tranzito šalis
Rusų verslininkas, dažnai kertantis Lietuvos ir Rusijos sieną, žavisi Lietuvos keliais ir skaniais jos restoranų patiekalais.
Maisto tema jam labai aktuali, nes dėl Rusijai taikomų sankcijų šioje šalyje nelengva įsigyti kokybiškų europietiškų produktų. Nekenčiu rusų. Ne, atleiskite, „neapykanta“ – per griežtai pasakyta.
Turiu omenyje ne visą rusų tautą, o rusišką imperializmą, mentalitetą. Mes nebenorime matyti Rusijos tankų ir kareivių. Gerai, kad priklausome NATO. Rusija nedrįstų užpulti NATO narės.
Vyriškiui svarbu ir tai, kad iš Kauno oro uosto dar galima pasiekti Norvegiją, Didžiąją Britaniją ar Izraelį.
„Gerai, nes pasienis čia pat. Pora žingsnių – ir esi Europoje“, – džiaugiasi pašnekovas. Tačiau Lietuva jam tėra tranzito šalis. Lietuva – vos už 200 metrų kitame Nemuno krante.
Ją galima pasiekti automobiliu arba pėsčiomis prieš 100 metų statytu Karalienės Luizos tiltu, jungiančiu Rusijos Sovetską ir Lietuvos Panemunės miestą. Eismas tiltu beveik apmiręs, paprastai pasienio punkte laukia keli automobiliai.
Kertančiųjų sieną patikra trunka vos kelias minutes, bet norint patekti į Lietuvą reikia turėti vizą. Daugeliui tai kliūtis.
Brangios vizos ir Rusijos tankų baimė
„Mielai vėl nuvykčiau į Rusijos krantą, tačiau jos viza kainuoja 100 eurų.
Man per brangu“, – sako 30 kilometrų nuo Rusijos nutolusios Tauragės turgaus prekiautoja, pardavinėjanti žolinius vaistus iš Kaliningrado.
Ji apgailestauja, kad žlugus Sovietų Sąjungai Lietuvos ir Rusijos siena buvo atvira tik trumpą laiką – Boriso Jelcino valdymo laikais.
Tada Lietuvos ir Rusijos siena buvo trumpam atidaryta.
Anot prekiautojos, vertėtų supaprastinti vizų išdavimo tvarką bent pasienio gyventojams. „Nekenčiu rusų. Ne, atleiskite, „neapykanta“ – per griežtai pasakyta. Turiu omenyje ne visą rusų tautą, o rusišką imperializmą, mentalitetą, – neslepia nedidelio Pagėgių viešbučio savininkas. – Mes nebenorime matyti Rusijos tankų ir kareivių.
Gerai, kad priklausome NATO. Rusija nedrįstų užpulti NATO narės.“ Viešbutyje kartais apsistoja Rusijos piliečių, tad šeimininkas turi tvardytis, kad neišsakytų svečiams savo nuomonės apie Maskvos politiką.
Vėl atranda Lietuvos istoriją
Tai aktualu Pagėgių krašto turizmo informacijos centre dirbančiai Ilonai Meirei. „Per televiziją kartais išgirstu priešiškus Maskvos teiginius apie kitas šalis. Kai esu šalia Rusijos turistų grupės, man tenka svarstyti, ar elgtis patriotiškai ir pasakyti viską, ką manau, ar patylėti“, – prisipažįsta moteris.
Ilonos pomėgis – istorija. Ji kaskart džiaugiasi, kai pavyksta sužinoti tai, apie ką nebuvo kalbama Sovietų Sąjungos laikais. „Mokykloje mus mokė tik melu pagrįstos istorijos. Pavyzdžiui, niekas nesakė, kad regionas priklausė Rytų Prūsijai ir kad vietos vokiečiai buvo priversti skubiai jį palikti“, – pasakoja Ilona.
Kartu su vietos entuziastais moteris siekė, jog gimtojo miesto gimnazija būtų pavadinta Johanneso Bobrowskio vardu. Už 30 kilometrų nuo Pagėgių buvo pastatytas paminklas 1812 metų Rusijos ir Prūsijos susitaikymui įamžinti.
Bet 1945-aisiais jis nugriautas – visa, kas turėjo sąsajų su Vokietija, sovietinei propagandai neįtiko. Vėliau keli Tauragės verslininkai nusprendė atstatyti paminklą. Tas, kas išmano tikrąją savo regiono istoriją, gali labiau susitapatinti su vieta, kurioje gyvena, – taip jie pagrindė savo veiksmus.
Migracija – opi Lietuvos problema
Lietuvos verslininkas Sigitas Mačiulis daro viską, kad emigrantai iš Lietuvos neprarastų ryšio su tėvyne. Vyras ketverius metus buvo Tauragės rajono meras, dabar vadovauja vienai energetikos kompanijų.
Kartu su naujuoju meru Dovydu Kaminsku jis rūpinasi projektu „Globali Tauragė“, kurio tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygas emigrantams grįžti namo. „Po 2008-ųjų ekonomikos krizės daug žmonių prarado darbą ir emigravo dėl savo šeimų gerovės, tačiau šiuo metu mūsų ekonomikos padėtis stabilizavosi, tad jie galėtų grįžti į Lietuvą“, – teigia D. Kaminskas.
Tauragė jau gali daug ko pasiūlyti parvykstantiems emigrantams. Čia sparčiai plėtojamas industrinis parkas, jame yra įsikūrę nemažai Vakarų kompanijų padalinių. Įmonių darbuotojų vidutinis darbo užmokestis siekia 1300 eurų – tai viršija Lietuvos rinkos vidurkį.
Už 20 kilometrų į šiaurę nuo Tauragės pastatyta didžiausia Baltijos šalyse vėjo jėgainių elektrinė. Ji tenkina ketvirtadalį Lietuvos energijos poreikio. Čia irgi sukurta daug naujų darbo vietų.
Kitapus Nemuno
Kitoje Nemuno pusėje rusų aktyvistas Rifas Muchitovas svajoja apie tą patį, apie ką svajoja ir Lietuvos verslininkas S. Mačiulis.
Jis irgi siekia, kad gimtojo miesto gyventojams būtų gera gyventi. „Turime nemažai turtuolių, bet miestas nyksta, – nerimauja R. Muchitovas. – Čia gimiau, todėl man skaudu į tai žiūrėti. Tie, kurie patenka į valdžią, pamiršta savo šaknis.“ Pinigai – ne kliūtis, jų atsirastų. Kliūtis yra tai, kad žmonės, gimę Sovietų Sąjungoje, nesuvokia žodžio „tėvynė“ reikšmės.
60 metų R. Muchitovas dalyvauja visuomeninio judėjimo, kuris rūpinasi ant Nemuno kranto stovinčių senovinių pastatų restauravimu, veikloje. Fachverkiniuose namuose seniai niekas nebegyvena, langai – be stiklų arba užkalti medinėmis lentomis. Aktyvistai reikalauja, kad miesto valdžia nedelsdama pradėtų jų restauravimo darbus, ir siekia, jog tam būtų skirta pinigų.
Kartu stengiamasi labiau kontroliuoti, kaip vietos valdininkai naudoja lėšas. „Pinigai – ne kliūtis, jų atsirastų. Kliūtis yra tai, kad žmonės, gimę Sovietų Sąjungoje, nesuvokia žodžio „tėvynė“ reikšmės“, – įsitikinęs R. Muchitovas. Jis turėtų apie ką pasikalbėti su kitame krante gyvenančiais lietuviais.
Tačiau norėdamas kirsti sieną privalai turėti brangiai kainuojančią vizą, todėl pereiti tiltą ir pamatyti kaimyną, su kuriuo kadaise kartu gyvenai Sovietų Sąjungoje, yra nelengva užduotis.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą