Karo istorikas: nežinau nė vieno, kuris tarnybą sovietų kariuomenėje prisimintų šviesiai

Tie, kam sovietmečiu teko paragauti kareiviškos košės, dažniausiai atsidurdavo toli nuo tėvynės. Skirtingi laikotarpiai turėjo savo specifiką, bet į Baltijos šalių gyventojus, tarnaujančius svetimoje kariuomenėje, visą laiką buvo kiek kitoks požiūris.

Siuntė į frontą

Lietuvos kariuomenės vado patarėjas, karo istorikas, profesorius Valdas Rakutis sako, kad karo prievolė tokia forma, kaip mes dabar vadiname šauktiniais, atsirado prancūzų revoliucijos metais – 1789-aisiais prasidėjo, o realiai įsisiūbavo 1792-aisiais. Iki to laiko buvo kitokios karo prievolės. Pasak karo istoriko, kol nėra pilietinės visuomenės, šauktiniai neįmanomi, nes luominiai išskirtinumai susiję su skirtingomis prievolėmis. Tuomet manoma, kad kariauti turi tik bajorai, o valstiečiai turi mokėti mokesčius arba, geriausiu atveju, būti kariuomenėje, bet nesudaryti esminės jos dalies.

Sovietinė kariuomenė susikūrė per pilietinį karą 1917 metų pabaigoje – 1918-aisiais. Tada ji vadinta Raudonąja armija, kad būtų galima atskirti nuo kitos Rusijos kariuomenės – baltagvardiečių ir kitų.

„Aišku, perėmė didžiąją dalį Rusijos kariuomenės tradicijų, tačiau įvedė tokį labai stiprų partinį komunistinį kvapą. Jis vienu metu buvo net dominuojantis“, – pasakoja V. Rakutis.

1940-aisiais prasidėjus Lietuvos okupacijai, vienas iš tikslų buvo sunaikinti šalies kariuomenę. Ji buvo verčiama sovietine, tapo Lietuvos liaudies kariuomene, vėliau – 29-uoju teritoriniu šaulių korpusu, prasidėjo masinis kariuomenės valymas.

1944 metais Antrojo pasaulinio karo frontui atgriaudėjus į Lietuvą, sovietai vėl šeimininkavo mūsų krašte. Prasidėjo vyrų šaukimas į kariuomenę – karas juk tebevyko, o lietuviai buvo laikomi Sovietų Sąjungos dalies gyventojais. Pasak V. Rakučio, tas šaukimas buvo labai savotiškas – kas nespėjo pabėgti, tą paėmė į kariuomenę.

Istoriko teigimu, karo metais sovietinėje kariuomenėje buvo baisu.

„Ten niekas nesiskaitė su žmonėmis – guldė jų tūkstančiais, todėl daug kas perėjo pas partizanus. Geriau būti savo miškuose, negu tapti rusų kariuomenės patrankų mėsa“, – apie tragišką karo realybę kalba V. Rakutis.

Tą rodo ir 16-osios lietuviškosios divizijos pavyzdys – kaip ir kiek žmonių žuvo, kaip siųsdavo karius į mūšius.

„Aš turbūt irgi į mišką eičiau daug nesvarstęs. Miške daugiau šansų likti gyvam, negu ten, sovietinėje kariuomenėje“, – mintimis dalijasi profesorius.

Pokyčiai kariuomenėje

Pasibaigus karui, slenkant metams, situacija po truputį gerėjo. Pasak V. Rakučio, ir tokių žiaurių karų nebebuvo, ir pats požiūris į kareivius po truputį kito į gera. Jo teigimu, negalima lyginti Stalino laikų kariuomenės su Leonido Brežnevo laikų. Skyrėsi ir požiūris: atsirado daugiau humanizmo, bent jau propagandinio. Tačiau esmės tai per daug nekeičia.

„Visa kariuomenė buvo tokia šalta. Tu jautiesi toks mažas, nes ten žmogus nesvarbus. Svarbūs partijos idealai. Sovietinė kariuomenė – mūsų kultūrai labai svetima aplinka“, – sako profesorius.

Jis tvirtina nežinantis nė vieno, kuris tarnybą sovietinėje kariuomenėje prisimintų kaip labai šviesų laikotarpį. Paprastai atsiminimai iš to laiko įstrigę giliai į atmintį, bet meile netrykštama. Ne vienam lietuviui teko susidurti ir su „dedovščina“, kitaip nukentėti.

Karo istorikas teigia, kad galbūt būtų sunku pasakyti, kuo skyrėsi atskirų Sovietų Sąjungos vadovų valdymo laikotarpiai sovietinėje kariuomenėje.

„Pavyzdžiui, mano tėtis tarnavo chruščiovinėje kariuomenėje. Jis tarnavo Tolimuosiuose Rytuose, ten dar nebuvo jokios „dedovščinos“, išskyrus tą natūralią. Žmonės buvo labai užsiėmę tikrąja karo tarnyba, nes tada naujųjų technologijų srityje vyko sovietų ir amerikiečių varžybos. Iš to, ką jis, ką krikšto tėtis pasakoja, aišku, jog jie užsiėmė konkrečia tarnyba, mokėsi“, – pasakoja V. Rakutis.

Jo teigimu, vėlesniais metais kariuomenėje atsirado daug imitacijos, nerimto požiūrio, savanaudiškumo.

„Laikai keitėsi, tiesiog tapo racionalesni, ir tai jautėsi pačioje kariuomenėje. Baisiausia, kai yra vienaip kalbama, kitaip daroma. Pati karinė tarnyba, kad ir sunki, bet kai žmogui paaiškinama, kodėl taip yra, jis gali ištverti. Baisiausia, kai vagiama, vienaip šnekama, kitaip daroma, imituojama veikla, užsiimama beprasmiškais darbais. Tai daugumai yra pats sunkiausias dalykas“, – sako pašnekovas.

Suplakdavo į krūvą

Paimti į sovietų kariuomenę jaunuoliai buvo siunčiami į pačias įvairiausias Sovietų Sąjungos vietas. Ne išimtis ir lietuviai. V. Rakučio teigimu, gal į Tolimuosius Rytus mažai ką vežė, nes tai buvo labai toli.

„Stengėsi visus paskirstyti, nes buvo idėja, kad kariuomenė turi būti daugiatautė, kad negali dominuoti kuri nors tauta“, – pabrėžia karo istorikas.

Vis dėlto, jo teigimu, kareiviai buvo atrenkami ir pagal gebėjimus, nes įtakos turėjo ir tam tikri kultūriniai skirtumai.

„Baltijos šalių žmonės buvo labai neblogai kotiruojami sovietinėje kariuomenėje. Nors meilės nebuvo, tačiau žinojo, kad patikimesni, geresni meistrai ir panašiai. Taigi lietuviai kariuomenėje paprastai gaudavo aukštesnes pozicijas“, – sako jis.

Dalis jaunimo likdavo tarnauti Lietuvoje ar Latvijoje. Karo istoriko teigimu, taip dažniausiai nutikdavo per pažintis. Be to, klestėjo korupcija ir buvo galima išsipirkti, susitarti.

„Tie, kurie tarnavo Lietuvoje, labai didelė tikimybė, kad jie buvo kaip nors susitarę, nes buvo labai nenorima, kad tarnautų savame krašte arba netoli. Buvo pasiūlymų: pažįstu tą ir tą, pašnekėsiu, gal ras vietą Rygoje. Tokie dalykai egzistavo, bet tai nesisteminiai, o greičiau antisisteminiai“, – pasakoja jis.

Lietuvos kariuomenės vado patarėjo teigimu, sovietinėje kariuomenėje ne tik Stalino laikais vyravo neigiamas požiūris į lietuvius. Tokia nuostata niekur nedingo ir vėliau.

„Visais laikais lietuvius vadindavo fašistais ir nuo vokiečių nelabai skirdavo“, – sako, kad rusams, ypač iš provincijos, tie skirtumai nebuvo per daug akivaizdūs.

„Dažniausiai dominavo bendras įsitikinimas: jūs esate priešai, kolaborantai. Kadangi kariuomenėje neskirdavo lietuvių, latvių, estų, tvirtindavo, kad ir lietuviai buvo „Waffen-SS“ divizijose, nors šie jose nedalyvavo. Tas skirtumas susimesdavo į bendrą antivakarietišką diskursą“, – pasakoja specialistas.

Sudėtingas pereinamasis laikotarpis

Lietuvai išsivaduojant iš okupacijos, ypač sudėtingi buvo 1990–1991 metai. Šalis skelbėsi esanti vėl nepriklausoma, tačiau jos jaunuoliai vis dar gavo šaukimus į sovietinę kariuomenę. Tad dalis bėgo ir slėpėsi, kiti ėjo tarnauti, dar kiti – dezertyravo.

„Tai buvo labai neaiškus laikotarpis. Niekas nežinojo, kas laimės“, – sako V. Rakutis.

Kaip tvirtina istorikas, kiek pačiam teko matyti tuo laiku ėjusių į kariuomenę, atrodė keista, kad tai daro.

„Aš jų vietoje būčiau nėjęs, bet mašina sukasi, šaukimus gauna, situacija neaiški, tai daug kas ėjo tarnauti iki to laiko, kol paskui visus namo parvežė, nes nepasitikėjo lietuviais, buvo daug dezertyravimo ir kitokių atvejų“, – sako jis.

Karininkų taip pat daug pasitraukė iš sovietų kariuomenės, todėl 1992 metais Lietuvoje buvo tiek daug karininkų. Sovietinėje kariuomenėje jie nebuvo pageidaujami, o čia galėjo tęsti tarnybą.

Dalis karininkų tarnavo slaptuose daliniuose, žinojo nemažai slaptos informacijos. Pasak karo istoriko, sovietai turėjo specialias taisykles, tad buvo pasirašyti tam tikri dokumentai ir dažniausiai stengtasi jų laikytis. Daugelis karininkų išėjo į pensiją ir baigė savo tarnybą svetimoje armijoje, tačiau Lietuvoje vėl stojo į kariuomenę.

„Buvo ir nepasirašiusiųjų tų popierių. Jie bet kuriuo momentu galėjo būti suimti kaip dezertyrai, pažeidę priesaiką, ar panašiai. Tie žmonės smarkiai rizikavo“, – pašnekovas mano, kad veikiausiai ir dabar šiems žmonėms yra tikimybė būti suimtiems Rusijoje.

V. Rakučio teigimu, jei dalinio vadas buvo sukalbamas, buvo galima tyliai susitarti dėl išleidimo į atsargą, bet buvo ir užsispyrusių vadų, tokie to daryti nenorėjo. Tad žmonės neiškentę vieną dieną tiesiog pabėgdavo. Tad tokiam dabar nuvykus kaip turistui į Rusiją, greičiausiai daug kas priklausytų nuo politinės situacijos, kaip bus vertinama – juk yra dezertyravusių asmenų sąrašuose.

Kurį laiką Lietuvoje vis dar buvo sovietų kariuomenė. Pasak V. Rakučio, iki 1991 metų pučo Lietuvos kariuomenės dar nebuvo.

„Kai baigėsi sovietmetis, pradėta formuoti Lietuvos kariuomenė. Dar kurį laiką gyveno vieni šalia kitų. Tie santykiai buvo labai įvairūs. Sakyčiau, pragmatiški, racionalūs – jūs nepulkite mūsų, mes jūsų. Jūs gyvenkite sau, mes – sau. Savanoriai stabdė mašinas, tikrindavo, nes žinojo, kad išvežamas turtas. Taigi situacija buvo labai įtempta, tai galėjo išaugti į didesnio masto konfliktą. Sakyčiau, vyravo toks atsargus atsiskyrimas“, – sako jis.