Kuo valstybei gresia taupiojo Roko Masiulio ministravimas

Apie tai prie apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdantysis direktorius Rimvydas GRADAUSKAS, ilgametis geležinkelių darbuotojas, šiuo metu bedarbis Algimantas BANIULIS, ilgametis Klaipėdos uosto vadovas, dabartinis Klaipėdos miesto tarybos narys Arvydas VAITKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiandien kalbėsime apie padėtį Susisiekimo ministerijoje, kurioje viešpatavo viešumoje profesionalaus ministro įvaizdį susikūręs Rokas Masiulis. Suteikime žodį Artūrui Skardžiui, kuris tikriausiai pirmasis įžvelgė skirtumą tarp viešumoje sudaryto R.Masiulio įvaizdžio ir jo realiai atliekamų darbų.
 

A.SKARDŽIUS: Su R.Masiuliu mano pažintis prasidėjo tada, kai parlamentas buvo pavedęs atlikti parlamentinį tyrimą specialiajai komisijai, kuriai man teko vadovauti. Tuo metu R.Masiulis dirbo „Klaipėdos naftos“ generaliniu direktoriumi ir labai netikėtai iškilo daugelis faktų apie pačią SDG laivo pirkimo procedūrą.

R.Masiulis asmeniškai pasirašė sutartį su kompanija, registruota Bermudų salyne, nors viešųjų pirkimų ataskaitoje buvo pateikta, kad tai yra norvegų kompanija, registruota Osle. Sutartis - bemaž 2 milijardai litų. Mano žiniomis, tai yra vienas didžiausių viešųjų pirkimų.

Pirko laivą, o nupirko nuomą. R.Masiulis, būdamas profesionalus auditorius, bandė įrodinėti, kad tai yra išperkamoji nuoma.

Bet, pasirodo, per 10 metų sumokėjus tris kartus tiek, kiek kainavo laivas, ketvirtą kartą dar turėsime susimokėti po 10 metų, kai baigsis nuoma.

Tas faktas leidžia abejoti asmens sąžiningumu. Konsultacinės paslaugos taip pat buvo pirktos už maždaug 45 mln. litų iš įvairiausių kompanijų.

Šis pirkimas buvo pasirašytas su ofšorine kompanija, šiandien tai yra aktualus ir neišnagrinėtas klausimas.

Juo R.Masiulis manipuliuoja viešojoje erdvėje, turėdamas imunitetą įvairiose tarnybose.

Žinome, kad tai buvo Dalios Grybauskaitės favoritas ir jos valios vykdytojas. Taip galima susikurti įvaizdį, kad žmogus galėtų pretenduoti ne tik į premjero, bet ir į prezidento postą. Kiek žinau, tokių ketinimų R.Masiulis turėjo.

G.JAKAVONIS: Jau seniai domiuosi tuo, kas vyksta „Lietuvos geležinkeliuose“, tačiau reiktų pažvelgti ir į tai, kas darosi mūsų keliuose. Gal, pone Gradauskai, pasidalinkite savo mintimis, ką matėte per šiuos trejus metus, kai Susisiekimo ministerijai vadovavo R.Masiulis?

R. GRADAUSKAS: Per tuos trejus metus kelininkų gyvenime buvo daug pokyčių ir įtampos. Mes visuomet pasižymėdavome gera bendravimo kultūra, pagarba kelininko profesijai, pagarba dirbančiam žmogui, tačiau per tuos trejus metus jokios pagarbos jau nebelikę.

Vienas iš pirmųjų darbų buvo tas visiems jau girdėtas kelių auditas, kuriam neaišku, kokiais kriterijais remiantis, buvo pasirinkti 33 objektai iš 1700. Tie 33 objektai buvo inspektuoti, nors jie buvo pasirinkti dėl to, kad yra problemiškiausi. Ministras be jokių tyrimų ir analizės pavadino tai vagių darbu.

Manau, mes nesame nusipelnę, kad per 30 nepriklausomybės metų dirbusius piliečius ministras apšauktų vagimis. Dabar aiškinamasi, nagrinėjama, trečius metus vyksta tuščias špagavimasis, o per tai visiškai negalvojama apie dabartį ir apie perspektyvą. Be jokio strateginio žvilgsnio padaryta kelininkų reforma.

Reformuojant padalinius nebuvo atsižvelgta į ryšius tarp tų padalinių. Geriausia kelių laboratorija yra sugriauta, likę tik pastatai, kurie perduoti Turto bankui ir bus parduoti. Kelininkų laboratorija buvo geriausia Rytų regione.

Tiek lenkų kelininkai, tiek estai ir latviai nuoširdžiai pavydėdavo mums tokios geros įmonės, kuri galėdavo objektyviai ir tvarkingai kalbėti apie kelių kokybę. Iš tų 33-uose objektuose atlikto audito yra padarytas grynas piaras ir dėl to dar bus aiškinamasi. Ten yra trys aspektai.

Pirmiausia, dar yra nebaigtų objektų, todėl kalbėti apie jų kokybę yra per anksti.

Antra, yra garantinis laikas, kuris irgi įpareigoja rangovą sutvarkyti esančius defektus. Visi, kas dirbame statybose, gamyboje suprantame, kad ne viskas puikiai pavyksta, būna ir klaidų, ir nesėkmių.

Mes tai pripažįstame. Tačiau šiuo atveju yra visiškai ne taip, kaip buvo pateikta visuomenei. Nėra piktybiškai dirbta, kad būtų blogas rezultatas. Dar kitas dalykas - viešieji pirkimai.

Mažiausia kaina veda prie to, kad stengiamasi daryti kuo pigesnėmis medžiagomis, kiek įmanoma taupant kiekvienoje pozicijoje. Iš to nereikia daryti kriminalo, verčiau žiūrėti, kaip šį dalyką sutvarkyti.

Kas yra blogiausia? Kad per tuos trejus metus buvo susitelkta į auditavimą, lygiuojantis į praeitį ir visiškai nedirbant šiandienai reikalingų arba rytdienai svarbių darbų. Mes visiškai nežinome perspektyvų, nežinome, kokie darbai bus užsakomi iš valstybės 2020 metams.

Liko 5 mėnesiai, o mes nežinome, kokius reikės darbus atlikti valstybiniuose keliuose kitąmet. Mes visuomet rašydavome, aiškindavome, kad reikia geresnio finansavimo, nes trūkstant darbų - kelių tinklas blogėja.

Pinigų trūksta, tačiau paskutinius trejus metus mes negalėjome kreiptis į Seimą ir prašyti, kadangi kiekvienais metais lėšos yra neįsisavinamos, nors nuo 2009-ųjų mums finansavimas sumažintas vos ne du kartus, palyginti su prieškriziniu periodu. Net ir iš to mažo finansavimo pusė lėšų, kaip rodo 2018 metų praktika, liko neįsisavinta.

Ministras, Kelių direkcijos pareigūnai tai vadina taupymu. Žinoma, galima daug ką sutaupyti.

Gali nevalgyti pusryčių, pietų ir vakarienės, bet po kokios savaitės gali pasijusti taip, kad jau visai nebereikės valgyti. Pas mus situacija yra maždaug tokia. Šita visa trejų metų politika privedė prie to, kad prasidėjo masiniai įmonių bankrotai vien dėl to, kad trūksta užsakymų, trūksta darbų.

Valdybos su brangia įranga negauna darbo, jos atleidinėja žmones. Per tą laikotarpį žmonių nuo 9 tūkst. sumažėjo iki 5,5 tūkst. Štai kiek darbo vietų yra prarasta, kiek kvalifikuotų žmonių pasitraukė iš Lietuvos.

Žmonės dabar masiškai traukia į Švediją ir dirba ten. Situacija yra tokia, kad jiems nėra ką veikti Lietuvoje.

G.JAKAVONIS: Kiek man teko domėtis, geri specialistai atleidinėjami ir geležinkelių sistemoje. Gerbiamas Algimantai, ar iš tiesų taip nebranginami žmonės?

A.BANIULIS: Ministras pasirinko tokią liniją ir pats prisipažino, kad jis yra ne specialistas, o valstybės valdytojas. Politinės permainos atnešė „Lietuvos geležinkeliams“ naują vadovybę, struktūrinius pokyčius.

Struktūriniai pokyčiai labai atsiliepė specialistams. Viešojoje erdvėje skamba naujos vadovybės pareiškimai, kad sumažintos išlaidos, padidinti greičiai, didėja pelningumas, išmokėti dividendai.

Tai atrodė labai gražiai, spauda ir visuomenė tą plačiai paskleistą žinią priima teigiamai. Tačiau net nespecialistui aišku, kad stambiai įmonei neįmanoma pasiekti mažesnių išlaidų ir geresnių rezultatų be investicijų ir pokyčių.

Tų investicijų mažinimas, ypač infrastruktūroje, manyčiau, yra užsakytas suinteresuotų žmonių. Investicijos, įneštos į infrastruktūrą, veikia infrastruktūros naudotojo mokestį ir yra jo sudedamoji dalis.

O parodymu, kad nereikia investicijų į infrastruktūrą, manyčiau, suinteresuotos kažkokios grupuotės, gaunančios pelną. O valstybei tokiu atveju lieka nuostolis. Kodėl? Sumažinti investicijas į infrastruktūrą galima tik aukojant eismo saugumą.

Darant sutartis su naujais klientais, kurie naudosis viešąja infrastruktūra, sumažinus tarifus, galima sudaryti ilgalaikes sutartis.

Todėl, netgi pasikeitus politinei padėčiai Lietuvoje, neįmanoma bus padidinti mokesčio verslui, kadangi sutartys bus ilgalaikės. Spaudoje ne vieną kartą buvo paminėta, kad einama privatizacijos link.

Tada verslas gautų naudą, o valstybė, kuriai teks užtikrinti saugų eismą, turės investuoti savo lėšas.

Antras labai opus klausimas yra viešieji pirkimai. Pirkimų komisijos neįvertina būsimo rangovo pajėgumų, ar jis sugeba technologiškai dirbti. Nauja vadovybė ir parinkti specialistai iš principo neturi kompetencijos geležinkelių ūkyje, neturi gamybinės ir technologinės patirties.

Pirkimai procedūriškai vyksta lyg ir teisingai, lyg ir nenusižengiant. Tačiau spaudoje jau buvo pasirodžiusi informacija, kad geležinkelių viešųjų pirkimų procedūra nepasiekia tikslo, t.y. gaunamas nekokybiškas produktas, darbai atliekami nekokybiškai, o valstybės lėšos naudojamos neskaidriai.

Ateina dirbti kompanijos, kurios yra nepasiruošusios, todėl valstybei prireiks labai didelių lėšų, kai reikės tuos visus nekokybiškus darbus ištaisyti.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Arvydai, jus visi žinojo kaip gerą specialistą, savo srities atstovą, tačiau likote be darbo, kokios tikrosios buvo jūsų atleidimo priežastys?

A. VAITKUS: Apie savo atleidimą turbūt norėčiau kalbėti mažiausiai, tačiau jis gal yra net ir klasikinis pavyzdys to, ką aš matau paskutiniuosius keletą metų, ypač šiai ministerijai vadovaujant R.Masiuliui.

Važiuodamas į šį pokalbį pamąsčiau - o kas buvo iš specialistų Susisiekimo ministerijos vadovybėje? Ir neradau nė vieno. Mes tikriausiai gyvenime jautriausiai reaguojame, kai kas nors suserga - arba pats, ar kas nors iš tavo artimųjų. Ko mes tuomet ieškome? Mes ieškome aukščiausio lygio specialisto.

O 2016 m. į Susisiekimo ministeriją atėjo vadovybė, kurioje nė vienas neturėjo patirties transporto sektoriuje. Tai, kad šiandien mes čia stebimės ir vardijame labai konkrečius faktus, neturėtų kelti nuostabos.

Aš matau, kad per šį trumpą laikotarpį, - 2,5 metų tikrai trumpas laikotarpis, - buvo pakeisti visi vadovai, išskyrus 2 ar 3 iš 24 įmonių transporto segmente. Skaidrumo faktorius tikrai yra labai svarbus mūsų visuomenei.

Labai atsakingas ministerijos pareigūnas, lankydamasis uosto direkcijoje, ją įvardijo kaip pavyzdinę, nebuvo išsakyta jokių pastabų, priekaištų. Priešingai - mus įvardijo kaip pavyzdį, iš kurio reikia mokintis.

Aš vis dėlto norėčiau labiausiai akcentuoti profesionalumą, nes viskas prasideda, ko gero, nuo to, ar tu esi specialistas, ar tu esi profesionalas. Į ministeriją ateina vadovauti žmonės, kurie neturi jokio supratimo apie transportą arba tas supratimas yra labai paviršutiniškas.

Labiausiai skaudu buvo tai, kad uosto direkcijoje buvo du labai svarbūs projektai. Per 6 metus, kai man teko vadovauti uostui, mes su šaknimis išrovėme sąvoką „nėra pinigų“.

Tai pirmą kartą uosto istorijoje leido jam augti 6 metus iš eilės. Uosto direkcija tapo pelningiausia uosto direkcija Europos Sąjungoje pagal pelningumo procentą ir uostas tapo lyderiu Baltijos jūroje.

Atrodo, leiskite dirbti žmonėms, kurie išmano. Šiuo atveju kalbu ne apie save, bet apie visą kolektyvą, apie uosto bendruomenę, kuri yra labai didelė.

Bet atvažiuoja dvi naujos valdybos, kurios neva deklaruojamos kaip nepriklausomos, ir priima sprendimus, kad du geležinkelių projektus turi atlikti „Lietuvos geležinkeliai“.

Pasako daugybę priežasčių, kurios mums nesuprantamos ir visiškai nesuvokiamos. De facto abu projektus po 1,5 metų turėjo įgyvendinti uosto direkcija, iš kurios tokia teisė buvo atimta.

Negalėčiau sakyti, kad visas R.Masiulio vadovavimo laikotarpis buvo toks. Kažkada mes kartu su ministru dirbome uoste ir nuveikėme labai daug. Padarėme kartu daug gerų inžinerinių, fizinių darbų.

Bet mano išvardyti pavyzdžiai rodo neprofesionalumą, nepatirtį.

Dar baisiau atrodo visa transporto sistema, kurioje, kaip minėjau, buvo nepakeisti gal tik pora vadovų. Keičiant vadovus, keitėsi ir tų įmonių sudėtis. Aš negirdėjau, kad į tas įmones būtų priimti didelę patirtį transporto srityje turintys žmonės.

Jeigu valdybos nariais, kurie yra atrenkami konkursu, tampa tik draugai, bičiuliai, buvę bendradarbiai, giminaičių draugai, tai apie kokį skaidrumą buvo kalbama paskutinius 2,5 metų?

Būtų miela ir malonu, jeigu tie atrinkti žmonės būtų profesionalai. Kodėl Klaipėdos uoste neleido statyti dviejų labai svarbių geležinkelių? Vienas iš geležinkelio mazgų buvo pastatytas geležinkeliams to nepadarius.

Tą padarė direkcija, užsakiusi konkursą, projektas jau yra realizuotas. O šio projekto esmė yra tokia: praėjusiais metais mes užbaigėme didelį terminalą.

Žodis „didelį“, reiškia didžiausią terminalą pasaulyje. Ne Europoje, o pasaulyje.

Situacija, apie kurią kalbame, turėtų keistis, nes aš matau labai didelę degradaciją.

Aišku, čia kyla klausimų ir dėl apmokėjimo tiems specialistams, nes mes labai sparčiai prarandame kompetenciją. Lietuva yra labai maža valstybė ir ji negali sau leisti prabangos švaistytis specialistais.

G. JAKAVONIS: Pas mus, artėjant krizei, atleidžiami specialistai tose srityse, kuriose mes buvome pirmaujantys: miškotvarkos sistemoje, geležinkeliuose, uoste. Atrodo, visi specialistai yra nereikalingi. Kam tuomet ta valstybė rūpi ir kodėl taip atsitiko? R.Masiulio nesuvaldė joks premjeras, jis buvo prezidentės statytinis ir išėjo turėdamas aukštus reitingus, o prezidentas Gitanas Nausėda jį palaimino. Tad jam belieka kurti naują partiją ir ateiti į rinkimus su savo politine jėga.

A. SKARDŽIUS: Aš manau, kad tokius reiškinius, kaip R.Masiulis, reikia nagrinėti nacionalinio saugumo aspektu. Aišku, be prezidentės globos jis nebūtų nieko padaręs. Prezidentė jį globojo, todėl globojo ir visi premjerai. Tai, kas vyksta šiandien, yra manipuliacija įmonių veiklos rezultatais.

Akivaizdžiai galiu kalbėti apie geležinkelius - pasigendame maždaug 50 mln. Eur. Kur jie galėjo dingti, yra neaišku. Manipuliuojama tuo, kad neva mokami dividendai, tai yra absoliutus melas.

Tai yra manipuliacijos rezultatas. Todėl, kad keleivių vežimas yra dotuojamas. Jau nekalbu apie investavimų nebuvimą geležinkeliuose, kas kelia grėsmę keleivių vežimui.

Nereikalingi nei finansiniai, nei techniniai specialistai geležinkeliuose, nes tada galima paslėpti manipuliavimo rezultatus.

Taip pat yra perkama žiniasklaidos tyla. Vadinasi, ir liaupsės yra perkamos. Kalbant apie geležinkelius, visiškai nepaisoma viešųjų pirkimų procedūrų, kas užtikrintų nacionalinį saugumą.

Net dešinieji politologai kalba apie tai, kad rusų kompanijos ateina į geležinkelius teikti paslaugų. Viešųjų pirkimų procedūros yra ignoruojamos, o valstybės saugumas į tai žiūri pro pirštus.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Rimvydai, aš neatsimenu, kad autostradoje Vilnius-Klaipėda kada nors būtų buvusios provėžos. Tai irgi nauja tema. Kur mes nusiritome?

R. GRADAUSKAS: Apie vėžes magistraliniuose keliuose jau kalba bet kuris vairuotojas, važiuojantis mūsų keliais. Prieš 10-15 metų startavome su žymiai geresniu kelių tinklu, nei turėjo tuometinė Lenkija. Praėjo tiek metų ir pažiūrėkite, kur yra Lenkija su savo keliais ir kur yra Lietuva.

Kai pas mus ateina tokie žmonės, kaip ministras, kurio vardo jau net nesinori minėti, tai yra padaromas toks didelis nuostolis bendram šalies vystymuisi, kad ištaisyti tai, kas buvo padaryta per paskutinius trejus metus, bus labai sunku. Struktūros yra sugadintos, kompetentingi žmonės, tikrąja ta žodžio prasme, išvaryti iš darbo.

Padarius mechaninį sujungimą, paskirti vadovauti vadybininkai net neturi jokio supratimo, kada barstyti kelią. Juk nėra taip, kad barstai kelius, kada sugalvojęs. Gali tiek prisiberti, kad paskui ilgai lupsi ir prisidarysi bėdos.

Norint tapti profesionalu, reikalinga nemaža praktika, 10 metų ar net ilgesnė darbo patirtis.

Mes tikriausiai kiekvienas suprantame, kad vadybininkas negali dirbti visko, kas tik jam bus pavesta. Yra darbai, kuriuos gali atlikti tik apie tai suprantantis žmogus. Kelių priežiūroje praktiškai yra išlikęs tik vienas specialistas. Skamba beveiki kaip anekdotas - visi žiūri, kada gi tas paskutinysis gaus per galvą, nes daugiau nėra kam suversti atsakomybės.

Ta įmonė be jokio konkurso gauna 80 mln. Eur iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Be konkursų ir be jokių viešųjų pirkimų. Įvardijama, kad viskas turi būti skaidru, bet tikrai normalūs žmonės ne taip tą skaidrumą supranta. Turi susiimti kelios institucijos, kad pagaliau baigtųsi visos šitos nesąmonės.

Dėl vėžių, tai sunku ką nors ir paaiškinti. Mes per tuos 3 metus turėjome daugiau progų išdėstyti situaciją premjerui, negu susisiekimo ministrui. Bendrauti nenori, girdėti nieko nenori, turi savo vizijas, savo įsitikinimus ir galvoja, kad yra pats teisiausias. Neveikia aparatas, neveikia mechanizmas...

Bet aš po paskutinio 2018 m. svarstymo Seimo Finansų ir biudžeto komitete tvirtai įsitikinau, kad tai yra daroma sąmoningai. Tas man yra baisiausia, kad sąmoningai yra nenaudojamos lėšos, neatliekami darbai.

Be darbo mes prarandam ir kvalifikaciją. Štai dėl to kartais ir nutinka įvairių dalykų. Juk krepšininkas turi treniruotis, kad gerai žaistų, tad ir mes turime dirbti, norėdami gerai atlikti darbus. Dabar nėra užsakymų, stovim visi ir žiūrim į dangų, o padėtis blogėja.

G. JAKAVONIS: Gerbiamas Algimantai, kalbame apie profesionalus. Aš puikiai pamenu, kai Energetikos ministerijai vadovavo Arvydas Sekmokas, tuo metu ministerijoje buvo tik vienas specialistas - viešųjų ryšių atstovas, kuris buvo baigęs žurnalistiką. Su pavydu, su liūdesiu prisimenu pirmąją mūsų Vyriausybę atkūrus Nepriklausomybę - visi buvo profesionalai. Kaip manote, ar dar galima ką nors ištaisyti?

A. BANIULIS: Sakoma, kad visas blogybes ištaisyti visuomet galima, tik tai gali brangiai kainuoti valstybei ir pačiai bendrovei. Vien tik iš „Lietuvos geležinkelių“ viduriniosios grandies apie 2 tūkst. žmonių buvo atleisti iš darbo.

Kas yra 2 tūkst. specialistų „Lietuvos geležinkeliuose“, kai juose iš viso dirbo apie 10 tūkst.? 2 tūkst. specialistų yra visų sričių - pradedant priežiūra, pirkimais, automatika, sauga.

Visų šių specialistų išvarymas iš geležinkelių virsta tuo, kad jau vien tik investicijos yra įsisavinamos šiaip sau. Anksčiau būdavo įdirbis, kokybė, patikimumas, o dabar ateina organizacijos, kurios nemoka dirbti.

Pačiuose geležinkeliuose prieisim prie to, kad visas saugumas sugrius, nes tų visų specialistų, nesvarbu, kokios srities jie buvo, bendras tikslas - užtikrinti saugumą.

A.VAITKUS: Atgamindamas tai, kas vyko per 20 metų, man dirbant transporto sistemoje, aš nepamenu nė vieno atvejo, kad, pasibaigus vieno ministro kadencijai, mes turėtumėm tokio pobūdžio diskusiją ir kalbėtumėm apie esminį dalyką - kodėl naikinami specialistai.

30 metų gyvenimo ir vadybinės praktikos dirbant vadovaujančius darbus, leidžia daryti išvadą, kad tai daroma tada, kai norima daryti blogus darbelius. Sakyčiau, kad ministro pasirinkta aureolė nėra bloga: skaidrumas, atvirumas. Bet jokiu būdu tu per šią prizmę negali traiškyti specialistų ir statyti savus.

Vis tiek turiu paliesti ir savo istoriją. Ką aš pamatau? Ministro raštu yra patvirtinta, kad esu atleistas be kaltės.

Tarnybinės etikos komisijoje mane kaltino ryšiais su verslu. Bet tai yra arba iš tikrųjų teisės akto numatytas pažeidimo atvejis, arba ta infrastruktūra, kurią sukuria valstybė, ir skirta tam, kad verslas uždirbtų pinigus ir mokėtų mokesčius, atlyginimus.

Pažiūrėkite, kas atrinkinėja energetikos ir transporto specialistus ten, kur dirbo ponas R.Masiulis. Pasirodo, yra asociacija „Baltic institute of corporate governance“, kuri turi vos ne išskirtines teises.

Aš tik dabar pamačiau, tiksliau, man pasufleravo žmonės, kurie seka informaciją, kad vos ne visų įmonių vadovybės, jų vadovai yra apmokomi tos pačios asociacijos ir atsiskaitoma dešimtimis tūkstančių eurų.

Šioje vietoje aš keliu tik retorinį klausimą, tai kaip jūs atrinkote vadovą arba valdybos narį, jei jį reikia apmokyti?

Sugalvojama, kad Kaune bus sukurta atskira struktūra, kurioje bus apmokomi ir atestuojami jūrininkai. Jūrinei visuomenei buvo milžiniškas šokas. Ji pasakė, kad tai yra absoliuti vadovų nekompetencija.

Kaip pavyko šią situaciją išgelbėti? Už tai esu dėkingas R.Masiuliui. Aš jam paskambinau, nes sužinojau, kad jūrininkai kyla į kovą. Tada buvo atsiimtas pareiškimas iš Seimo.

Aš nebuvau girdėjęs tokių absurdų, kad kelininkas gali eiti ir inspektuoti laivus.

Respublika.lt