Kelionės Nemunu: labiausiai įsiminė į galvą įremtas milicininko pistoletas

Tai jau ne pirmas toks neįprastas žygis vaikino gyvenime: 2015 metais jis dviračiu vienas per devyniolika dienų numynė 2500 km iki Norvegijos aplankyti draugo.

Slovakijos keliais su jis bičiuliu dviračiais įveikė 2100 km, o praėjusią vasarą Namibijos dykumoje su grupele entuziastų numynė 1000 kilometrų atstumą.

Prieš ketverius metus A.Valujavičius tapo šotokan karatė Europos čempionu.

Kauno technologijos universitete baigęs architektūros mokslus pagal specialybę vaikinas dirbo neilgai, nes nusprendė, kad tai – ne jo kelias.

Vakar vidurdienį Kuršių mariose ties Klaipėda, netoli Kiaulės Nugaros salos, vaikinas baigė žygį. Čia jo laukė senelis Virgilijus Kazlauskas, visas tris savaites palaikęs su anūku ryšį.

– Kodėl ryžotės įveikti visą Nemuną nuo pat ištakų Baltarusijoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Valujavičiaus.

– Apskaičiavau, koks atstumas nuo Baltarusijos iki Nemuno žiočių Lietuvoje, – tik 300–400 kilometrų.

Nusprendžiau, kad noriu perplaukti visą Nemuną – tūkstantį kilometrų.

Netoli Uzdos gyvenvietės kelionę pradėjau rugpjūčio 27-ąją. Tikėjausi, kad pakaks trijų savaičių. Užtrukau šiek tiek ilgiau – pamaišė vėjas, šiokios tokios kliūtys, bet viskas baigėsi sėkmingai, be nuostolių.

– Turite galvoje incidentus Baltarusijoje?

– Ten buvo nuotykių. Gauti vizą nebuvo paprasta: reikėjo detaliai nurodyti, kur ir kada sustosiu ir miegosiu – su visomis koordinatėmis.

Prie Gardino užtvankos mane sulaikė milicija, nors lyg ir legaliai aplinkui nešiausi baidarę, nepatekdamas į užtvankos teritoriją.

Staiga išvydau priešais už kelių metrų tris milicininkus, kurie kažką šaukė rusiškai. Pajutau į galvą įremtą pistoletą, suvokiau, kad reikia gultis ant žemės ir visus daiktus padėti šalia.

Taip ir gulėjau dvi valandas pakėlęs rankas virš galvos, kol jie viską aiškinosi, kvietė kitus ekipažus.

Supratau, kad jie ieško dar vieno žmogaus, nes mano baidarė buvo dvivietė. Specialiai ėmiau tokią, kad tilptų daugiau daiktų.

Visos problemos kilo dėl to, kad aš nemoku rusų kalbos. Po dviejų valandų atsirado milicininkas, kalbantis angliškai.

Tuomet viskas klojosi paprastai: parodžiau pasą, vizą, paklausinėjo ir greitai paleido – naktį, per lietų.

Aš su baidare į užtvankos teritoriją neįžengiau, nebuvo jokių draudžiamųjų ženklų, bet vienas milicininkas sakė, kad ten viskas saugoma.

– Tai nebuvo vienintelis nuotykis Baltarusijoje?

– Kita istorija – su pasieniečiais. Visoms pasienio užkardoms buvo pranešta apie mano kelionę. Visą laiką pasieniečiai mane stebėjo, bet niekada nepaprašė priplaukti arčiau.

Kai praplaukiau paskutinį postą, pastebėjau, kad man moja ir liepia grįžti.

Atrodo, kad jie nieko nežinojo apie mane, kažkas pamiršo pranešti. Teko irtis atgal prieš srovę.

Baltarusijos pareigūnai mane nufotografavo, nuskenavo pasą, teko rašyti paaiškinimą. Viskas truko keturias valandas.

– Anksčiau pirmenybę teikdavote dviračiui. Kodėl persėdote į baidarę?

– Pernai keliaudamas dviračiu po Namibiją pamaniau, kad norėtųsi ko nors kito, gal patriotiškesnio žygio.

Tiesiog spontaniškai pamaniau, kad Lietuvos šimtmečiui nuplauksiu 1000 kilometrų Nemunu.

– Kas sunkiau: minti dviratį ar irkluoti?

– Kilti dviračiu į kalnus ar stumti jį per smėlynus sunkiau. Šita kelionė fiziškai buvo lengviausia.Kasdien per 10–12 valandų įveikdavau maždaug 45 kilometrus, visas atstumas – 975 kilometrai.

– Kur miegodavote, ką valgydavote?

– Dauguma Nemuno pakrančių užžėlusios, nepritaikytos poilsiui, tad jeigu pakeliui pastebėdavau kokią nors stovyklavietę, iškart stodavau.

Žinojau, kad pakeliui nebus kur nusipirkti maisto, nes negalėsiu palikti baidarės. Makaronus, kruopas, kitką plukdžiausi. Turėtus mėsos produktus turėjau baigti valgyti iki Baltarusijos, nes iš čia jų išvežti negalima.

Sutariau su savo draugu, kad kirtus sieną jis atveš naują porciją maisto. Turėjau kelioninę dujinę viryklę, kartais susikurdavau laužą. Miegojau palapinėje.

Vieną naktį prabudau nuo keistų garsų. Supratau, kad šurmulys kilo prie baidarės.

Tamsoje neįžvelgiau, kas ten darosi, tik mačiau bene dvidešimt į mane žiūrinčių akių.

Čiupau fotoaparatą ir nufotografavau su blykste – paaiškėjo, jog mane aplankė karvių banda.

Rytą teko gerokai paplušėti, kol viską sutvarkiau.

– Keliauti vienam tikriausiai sunkiau?

– Fiziškai sunkiau, tačiau psichologiškai lengviau: gali pabūti pats su savimi. Galva visiškai išsivalo.

Šįkart sunkiausia buvo plaukti Kuršių mariomis. Tikėjausi užsukti į Juodkrantę pafilmuoti kopų, bet marių viduryje pakilo vėjas ir bangos, vanduo ėmė semti baidarę. Supratau – nepavyks, ir grįžau ramiai pailsėti į Svencelę.

– Jūsų močiutė – architektė – džiaugėsi, kai pasukote jos keliu. Tačiau neilgai. Kodėl?

– Po kelionės dviračiu į Norvegiją supratau, kad mano gyvenimo moto – keliauti ir kuo daugiau pamatyti. Turtų man nereikia.

Baigęs architektūrą dirbau pagal specialybę, tačiau pajutau, kad nenoriu numirti biure po kokių keturiasdešimtis metų, reikia ko nors įdomesnio.

Dabar kurį laiką padirbu, užsidirbu ir keliauju.

Ką dar norėčiau nuveikti? Vėl knieti lipti ant dviračio. Galvoju apie kelionę aplink Skandinaviją. Tai truktų du tris mėnesius.

– Jūsų giminėje yra daugiau tokių adrenalino mėgėjų?

– Mano 20-metis brolis Deividas normalus: dirba, tikriausiai įsigis būstą. Kol kas aš pirmas toks vėjavaikis – svajoju ir stengiuosi įgyvendinti svajones.