"Išgyvenome socializmą, išgyvensime ir koronavirusą"

Kai paskambinau kapitonui S. Šileriui praėjusį penktadienį, buvo dėkingas gavęs progą išsikalbėti, nes jam nusibodo 24 val. per parą kalbėtis tik su savo žmona. Ir tuojau uždavė klausimą: "Ar yra paskelbta ir galioja ypatinga valstybės lygio ekstremalioji situacija?" Ir pats atsakė: "Yra. Reikia žmonėms paaiškinti, ką tai reiškia, kad karo su koronavirusu laikotarpiu demokratiniai įstatymai, jokios žmogaus teisės negalioja.

Esate susirūpinęs dėl situacijos šalyje?

Žmonės nežino, ką reiškia ypatinga valstybės lygio ekstremalioji situacija. Vyksta karas su koronavirusu. Tai reiškia, kad dabar pirmumą įgauna Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro ir Vyriausybės specialiojo komiteto nurodymai. Karo metu, jeigu ką darydavai ne taip, galėjai būti sušaudytas valstybės vardu. Kai per Antrąjį pasaulinį karą prasidėjo banditizmas, Josifas Stalinas surinko čekistų būrelius ir davė nurodymą šaudyti. O pas mus įvesta ekstremalioji situacija, bet pilasi kaltinimai, kad tas tą negerai daro, o tas aną. Dabar ir politikai neturi teisės reikštis. Užjaučiu sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Atėjęs į valdžią jis juk nežinojo, kad bus toks koronavirusas. Netgi tada, kai Kinijoje jis atsirado, mūsų lietuviškam mentalitetui atrodė, kad tai labai toli, kad jis mūsų niekada nepasieks. Jeigu Veryga būtų pasiūlęs tada pirkti didelį kiekį apsauginių kaukių ir dezinfekcinio skysčio, jau seniai būtų buvęs pakabintas po medžiu už vienos vietos. Mano manymu, jis puolamas visiškai be reikalo. Girdėjau, kad juo pasitiki 60 proc. lietuvių, ir džiaugiuosi, kad esame tokie protingi.

SUNKUMAI. "Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais buvo labai sunku. Ir pats buvau šiek tiek kreivas specialistas. Taip, mokėjau tvarkytis su žmonėmis laive, uždaroje patalpoje, bet neturėjau globalios mąstysenos", - sako kapitonas Sigitas Šileris.

Kapitone, o kaip jūs pats laikotės?

Gydytoja pasakė: "Šileri, nebijok, tu šviežių bulvių dar sulauksi". Ir aš apsidžiaugiau. Šiomis dienomis laukiu antro proanūkio, esu turtingas žmogus. Deja, mano bravūrinis elgesys jau baigėsi. Užteks kalbėti apie moteris, apie "šnapsą". Manai, linksma būti seniausiu Jūrų kapitonų asociacijoje, ROTARY klube?

ROTARY klube laimėjau "Proto mūšį". Savo suktu protu apskaičiavau, kad pirmieji rotariečiai Amerikoje gėrė prancūzišką brendį.

Žinoma, amžius daro savo, jis pakišo koją ir man. Nieko nepadarysi, juk kai tik gimstame, iš karto užsiimame eilę išeiti į amžinybę. Paskui mus ima iš tos eilės, bet ne pagal eilę. Bet šiaip man viskas gerai. Kaip mėgau girtis, taip mėgstu ir dabar.

Esate išgyvenęs ne vieną pavojingą situaciją. Gal vyresnioji karta, atlaikiusi ne vieną smūgį, mažiau panikuoja dėl to koronaviruso nei jaunimas?

Prieš tą koronavirusą pasijuntu esąs labai menkas žmogus. Galiu kovoti, muštis, jeigu reikia, o tas "svoločius" yra nematomas, netgi neužuodžiamas. Tai mane ėda psichologiškai, kad yra už mane galingesnis "svoločius". Žmogus yra bandos gyvūnas, jeigu vienas supanikuoja, panikuoja ir kitas. Dabar esame ta banda, kuri bėga į prarają, nes vedantysis ten bėga. Žinoma, reikia save saugoti. Dar viena rusiška patarlė sako, kad tas, kuris saugosi, tą ir Dievas saugo.

O jaunimas neturi teisės panikuoti. Mokslas įrodė, kad jis išgyvens, o seni mirs. Nieko tokio: mažai liks pensininkų, Vyriausybė daug sutaupys. O dėl mūsų - yra gera rusiška patarlė, kad dviejų mirčių nebūna, o vienos neišvengsi. Todėl reikia gyventi ramiai, per daug nesukant galvos. Jeigu gali, gerk "šnapso", žiūrėk pro langą į svetimas panas, ir viskas.

Kaip jūs, jūrininkai, elgdavotės ekstremaliomis situacijomis?

Buvo visko, bet neprisimenu, kad būtų buvę jau tiek ekstremalu. Viskas, ką dariau jūroje, buvo ne ekstremali situacija, o mano darbas. Visi laive žiūri į kapitoną, ir jeigu jis "šposina", vadinasi, viskas gerai.

Ar vartojote alkoholį laivuose stresui sumažinti?

Dar norėčiau pasigirti, kad ir pas panų eidavau, bet negaliu - visi žino, kad jų nebūdavo. Būdavo tokių atvejų, kai "čerkelę" išgerdavome laive. Ypač kai dirbau laive "Antanas Sniečkus", kur vyr. mechanikas buvo toks Volodia Proškovas, labai "fainas" vaikinas. Kai kas nors labai nesisekdavo, kur nors užstrigdavome, ateidavo, atsistodavo šalia ir sakydavo: "Kapitone, laikas plonai ir kreivai papjaustyti dešros." Turėdavau suprasti, kad jis jau turi iš kažkur ištraukęs "bonkelę" ir galima vieną "čerkelę" išgerti. Tokių dalykų, kad dėl gėrimo laive būtų nukentėjęs darbas, tikrai neprisimenu.

Vieną kartą tikrai išgėrėme ir dar pasikvietėme laive buvusį inspektorių. Tai nutiko prie Kanados krantų. Laivui atsišvartuojant nuo kito laivo trūko vienas lynas ir apsivyniojo ant mūsų sraigto. Ir viskas - laivas nejuda, o audra juodžiausia. Paskui žiūrime - nuo to sraigto yra iškilusi rankos storio virvė ir maskatuoja. Pasidarėme tokį kablį, vadinamą "koška", užmetėme ir išsitraukėme tą virvę. Tada nusipiešėme schemas, kaip sukosi mūsų sraigtas, kryptis, kaip krito tas lynas, į kurią pusę besisukdamas jis apsivyniojo, ir pradėjome galvoti, kaip jį ištraukti. Sraigto sukti negali, bet judinti rankiniu būdu iš mašinų skyriaus gali. Lyno galą įsitraukę į laivą, užsukome jį ant "špylių" ir tempiame, kiek tik galime. Mašinų skyriui duodame komandą "judėk į priekį", kol sraigtas šiek tiek pajuda, mes kokį pusmetrį virvės išsitraukiame. Paskui prašome sukti į kitą pusę ir vėl ištraukiame pusmetrį. Žinai, per kokias dvi valandas mes tą virvę nuo sraigto nuvyniojome. Tada atėjo vyr. mechanikas ir paprašė įpilti jam "čerkelę".

Norite pasakyti, kad išeitis visada yra, tik nereikia panikuoti?

Žinoma, liūdna, mieste nėra žmonių, nėra su kuo nė kavos išgerti, bet nereikia jausmintis. Panikuojantiems pasiūlyčiau išgerti "čerkelę", bet tik vieną.

Na ir kas, kad koronavirusas? Buvo socializmas ir tai nieko neatsitiko. Išgyvenome sovietmetį, išgyvensime ir koronaviruso pandemiją. Žmogus iš prigimties yra optimistas.

Žmogus netgi darydamas nusikaltimą mano, kad daro gera sau. Kas iš to, jeigu neklausysime Verygos, mero Vytauto Grubliausko, būsime pikti, susiraukę ir šauksime: "Oi oi, kas dabar bus." Nieko blogiau už mirtį nebus. Žmonija daug ką pergyveno, netgi socializmą. Visos ligos, palyginti su socializmu, tik menkniekis. Tada buvo labai daug žmonių gyvybių paaukota. Darykim tai, ką reikia, tikėkime specialistais. Mano anūkai iš Vilniaus, kitas iš Gedimino technikos universiteto parvažiavo pas mamą. Vienas, kuris chemiją studijuoja trečiame kurse, nuotoliniu būdu klausosi paskaitų, o kitas, kuris informatikos magistrantūroje, visai nieko neima į galvą. Sakau jam, kad nieko nemokės, o jis atsako: "Na ir kas, ir kiti nieko nemokės, neišsiskirsiu." Dabar jie abu priverstinių mokslo atostogų metu siuva apsaugines kaukes.

Jūs vadovavote kažkada buvusiam labai garsiam "Baltijos" žvejų kolūkiui ir išgyvenote jo griūtį. Kaip tada žmonės elgėsi?

Tais laikais patriotai šaukė, kad reikia viską keisti ir kad mes tuojau gyvensime kaip Amsterdame. Nors tam, kuris daugiausia šaukė, nebūčiau patikėjęs vadovauti net mažai kolūkio fermai. Jis, žinoma, ėjo ir gana aukštas pareigas, nors prie to Amsterdamo dar ir dabar nepriartėjome nė vienu žingsniu. Tokie veikėjai, Sąjūdžio palaikomi, griovė viską, nes manė viską žiną. Vos ne veltui atidavėt "Mažeikių naftą", pasakė, kad žvejybos laivynas Lietuvai nereikalingas. Ir niekas jiems jokios sąskaitos iki šiol nepateikė. Dabar mąstau, kad gal reikėjo tada kažką daryti, nors ir būčiau apšauktas einąs prieš Lietuvą. Bet tada maniau, kad aš galvoju neteisingai, nes žmonės buvo isteriškai įsitikinę savo žinojimu, blizgančiomis akimis tikėjo tuo, ką darė. Prisimenu, kai per atskaitinį kolūkio susirinkimą pasakiau, kad nesibalotiruosiu, vienas garbus žmogus pareiškė: "Pirmininkas - vagis." Praėjo daug metų, susitikęs paklausiau, kodėl taip padarė. Atsakė: "Jūs mane ne taip supratote." Mes norime būti labai dori, bet iš tikrųjų tokie nesame. Manau, kad dabar ypatingos situacijos įvedimas yra labai geras dalykas.

Ar prisimenate, kai Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė, kai Lietuvos laivynui buvo ypač sunkūs laikai, kaip tada buvo bandoma valdyti situaciją?

Buvo labai sunku. Ir pats buvau šiek tiek kreivas specialistas. Taip, mokėjau tvarkytis su žmonėmis laive, uždaroje patalpoje, bet neturėjau globalios mąstysenos. Buvau matęs daug kapitalistinių šalių. Net du laivus - "Žalgirį" ir "Debreceną" - stačiau Suomijoje. Žmonės šioje šalyje buvo šiek tiek kitokie, jie nebuvo savanaudžiai.

Pasakysiu vieną pavyzdį. Pajutau, kad Suomijoje kažkoks sujudimas. Laikraščiai rašo, bet aš nieko nesuprantu. Klausiau vertėjo, kas vyksta. Pasirodo, eilinis policininkas sugavo išgėrusį žemės ūkio ministrą, išėjusį iš restorano ir važiavusį automobiliu. Pagal suomių taisykles jis turėjo 6 mėnesius atidirbti durpyne. Ir tai suomiams nebuvo joks akibrokštas, nes žmogus nusikalto. Kai ministras atidirbo, durpyno direktorius parašė laišką tam policininkui, padėkojo už labai gerą darbininką, kuris labai gerai organizavo darbą durpyne, ir paprašė areštuoti jį dar kartą.

Kas padėjo išgyventi jums tais laikais?

Turėjome labai protingą susisiekimo ministrą Joną Biržiškį, gerą ministerijos struktūrą. Prisimenu, kaip mes su J. Biržiškiu važiavome į Šveicariją susitikti su metalo ekspeditoriais ir bandėme įrodyti, kad galime vežti metalą milijonais tonų. Nemanau, kad mano geriausias darbas buvo Lietuvos saugios laivybos administracijos su visais dokumentais įkūrimas, nors Europos komisarai pripažino, kad ji atitiko tuometinius reikalavimus. Deja, dabar jūreiviams diplomus pasirašo "agronomas". Žinoma, reikėjo gerinti administracijos struktūrą, bet tikrai ne iki tokio lygio, kaip daroma dabar. Yra kažkokia transporto kompetencijos taryba. Vien tik žalių rodyklių nuėmimas ir sugrąžinimas rodo jos kompetenciją.

Kokie vėjai pučia jūrinės bendruomenės padangėje?

Yra jūrininkų grupė, kuri kiekvieną dieną mane "dusina", kodėl nieko nedarau, kad būtų priimtas įstatymas, kuriuo Lietuva būtų pripažįstama kaip jūrinė valstybė. Atsakau, kad Lietuva jūrine valstybe taps tada, kai bus nustota apie tai kalbėti. Mes viską turime, kas privaloma jūrinei valstybei. Liuksemburgas neturi nė metro jūros, bet jis - jūrinė valstybė, nes turi saugios laivybos administraciją, turi jūrininkų diplomavimo tarnybą. Viskas gerai, tik dirbkime kiekvienas savo darbą.

Manote, kad šiais laikais tik specialistai užima vadovaujančias pozicijas? Šiuo metu vyksta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus atranka. Manote, kad išrinks tinkamą?

Kartais mes visi tampame krepšinio treneriais, geriausiais gydytojais, gatvių valytojais ir netikime specialistais.

Jeigu man kas nors siūlytų vadovauti krepšinio komandai, iš karto atsisakyčiau, nors ir jausčiausi pamalonintas. Atsisakyčiau eiti dirbti ir į didelį laivą. Gal sutikčiau nebent į nedidelį laivuką iki 120 m ilgio ir jeigu įgula būtų iki 20 žmonių. Mano mąstymas jau pasenęs. Situacija visiškai pasikeitusi: jūrlapių nėra, meteorologinių pranešimų, kokius mes gaudavome anksčiau, - irgi. Netgi kursą nuo vieno Atlanto vandenyno krašto iki kito tau pasako kranto tarnyba. Kai aš dirbau, man reikėjo pačiam nusistatyti kursą. Norėčiau vairuoti didelį sunkvežimį, bet jo kabinoje jau tokios technologijos, kurių nepaims mano protas.

Dabar rimtoms valstybinėms įmonėms vadovauja politikai, o ne specialistai. Yra mažytė kompanijėlė, kurioje dirba penki labai gudrūs berniukai ir kuri pasiskelbusi parenkanti kadrus didelėms valstybės įmonėms. Mano laikais viršininkas padalinių vadovus pats užsiaugindavo.

Tą kandidatų į Uosto direkcijos generalinius direktorius sąrašą man rodė. Tarp jų yra keli, užauginti uoste, bet konkursą gali laimėti ir kitas. Baisu, bet šiandien taip yra.

Kuo dabar domitės?

Kartą buvo apėmusi bloga nuotaika dėl uosto, dėl tų nešvarumų. Kad ir Uosto direkcijos kaltinimas, neva iš užteršto grunto aikštelės ji varanti nevalytas nuotekas į marias. Kodėl taip nepasitikima valdiškomis institucijomis? Kas bus, jeigu mes pradėsime nepasitikėti prokuratūra, teismais, policija, mokesčių inspekcija? Ar dėl to Lietuvai bus geriau, ar mudu su tavimi tapsime turtingesni? Kodėl formuojama nuomonė, kad tai, kas vyksta valstybinėse institucijose, yra blogai? Todėl, kad susidarytume nuomonę, jog šita valdžia "tručija" lietuvius. Kai buvo statoma Vakarų laivų remonto įmonė, dirbau "Baltijos" žvejų kolūkyje. Tada mes net nepagalvojome, kad reikia rūpintis užterštu gruntu. Kai buvau visai mažas ir ganiau karves pas kleboną, Nemuno vanduo buvo toks permatomas, kad galėjome žuvis gaudyti rankomis. Mano Skirsnemunėje smėlis jau nebegirgžda, o anais laikais girgždėjo dėl savo švarumo. Mano "čekistiška" galvosena, viską labiausiai teršiame mes, žmonės. Kam Lietuvai reikia tiek mašinų, teršiančių orą? Negalime sėsti ant dviračių ar naudotis miesto transportu? Aš jau galiu, jau keli mėnesiai nebeturiu mašinos ir, kai dar buvo galima, važinėjau miesto transportu. Pripratau ir man patiko. Nors kartais supykstu ir galvoju - rytoj nusiperku mašiną, ir viskas. Mano anūkai galėtų turėti mašinas, bet neturi, nes nėra tokio poreikio. Vienas nusipirko ir didžiuojasi, kad ji "kruta".

Kas jums kelia nerimą?

Tai, kad politikai dėl kažkokių savų interesų pešasi tarpusavyje. Ir, pagal jų mentalitetą, tai jiems naudinga. Jeigu turėtų automatus, ko gero, pradėtų šaudyti vienas į kitą. Kai ateina rinkimai, paaiškėja, kokie mes, lietuviai, esame šlapukai, kad kažkokiam nuomonės formuotojui, už tai gaunančiam atlyginimą, leidžiame lašinti ant savo smegenų ir formuoti mūsų nuomonę. Nueinu ir balsuoju ne pagal savo pasirinkimą. Mano elgesys būna suformuotas nuomonių formuotojų. Bet norėdami ką nors pakeisti, ar mes turime kokių nors pajėgumų?

"Nemylėkite jūros, mylėkite moteris"

Žinoma, ne vien tik už aštrų liežuvį 2014-aisiais kapitonui Sigitui Šileriui, pirmajam Lietuvos istorijoje, buvo įteiktas Susisiekimo ministerijos įsteigtas pirmojo Lietuvos uosto kapitono Liudviko Stulpino medalis. Priimdamas medalį jis pasakė: "Aukšto apdovanojimo verti daugelis jūrininkų, deja, toks medalis yra tik vienas."
Per gyvenimą jis spėjo nuveikti jau labai daug: buvo ir laivo "Antanas Sniečkus" kapitonas, ir "Baltijos" žvejų kolūkio pirmininkas, kūrė Lietuvos saugios laivybos administraciją, buvo konsulas Kaliningrade (Rusijos Federacija), turi ir ekonomisto išsilavinimą, žodžiu, yra žmogus-orkestras.
Niekada nestokojantis humoro kapitonas S. Šileris, šiemet rugsėjį švęsiantis 85-metį, jūrinėje bendruomenėje neretai pavadinamas aštrialiežuviu. Kadangi jis yra Klaipėdos jūreivystės mokyklos (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla) absolventas, visada yra kviečiamas pasakyti kalbą būsimiems jūrininkams per diplomų įteikimo šventę. Ir visada po jos salėje būna bruzdėjimas. Jau tradiciniu tapo jo palinkėjimas: "Nemylėkite jūros, mylėkite moteris."