Jordanija: ko ten geriau nedaryti

Pagrindinis dalykas – dėl nieko nesijaudinkite. Arabai jumis pasirūpins – nuo „a“ iki „z“. Kitas reikalas, kiek už tą jų rūpestį sumokėsite... Visgi nerimauti tikrai neverta – nebūsite pamiršti niekur. Susiskambins, suderins, pasitiks...

Jordanija atsiskleidė kaip gana brangi šalis, nors tikrai nepavadintum turtinga. Galbūt taip yra todėl, kad ima pavyzdį iš vakarinio kaimyno Izraelio ir kelia kainas. Vos akiratyje pasirodo užsienietis – jos ūmai šokteli į viršų.

Nežinau, ar artimiausi mėnesiai geras metas traukti į Jordaniją. Tačiau vasaros tikrai nesiūlyčiau. Lankėmės ten lapkričio antroje pusėje ir saulės, ypač atviresnėse vietose, buvo per akis.

„Jordan Pass“ – būtinas

Lėktuvo bilietus įsigijome iš anksto, įpusėjus vasarai. Jie kainavo apie 100 eurų asmeniui. Jau Jordanijoje išgirdome vietinius kalbant, esą karalystės vyriausybė apipylė pinigais „Ryanair“, kad ši pradėtų skrydžius iš įvairių Europos miestų.

Kad ir kaip ten būtų, tačiau bendrovė, anksčiau visai neskraidžiusi į Aziją, rudenį į Jordaniją nutiesė net 14 naujų krypčių. Turizmo ministerija tikisi taip paskatinti turizmą ir daryti teigiamą poveikį šalies ekonomikai. Nežinau dėl poveikio, bet turistų sutikome tiek ir tiek.

Prieš kelionę rekomenduotina nusipirkti vadinamąjį „Jordan Pass“ (https://www.jordanpass.jo/). Tokiu būdu iš anksto apmokate už vizą. Sutaupote ir pinigų, ir laiko.

Vardinis dokumentas dubliuojamas popierine ir skaitmenine versija. Priklausomai nuo dienų, kurias ketinate praleisti Petroje (1–3), jis kainuoja nuo 70 iki 80 Jordanijos dinarų (JOD). „Jordan Pass“ suteikia galimybę nemokamai lankytis daugiau kaip 40 garsiausių Jordanijos turistinių vietovių.

Nustebsite, kad kai kuriose pasas negalios, tarkime, apžvalgos aikštelėje Nebo kalne arba Madabos Šv. Jurgio bažnyčioje.

Šunys loja...

Automobilio nuoma pinga priklausomai nuo dienų skaičiaus. Kainodara tokia, kad nuomotis vienai dienai visiškai neapsimoka. Už parą paprašė 75 JOD (1 euras – 0,81 dinaro, kitaip tariant, dinaras – riebus euras). Jei automobilio reikia ilgesniam tarpsniui, tai jums atsieis 25–35 JOD per dieną, neįskaitant kuro. Benzinas Jordanijoje, kaip skaičiuoja vietiniai, kainuoja 17 JOD už 20 litrų.

Geriausia automobilį nuomotis Karalienės Alijos oro uoste. Pasiimi, pakeliauji ir ten pat grąžini. Viena lietuvių pora taip ir padarė: po skrydžio pernakvojo Amane, apžiūrėjo miestą, grįžo į oro uostą, išsinuomojo automobilį ir juo apsuko visą Jordaniją. Grąžino tik prieš skrydį atgalios. Centrinėse Amano gatvėse vairuoti gali tik bepročiai arba labai nejautrūs žmonės.

Atskridus į Amaną vertėtų iškart įsigyti „interneto“ – jordanišką SIM kortelę. Patikimų mobiliojo ryšio bendrovių „Zain“ ir „Umniah“ skyriai veikia čia pat oro uoste, šalia vienas kito. Kortelė kainuoja 15 JOD, už tai gaunate 12 GB ir tūkstančius minučių pokalbiams.

Kortelė labai praverčia ne tik tikslesnei GPS paieškai, naršymui ar skambučiams. Ji iki minimumo sumažina taksistų įtaką jūsų piniginei. Išsilaipinę bet kurioje Amano stotyje galėsite iškart pasinaudoti „Uber“ paslaugomis, vietinių pavyduolių teigimu – veikiančiu nelegaliai. Bet šunys tegul loja, o karavanas...

Pakeliui – kariški patikrinimai

Iš oro uosto autobusas veža į Amano Šiaurinę stotį (North station, Tabarbour) už 3,5 JOD. Iš stoties iki centro „Uber“ nugabens už 2,5 JOD. Tačiau jei neatsimušite taksistų ir pakliūsite į jų nagus, teks pakloti nenormalią sumą – apie 17 JOD. Jei rinksitės ne oro uosto autobusą, o taksi, tai gali atsieiti 20 JOD. Nors šiaip reali kaina yra apie 13 JOD. Derėkitės!

Amane daug stočių. Iš jų autobusai važiuoja įvairiomis kryptimis po visą šalį. Turistai daugiausia naudojasi JETT (Jordan Express Tourist Transportation) paslaugomis. Šios kompanijos stotis yra Abdali rajone, iš ten veža visur – į Petrą, Akabą, pasienį su Izraeliu, organizuoja turus.

Į Petrą, greta esantį Mozės vadės (Wadi Musa) miestelį maršrutinis mikroautobusas išvažiuoja iš Pietinės stoties (South bus station, Wahadat). Laukiama, kol visas vietas užtūps keleiviai, o likusias ertmes užpildys nešuliai, ryšuliai, gyvuliai.

Ilgai lūkuriuoti netenka, nes laisva vieta Rytuose ilgai tuščia nebūna.

Popietės geriau nelaukti, netinginiauti, nes nuo ketvirtos valandos maršrutinės tojotos nebevažiuoja. Kelionė Petros link trunka apie tris valandas sustojant nepaprastai vaizdingoje aikštelėje. Ir kelissyk stabtelėjant, jei kariškiai sumanys patikrinti vietinių keleivių dokumentus.

Arabai jumis pasirūpins – nuo „a“ iki „z“. Nebūsite pamiršti niekur: susiskambins, suderins, pasitiks...

Petros rezervate

Petrai būtina skirti visą dieną – nuo ankstyvo ryto iki sutemų. Tad planuokite dvi nakvynes. Ypač jei norite pasiekti vadinamąjį Vienuolyną (Monastery), nes atstumas tikrai nemažas. Nuo senovinės Petros centro į jį kyla siauras vingiuotas keliukas. Kopti nebus lengva, užtat labai gražu.

Prie Vienuolyno yra dar vienas kalnas. Užlipusieji į jį pamatys Izraelį, o prisikvėpavę deguonies, asilo prakaito, dulkių, – regės ir Šventąją Žemę.

Patys sukorėme apie 20 kilometrų. Iš viešbučio išėjome apie pusę aštuonių ryto, o Petros teritoriją palikome po keturių, temstant. Verta išeiti net dar anksčiau, nes ir aštuntą Lankytojų centras (Petra Visitor Center) jau būna pilnas.

Jei Mozės vadės miestelyje kas nors pasiūlys pavėžėti iki to centro, geriau nesutikite. Nebent labai tausojate jėgas. Verčiau tokia paslauga pasinaudoti jau grįžtant. Atstumai, kaip visada, atrodo dideli tik pirmą kartą lankantis.

Saugomoje Petros teritorijoje yra kavinių, bet geriau pasirūpinti lauknešėliu. Kitaip teks mokėti milžiniškas sumas, o per barzdą tikrai nevarvės. Kava, arbata ir traškučių dėžutė man kainavo 8 JOD. Šiaip Mozės vadė pasirodė gerokai pervertintas miesteliūkštis. Tačiau maistas restoranuose „Al Wadi“ ir „Al Arab“ tikrai buvo vertas išlaidavimo nuodėmės.

Saulėlydis ir beduino viskis

Iš Petros į Rumo dykumą važiuoja vienas vienintelis autobusiukas šeštą-pusę septynių ryto. Sistema veikia taip: įspėjate viešbučio darbuotoją, kad norėsite važiuoti, tas paskambinęs rezervuoja vietas; ryte autobusiukas apsuks visus viešbučius ir surinks žmones.

Jei keliautojų daugiau nei vietų, užveda antrą autobusiuką arba lengvąją. Telpa visi. Rumo dykuma pasiekiama per kelias valandas. Keleiviai paleidžiami prie Lankytojų centro, kur juos pasitinka stovyklų žmonės ir vežasi pas save.

Mūsų stovykla „Hasan Zawaideh Camp“ buvo dykumos pakraštyje, greta UNESCO pasaulio gamtos paveldo teritorijos. Todėl mėgavomės visais įmanomais patogumais – elektra, karštu vandeniu ir geru internetu. Tikrai – rekomenduotina vieta.

Vakarais stovyklos žmonės patiekia nuostabią vakarienę. Ją visą dieną troškina smėlio duobėje kelių aukštų inde, – ėrieną, vištieną, dar kažkokią „ieną“ ir daržoves. Rengiami visureigių, kupranugarių, pėsčiųjų žygiai. Saulėlydis prie laužo su beduinu ir jo viskiu – juodąja arbata – patikrintas reikalas.

Užsiprašėme ilgiausios – 4 val. trukmės – iškylos visureigiu. Ir tai buvo nuostabu!!! Tačiau būtina apsirengti šilčiau, nes važiuojant kiaurai košia vėjas.

Jordanijoje lankėmės lapkričio antroje pusėje ir saulės, ypač atviresnėse vietose, buvo per akis.

Arabai pūtė arabus

Ar iš Rumo dykumos vienintelį jūros kurortą Akabą galima pasiekti maršrutiniu transportu – liko paslaptis. Arabai mums pūtė arabus, tad važiavome taksi už 25 JOD. Kelionė truko apie valandą, vairuotojas nekalbėjo angliškai, užtat mikliai naudojosi vertimo programėle telefone.

Akaba – niekuo ypatingas miestas prie Raudonosios jūros. Jame galima užsiimti dviem dalykais – arba maudytis, arba maitintis. Restoranas „Ali Baba“ – brangokas, bet maistas labai skanus, „Syrian Palace“ – ir skanu, ir nebrangu. Akaboje nesunku rasti parduotuvių, prekiaujančių alkoholiu.

Pagrindinis Akabos paplūdimys – atgrasi vieta. Kišti kojos į jūrą nesinori, aplink šonais trinasi „stikliniai“ kateriai, spokso nežinia ką manantys paaugliai ir šiaip – konservatyvūs tipeliai.

Radome išeitį – už kelis „jodus“ nuvažiavome į Pietinę pakrantę (South coast). Kur kas ramesniame paplūdimyje galima ir pasimaudyti, ir pasimėgauti paviršiniu ar giluminiu nardymu. Šiuos malonumus lengvai suorganizuos bet kuris viešbutis. Jokių problemų. „Piece of cake„, – mėgo kartoti vadybininkas Ramzis.

Beje, apie viešbučius. Rekomenduotinas – „Taj Hotel“. Aplink dar vyksta statybos, todėl klientai viliojami labai palankiomis kainomis. Tačiau jei norite pamiegoti dieną, geriau ieškoti kito prieglobsčio. Vis dėlto grįžtantiems po dienos žygių statybos jokių nepatogumų neturėtų kelti, jau vien dėl tos priežasties, kad vakare darbai nevyksta. „Taj“ personalas itin malonus, paslaugus. Deja, pusryčių teks pasiieškoti mieste.

Iš Akabos į Amaną veža JETT autobusai.Lieka tik nuspręsti, kurioje Amano stotyje geriau išsilaipinti, jei ketinate keliauti toliau.

Venkite taksistų

Negyvosios jūros iš Amano maršrutiniu transportu tiesiogiai nepasieksite. Mėginome planuoti kelionę mikroautobusais, per miestelius, tačiau leistis į ją nesiryžome. Priėmėme pasiūlymą viešbučio automobiliu važiuoti į poilsiavietę „Ramada“ šiauriniame sūriojo ežero krante. Kelionė kainavo 15 JOD, pakrantė – 20 JOD asmeniui.

Su dar dviem keliautojais apsilankėme prie jūros, kilome į Nebo kalną, pakeliui į Amaną pietavome, aplankėme Madabos miestuką. Suma augo...

Nors tas noras pasipelnyti iš užsieniečio niekuo nenusileidžia Maroko berberų įpročiui, Jordanijos arabai kitokie – draugiški, pakalbina, padeda, parodo. Išsilavinę, daugelis kalba angliškai ar bent jau supranta.

Jei reikia patarimo, geriausia klausti praeivių, pakeleivių ar vaistininkių. O taksistų – vengti, nes tie skirti tik pinigą lupti. Viešbučio darbuotojai irgi labai malonūs, padės, paskambins ir viską suorganizuos.

Sujaudintiems Jeruzalės artumo

Jokia nuodėmė, manau, jei būdami Jordanijoje neatsispirsite Jeruzalės pagundoms. Mes neatsispyrėme.

Į Karaliaus Huseino pasienio kontrolės punktą JETT autobusai veža iš Amano stoties Albali (kaina 11 JOD). Paliekant Jordanijos teritoriją imamas 10 JOD mokestis. Dokumentai sutvarkomi per pusvalandį.

Tada jus persodina į kitą, didesnį autobusą. Saugokitės vaikinuko, kuris įlipa rinkti pinigų, už kiekvieną bagažo vienetą reikalaudamas 7,5 JOD. Atkišome kelionės bilietus ir garsiai į veidą ėmėme rėkti nieko papildomai nemokėsiantys. Atsikabino.

Naujasis autobusas Allenby (Karaliaus Huseino) tiltu perveža į Izraelio kontroliuojamą teritoriją. Apsišarvuokite kantrybe, nes ilgos tikrinimų grandinės neišvengsite ir vienoje, ir kitoje šalyje.

Autobuso kaina iš pasienio į Jeruzalę – 47 naujieji šekeliai (ILS) – galbūt jums iš pradžių pasirodys didoka. Tačiau keliauti kitaip, pigiau, reiškia maršrutinių autobusiukų paieškas, nuolatines derybas su taksistais, laiko gaišimą.

Tiesa, nepasinaudojome patogiuoju autobusu ir mes, mat pakeliui dar norėjome aplankyti Jerichą. Sumokėję po 13 šekelių už bilietą, buvome išlaipinti miesto pakraštyje. Atmušę taksistų ataką pėsti pasiekėme Jericho centrą ir dar tokį patį atstumą (2 km) sukorėme iki pagrindinės pramogos – lyninio keltuvo. Juo keliamasi į Keturiasdešimties dienų ortodoksų vienuolyną Gundymų kalne.

Į Vakarų Jeruzalę patekome maršrutiniu autobusiuku pasiekę Abu Dis gyvenvietę (12 ILS) ir joje persėdę į keleivinį 263 maršruto autobusą (6,8 ILS). Išsilaipinome stotyje prie Damasko vartų.

Kelionė priešinga kryptimi prasideda paslaptingoje aikštelėje už „The Golden Walls“ viešbučio. Geltoni mikroautobusai už 47 šekelius nugabens tiesiai į pasienio patikros punktą prie Allenby tilto. Tik Izraelio valstybė už išvykimą paprašys gerokai daugiau nei kaimynė – 180 šekelių (dalinkite iš keturių, gausite eurus).

Pamirškite svarstymus apie „single“, „double“, „multiple“ Jordanijos vizas – jūsų turimos visiškai pakaks sugrįžti atgal į šalį, jei grįžtate per tą patį Allenby pasienio punktą.