Ką apie smurtą ir fizines bausmes vaikams manė tarpukario Lietuvos visuomenė?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė pakeitimus, kuriais pataisoma liepos mėnesį startavusi nauja vaiko teisių apsaugos sistema. Nelaukiant šių ministerijos pataisų, prieš kelias savaites pusšimtis Seimo narių įregistravo savo siūlymus, kurie keistų smurto prieš vaikus sąvoką. Ne vienas vaiko teises apibrėžiantis įstatymo projektas buvo svarstomas ir tarpukario Lietuvoje. Ką apie smurtą prieš vaikus ir fizines bausmes manė to meto visuomenė?

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius dr. Norbertas Černiauskas šiomis dienomis atkreipė dėmesį į istorinį dokumentą – 1940 metų įstatymo projektą „Vaikų ir jaunuomenės globa“.

Istoriko teigimu, šis dokumentas ne tik įdomus, bet ir atspindi modernų mąstymą: „Jis disonuoja su dabartinėmis diskusijomis.“

N.Černiauskas sako, kad Antano Smetonos laikų dokumentas įrodo, kad vaikų auklėjimas smurtu ar fizinėmis bausmėmis nėra giluminė Lietuvos tradicija, kurią vadinamosiomis Seimo nario Mindaugo Puidoko pataisomis tarsi siekiama apsaugoti.

„Diskusijose dažnai girdžiu: „Mūsų seneliai ir proseneliai...“ Tai – iš piršto laužta teorija. Neaišku, iš kur tas noras smurtauti: ar iš senolių tradicijos, ar iš sovietmečio diedovščinos“, – svarstė N.Černiauskas.

Jo įsitikinimu, A.Smetonos Lietuvoje požiūris į vaiką buvo kur kas progresyvesnis nei kai kurių parlamentarų smurto samprata.

Seniūnų auklėjamieji įkalbinėjimai

Įstatymo projekte „Vaikų ir jaunuomenės globa“ nurodoma, kad kaimų seniūnai, policija, mokytojai turėtų pranešti apie vaikus, kuriems reikia pagalbos. Pažymima, kad pranešėjams garantuojamas konfidencialumas.

Nustačius, kad tėvai su vaiku elgiasi nederamai, jiems duodami patarimai „auklėjimo reikalu“, „seniūnų auklėjamieji įkalbinėjimai“. Tai būtų galima laikyti atitikmeniu dabartiniams pozityvios tėvystės kursams. Tiesa, pagal įstatymo projektą anuomet jie būtų neprivalomi.

Jei situacija šeimoje itin komplikuota, įstatymo projekte buvo numatytas prievartinis vaiko paėmimas, kurį vykdo policija.

Paties smurto prieš vaikus apibrėžimo projekte net nėra. „Adekvatus žmogus supranta, kas yra smurtas ir kas ne“, – neabejoja N.Černiauskas ir pažymi, kad poįstatyminių aktų, todėl ir instrukcijų, kaip įstatymas būtų įgyvendinamas, nėra.

Norėjo užauginti modernius piliečius

Lietuvos istorijos instituto doktorantė, tyrinėjanti Lietuvos vaikų situaciją tarpukario Lietuvoje, Ieva Griniūtė-Tumelienė 15min pasakoja, kad analogiškų įstatymų projektų buvo nebe trys: 1932 metais Nepilnamečių kodeksas, 1937 metais Vaikų apsaugos įstatymas ir 1940 metų „Vaikų ir jaunuomenės globa“.

„Nusikaltimai prieš vaikus vykdavo visais laikais. Tarpukario Lietuvoje irgi buvo atvejų, kai vaikai sumėtomi į šulinius. Suinteresuota, aktyvi ir susipratusi visuomenės dalis tai matė kaip opią problemą, svarbią ir aktualią temą, todėl vyko diskusijos. Naujai susikūrusi valstybė norėjo modernių, gerai išauklėtų piliečių. Dabar į diskusijas įsitraukia plačioji visuomenė, o anais laikais klausimai buvo keliami tik tam tikruose sluoksniuose“, – svarstė I.Griniūtė-Tumelienė.

Jos žiniomis, jau 1932 metais buvo kalbama apie tai, kad vaikai turėtų būti paimami iš aplinkos, kuri daro žalą jų augimui ir raidai.

„Tai – tėvų girtavimas, tėvų siekis įtraukti vaiką į nusikalstamą veiką, tarkime, vagiliavimą. Jei mama gyvena su vyru, atlikusiu žiaurų nusikaltimą – žmogžudystę – vaikas turėtų būti perduotas globėjams ar vaikų namams“, – vardija istorikė ir pažymi, kad procedūros galėtų būti atliekamos tik įvertinus visas aplinkybes teismo sprendimu.

Pirmas patarimas – nekerštauk

Visuomenininkai, pedagogai jau prieš šimtą metų puikiai suprato, kad vaikus reikia apsaugoti, į juos investuoti nuo mažens, nes jie – ateities piliečiai.

„Buvo suvokta, kad klystkeliais pasukęs vaikas anksčiau ar vėliau atsidurs vaikų perauklėjimo įstaigoje“, – sako pašnekovė. O tai reiškia, kad išlaikyti jį ten valstybei kainuos brangiau nei skirti lėšų prevencijai.

„Smurtas prieš vaikus buvo griežtai draudžiamas net perauklėjimo įstaigose. Jei prižiūrėtojas naudodavo psichologinį ar fizinį smurtą, jis galėjo tikėtis nuobaudų: grėsdavo pažeminimas pareigose ar net atleidimas. Žinoma, smurto atvejų pasitaikydavo, bet tai nebuvo skatinama ar palaikoma“, – pasakojo I.Griniūtė-Tumelienė.

Tarpukario spaudoje periodiškai vis pasirodydavo patarimų, kaip teisingai auklėti vaikus. „Pirmas patarimas – nekerštauk. Tai reiškia, kad negalima vaiko bausti apimtam pykčio. Reikia palaukti, kol nuslūgs emocijos, ir pamokyti ko nors neduodant ar duodant darbų“, – kalba I.Griniūtė-Tumelienė.

Koja kojon su pasauliu

Istorikė pažymi, kad fizinės bausmės prieš vaikus buvo draudžiamos ir darželiuose: „Auklėtojos negalėjo pakelti rankos. Pamokymai galėjo būti tik žodžiu arba, kritiniu atveju, pastatant į kampą. Tačiau buvo propaguojama praktika palikti vaiką ramybėje apmąstyti, ką padarė.“

Vaikų auklėjimo idėjos į Lietuvą buvo parsivežamos iš Didžiosios Britanijos, Belgijos, Olandijos, Italijos bei JAV. Pas mus jas siekta adaptuoti ir įgyvendinti.

Tarpukario Lietuvoje veikė ir Montessori darželių. „Tai rodo, kad koja kojon ėjome su pasauliu, buvome modernūs“, – neabejoja istorikė.

Kodėl tuomet taip ir nebuvo priimtas nė vienas iš trijų vaikų teises apibrėžiančių įstatymų?

„Manau, tiesiog nebuvo spėta to padaryti. Buvo kitų reikalų, valstybė jauna, reikėjo spręsti ekonomines, politines problemas. Tokiomis sąlygomis socialiniai reikalai tampa antraeiliais. Vaikų apsauga buvo labai svarbi, bet vis nepribręstanti idėja“, – abibendrino I.Griniūtė-Tumelienė.

Nevyriausybininkai – sunerimę

Socialinės apsaugos ir darbo ministras įstatymo pataisas Vyriausybei pateiks trečiadienį. Jose neliečiamas smurto prieš vaiką apibrėžimas, bet siūloma atsisakyti grėsmės lygių nustatymo vaikams ir pereiti prie vaiko situacijos ir poreikių vertinimo, o vaiko paėmimas iš tėvų ar globėjų būtų įmanomas tik kraštutiniais atvejais.

Nelaukiant šių ministerijos pataisų, prieš kelias savaites pusšimtis Seimo narių įregistravo savo pataisas, kurios keičia smurto prieš vaikus sąvoką. Pataisose numatoma, kad fiziniu smurtu prieš vaiką būtų laikomas tik sukeliamas žymus skausmas, o į psichologinio smurto apibrėžimą įtraukiamas „prievartinis vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią“.

Šias pataisas kritiškai įvertino įvairių visuomeninių organizacijų atstovai: jas priėmus esą grįžtume net į baisesnę situaciją nei buvo iki įstatymo priėmimo.