Bėglio bankininko R. Baranausko žmoną slegia beturtės dalia

Kavos puodelį laikiusi ranka virpėjo iš jaudulio – kaip ir juodais elegantiškais drabužiais vilkinčios moters balsas. Kavinės šurmulys per pietus užgožė gilius atodūsius, išsprūstančius iš kietai sučiauptų lūpų.

„Mes nebeturime namų. Niekur pasaulyje. Iš mūsų viską atėmė“, – ištarė S.Baranauskienė, kai užkalbinau ją vienoje iš Vilniaus centre įsikūrusių kavinių.

Tik trumpam grįžusi į gimtinę ji mintimis ir toliau buvo Maskvoje, kur gyvena su 61-erių sutuoktiniu R.Baranausku. Buvęs banko „Snoras“ prezidentas prieš trejus metus Rusijoje gavo politinį prieglobstį.

Kai 2015 metais R.Baranauskas su kitu „Snoro“ akcininku Vladimiru Antonovu vengdami ekstradicijos iš Jungtinės Karalystės pabėgo į Rusijos sostinę, paskui vyrą patraukė ir jo bendraamžė žmona.

„Rusijoje jaučiuosi normaliai, galiu keliauti po visą šalį“, – prieš dvejus metus „Lietuvos rytui“ sakė R.Baranauskas. Tačiau jo žmona svetimoje šalyje nesijaučia gerai. Per ketverius su puse metų Rusijos sostinė netapo antraisiais namais.

Atsidūrusi beprotišku tempu pulsuojančiame didmiestyje buvusi šiaulietė nesitikėjo, kad šeima Lietuvoje praras absoliučiai viską – santaupas, būstus, automobilius ir net draudimo lėšas.

S.Baranauskienei nėra pareikšti jokie kaltinimai, todėl ji tikėjo advokatų žodžiais, kad jos negali palikti be skatiko ir atimti paskutinio būsto. „Kovojau, kiek tik galėjau. Bet dabar neturiu net lovos kur pastatyti“, – atsiduso nacionalizuoto banko „Snoras“ prezidento žmona, priverstinai tapusi tremtine.

Po „Snoro“ griūties 2011-ųjų pabaigoje buvo areštuotas visas šeimos turtas, dalis jo gerokai pigiau parduota iš varžytynių. O prieš pat 2019-ųjų Kalėdas prokurorai perdavė Vilniaus apygardos teismui baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai dėl didelės vertės „Snoro“ turto pasisavinimo, iššvaistymo, nusikalstamo bankroto ir kitų veikų pareikšti buvusiems „Snoro“ vadovams R.Baranauskui ir V.Antonovui.

Vien kaltinamasis aktas sudaro 3 tomus, o ieškinys – 500 milijonų eurų. Buvusius „Snoro“ akcininkus žadama teisti už akių. Jie nesirengia Lietuvoje bylinėtis, nes daug tikisi iš Tarptautinio arbitražo Paryžiuje.

Į šią instituciją kreipėsi Rusijos investuotojų užsienio šalyse gynimo fondas, pareikalavęs iš Lietuvos 1,1 milijardo eurų.

Iš aukštumų – prie prarajos

Dar prieš dešimtmetį S.Baranauskienė, atrodė, gyveno be didelių rūpesčių – turėjo tvirtą pagrindą po kojomis ir stogą virš galvos, aprūpintą ateitį. Ji nebuvo vien namų šeimininkė.

Moteris vadovavo „Snoro“ paramos fondui, kuris padėjo į Lietuvą grąžinti Kaune gimusio pasaulinio garso dailininko Arbit Blato kūrinius, rėmė teatrus ir miesto šventes.

S.Baranauskienė su vyru buvo laukiami iškilminguose priėmimuose, o per operos premjeras – svarbių asmenų ložėje.

Vilniuje šeima dvidešimt metų gyveno stilingai įrengtame kotedže ir jau planavo įkurtuves sostinės centre esančiame name, kurį įsigijo miesto savivaldybės surengtame viešame aukcione už 1,82 milijono eurų.

Baranauskų namas sostinėje buvo parduotas per varžytynes už 1,51 milijono eurų.

R.Baranauskas iš jo valdomo banko 2009 metų spalį paėmė 1,33 milijono eurų paskolą. Šią sutartį jie pasirašė kartu su žmona.

Likusi suma buvo padengta iš asmeninių lėšų. Tačiau vietoj įkurtuvių jie buvo priversti iš svetimos šalies stebėti, kaip antstolis 2017-ųjų vasarą surengė varžytynes. Namas buvo parduotas už 1,51 milijono eurų. Prieš tai jame buvo kilęs gaisras. Tada liudininkai matė išbėgančius kostiumuotus vyrukus.

„Snoro“ griūtis 2011-ųjų pabaigoje išblaškė Baranauskų šeimą, išskyrė su giminėmis. Sūnus Edgaras išvyko paskui tėvus į Londoną, o vėliau – į Maskvą. Duktė Ieva su savo šeima liko Lietuvoje.

Sklido kalbos apie paslėptus šeimos turtus, milijonus Šveicarijos banke. Bet tik artimiausi žmonės žinojo, kad S.Baranauskienė stokodama lėšų Londone buvo įsidarbinusi prekybos centre.

„Tikiu, kad kada nors vėl gyvensime Lietuvoje. Ir tiesa dar tikiu. Manau, anksčiau ar vėliau bus sudėlioti visi taškai“, – „Lietuvos rytui“ prabilo S.Baranauskienė.

Pasienyje atėmė mašiną

– Kaip jaučiatės Maskvoje? – paklausiau S.Baranauskienės.

– Aš gerai jaučiuosi ten, kur akims gražus vaizdas. Nei Maskva, nei Londonas netapo mano namais. Bet dabar aš net nežinau, kur tie mano namai. Lietuva man irgi nekelia labai teigiamų jausmų.

Čia išgyvenau žodžiais nenusakomą skausmą. Atsidūrusi Londone pirmosiomis dienomis pastebėdavau, kad praeiviai į mane pažiūrėję kone išsigąsta. Tada būdavau labai susikausčiusi, įsitempusi. Taip pripratau prie tos būsenos, kad jeigu įvyktų kažkas gero, atrodytų neįtikėtina.

Atpratau girdėti ir gerus žodžius. Lietuvoje apsilankiau pas gydytoją. Ji kažką gražaus pasakė, o aš pravirkau. Medikė paklausė, kas atsitiko, bet negalėjau paaiškinti.

Dukrai siunčiami šaukimai į teismus, vyrą vadina aferistu, nėra kur gyventi – apie tai aš nuolat mąstau ir tada nebeverkiu. 

– Tai kodėl gyvenate Maskvoje, juk nesate niekuo kaltinama?

– O kur man būti, jei čia neturiu kur gyventi? Norėčiau padėti savo dukrai auginti vaiką. Bet neturiu nuosavo būsto, kur galėčiau pernakvoti. Ir neturiu už ką nusipirkti.

Kartą dukra man pasakė: „Mama, kai kurie žmonės galvoja, kad mes dabar gyvename blogai. Bet jie tikrai nepagalvoja, kad taip blogai.“

– Tačiau iš to, koks ieškinys pateiktas jūsų vyrui ir jo verslo partneriui, galima susidaryti kitokį įspūdį?

– Mums Londono teismo salėje iš Lietuvos atvykęs teisininkas rėžė, kad neva dar daug kur turime sąskaitų. Tegul parodo, kur jos! Tai užsieniečiai administratoriai iš subankrotinto „Snoro“ banko turtus susikrovė. Jie turbūt nė nesapnavo, kad senatvėje skęs piniguose.

Ši byla siūta baltais siūlais. Niekas iki tol netikėjo, kad tokį banką būtų galima sužlugdyti. Juk ten buvo ir daugybės Lietuvos įmonių sąskaitų. Mūsų šeima irgi prarado pinigus. Jei jų turėtume, būtume išsipirkę savo turtą, parduotą iš varžytynių.

Prieš išvykdamas iš Lietuvos mano vyras buvo pervedęs asmeninių lėšų į Ukrainos banką. Bet ten jos dingo. Turėjau Londone nenaują automobilį „Range Rover“. Juo nuvykau į Maskvą. Po pusmečio su sūnumi nuvažiavome į Ukrainą. Apie tai telefonu papasakojau dukrai. Po pusmečio vėl vykome į Ukrainą.

Kirtus sieną manęs jau laukė – atėmė mašiną. Pasienyje mums pasakė, kad gautas nurodymas iš Porošenkos (tuometis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. – Aut.) aplinkos.

Ukrainos pasieniečiai aiškino, kad tai Lietuvoje vogta mašina, nurodė net tariamą datą – birželio 5 dieną. Bet aš turėjau britų išduotus dokumentus, o automobilis net nebuvo įvažiavęs į Lietuvą!

Ukrainiečiai pasiaiškinę patvirtino mano žodžius. Jie suprato, kad kažkas už to slypi. Nuvykome kartu iki jų būstinės. O ten vienas muitininkų rusiškai kažkam pranešė: „Sulaukėme, kregždė atvyko.“

Grįžusi nuvykau į Lietuvos ambasadą Maskvoje. Pasakiau, kad noriu ten įsidarbinti, ir paprašiau dokumento, jog nesu niekuo kaltinama. Gavusi tokį raštą nusiunčiau jį į pasienį.

Buvusio „Snoro“ prezidento R.Baranausko žmona Sigita išvyko paskui bėglį vyrą iš pradžių į Londoną, o po to – į Maskvą.

– Kaip tada iš pasienio grįžote į Maskvą? Ar atgavote mašiną?

– Iki nakties pralaukėme. O trečią valandą su sūnumi patraukėme atgal pėsčiomis per kaimą. Laukėme, kol mus kas nors paveš. Grįžome autobusais. Teko važiuoti apie 600 kilometrų.

Tada susipažinome su žmonėmis, kurie žadėjo, kad viską išsiaiškins. Mums iš tiesų paskambino ir paprašė atvykti. Vėl važiavome autobusais. Pasieniečiai vėl gūžčiojo pečiais. Tik vienas jų žinojo, o kiti taip ir nesuprato, kur šuo pakastas.

Praėjo treji metai, bet aš vis dar nieko nežinau apie savo nuosavybę. Gal mašina tebestovi pasienyje pas ukrainiečius?

Kodėl su manimi taip pasielgė? Tai baisiau nei praeityje elgėsi bolševikai.

– Tai iš ko jūs gyvenate?

– Pinigų pasiskolinome. Pagelbėjo tie žmonės, kuriems anksčiau mes esame padėję. Prašyti pinigų labai sunku. Bet ką daryti? Aš jau ir pas manikiūrininkę nesilankau. Maskva – ne Londonas, įsidarbinti sunkiau. Bet sūnus dirba. Svarstėme, ar Maskvos priemiestyje nuomotis būstą už 300 eurų, ar arčiau centro, kainuojantį daugiau.

Pasirinkome pastarąjį variantą, nes gyventi atokiai būtų dar sunkiau psichologiškai. Mes turime laikytis.

Prie kotedžo – drama

– Prokurorų teigimu, iš banko „Snoras“ buvo atliekami pavedimai nuo 5 mln. iki 74 mln. eurų. Kur tie pinigai atsidūrė?

– Gal manote, kad vyras pirko man brangius rankinukus, batus? Nieko nebuvo išleista asmeninėms reikmėms. Tie pinigai dirbo – išeidavo ir vėl grįždavo, dalis buvo investuota. Vyras juokėsi, kai po „Snoro“ bankroto į Lietuvą su švyturėliais buvo parvežti dokumentai iš Šveicarijos.

Kam reikėjo juos gabenti, kai viskas buvo kompiuteriuose? Dabar sakoma, kad neva buvo paimta 500 mln. eurų, anksčiau įvardytos kitos sumos, neva trūko net 1,1 milijardo eurų.

Bankai turi valdybą, tarybą, kreditorių komitetus. Visi jie tardavosi, balsuodavo. Juk tai buvo ne valdiškas bankas. Kas norėtų pakenkti savo verslui? Jis buvo kurtas daug metų, o pradžia – keturi stalai kabinete Šiauliuose.

Prie vieno tų stalų sėdėjo mano vyras, vėliau jis tapo vadovu, sunkiai dirbo ir banką užaugino palengva kaip vaiką. Ir po to nutarė, kad reikia visus apvogti, tarp jų – pensininkus?

Nesąmonė! Mažai kam pavyksta sukurti tokį verslą. Labai abejoju, kad tai sugebėtų tie žmonės, kurie mus sunaikino.

Banko sužlugdymas skaudžiai kirto ne tik mūsų šeimai, o ir daugybei kitų žmonių. Juk ir darbuotojai tikėjo banku, siejo su juo ateitį. Tačiau verslas sužlugdytas, turtas išparduotas mažesnėmis kainomis.

– Kokių planų turėjote, gal ketinote persikraustyti į užsienį?

– Mes žvelgėme į priekį. Kalbėjome apie banko plėtrą. O gyventi ir toliau ketinome Lietuvoje. Užsienyje mes neturėjome nuosavo turto, nesiruošėme jo pirkti. Neturėjome nekilnojamojo turto nei Palangoje, nei Nidoje.

Juk jį būtų reikėję prižiūrėti. Gal jei abu būtume iš turtingų šeimų, kitaip mąstytume. Bet mes su vyru kilę iš paprastų darbininkų šeimų.

– Daug metų gyvenote kotedže. Dėl jo kovojote, bet vis tiek praradote.

 – Mes dar 1996 metais pasistatėme kotedžą A.Krutulio gatvėje. Kai jį atėmė, maniau, kad mirsiu. Jis taip pat buvo parduotas iš varžytynių. Advokatas mums patarė ten gyventi toliau, esą paskutinio būsto negalima atimti.

Bet dukra bijojo likti, su mažu vaiku verkdama išvyko. Aš nespėjau grįžti iš Maskvos. Naujasis savininkas išlaužė duris, pakeitė spyną, signalizacijos kodą. Ten liko visi mūsų daiktai – baldai, indai, drabužiai.

Grįžusi pradėjau aiškintis, kas nupirko. Pasirodo, mano buvęs vaikystės kaimynas Gintaras iš Šiaulių.

Mūsų motinų butai – priešais, taigi pirkdamas jis žinojo, kam priklausė kotedžas. Tada aš neištvėriau – pamaniau, tegul sodina mane į kalėjimą, bet šeimai ir širdžiai brangių daiktų neatiduosiu.

2017-ųjų lapkričio 27 dieną pasikviečiau liudininkų. Išdaužiau kotedžo langą ir įlipau vidun. Atsidariusi duris ėmiau nešti savo daiktus laukan. Atvyko apsaugos ekipažas. Jie viską suprato. Bet kažkuris kaimynas paskambino policijai.

Sulėkė gal septyni policijos ekipažai. Pareigūnai pasakė, kad niekur su daiktais neleis išvykti, kvies savininką. Pritariau, kad jį iškviestų. Buvo nepakeliamai skaudu.

Atvyko naujasis kotedžo savininkas Gintaras. Aš dar nebuvau išsinešusi visų savo drabužių, o jo žmona įėjo į namą ir, apžiūrėjusi radiatorius, ištarė: „Oi, čia per karšta, užsukite vandenį.“

Neduok Dieve, kad dar kam nors tektų patirti tai savo buvusiuose namuose.

– Ar jau radote atsakymą, kodėl bankas buvo sužlugdytas?

– Manau, čia įsipainiojęs ir pavydas. Turėjome nemažai draugų, tarp jų buvo ir politikas Algirdas Brazauskas. Gal kai kam tai nepatiko? Kartą vasarą pasikvietė Algirdas ir jo žmona Kristina mus į Nidą. Name man ir Raimondui skyrė kambarį. Ryte kartu su Kristina košes virdavome.

Ji aplink savo vyrą tupinėjo kaip apie vaiką, rūpinosi. 2011-ųjų lapkritį Operos ir baleto teatro centrinėje ložėje mus pamačiusi vieno tuomečio aukšto politiko žmona labai nustebo.

Ji buvo tokia nepatenkinta, kad per visą renginį sėdėjo atsukusi nugarą.

Už ką mus taip niekino? Gal už tai, kad finansiškai neparėmėme, nepakabinome ant „Snoriukų“ reklaminių partijos plakatų, kai prašė?

Bet mes nė vienai partijai nepataikavome. Aš nežinau, kas užsakė susidorojimą su mumis. Bet mums paliko tik virvės galą. Tai amžiaus afera. Tik viskas atlikta karštligiškai.

Iš pradžių iš užsienio pasikvietė vieną administratorių. Paskui staiga nutarė skelbti bankrotą ir pasikvietė kitą. Vyko žaidimas. O bankas buvo stiprus žaidėjas, turėjo 250 taupomųjų skyrių.

Matyt, panoro juo atsikratyti. Bet visiškai nebuvo pagalvota apie įmones ir žmones, kurie ten turėjo sąskaitas.

R.Baranauskas nenuleidžia rankų – nori įrodyti, kad „Snoro“ nacionalizavimas buvo neteisėtas.

– Kodėl jūsų vyras negrįžta, juk galėtų teisme pakovoti, pasakyti viską, ką žino?

  – Aš jam patariau grįžti, bet kiti artimieji ir draugai tam kategoriškai prieštaravo. Vyras nenori, kad jį rastų nusibaigusį kalėjimo kameroje ir sakytų, jog esą pats neištvėrė. Bet tai nereiškia, kad mes norime visą laiką gyventi Rusijoje.

Taip tik gelbėjamės nuo susidorojimo ir nuo tų, kuriais netikime.

– Kritinėse situacijose paprastai patikrinami ir draugai. Ar dar jų liko?

– Praėjo daug laiko, visi gyvena savus gyvenimus. Buvo žmonių, kurie pasielgė netikėtai bjauriai. O draugų liko mažai. Taip jau būna – kai sekasi, jų šalia netrūksta.

Kartą sesuo manęs paklausė, ar nenorėčiau vėl gražiai pasipuošti, vaikščioti į priėmimus, bendrauti su aukštais politikais. Nebenoriu, o norėčiau visai kitų dalykų, pavyzdžiui, apsilankyti gerame koncerte.

– Gal Maskvoje lankotės koncertuose, spektakliuose?

– Buvome teatre, ten sutikome ir lietuvių, ketinome dar kartą nuvykti. Bet mums buvo surengtos gaudynės. Prieš spektaklį aš, vyras ir sūnus užsukome prie kasų paimti užsakytų bilietų. Nepažįstami vyrai mus pačiupo už parankių ir nuvedė į vieną teatro kabinetų. Buvo iš anksto pasiruošta. Kažkas mus įskundė. Laukėme kelias valandas.

Vyras galiausiai išaiškino, kad yra gavęs Rusijoje politinį prieglobstį, parodė dokumentus. Mus sulaikę vyrai nustebo: „Kodėl iškart neparodėte?“

Nuvykome į vietos prokuratūrą, išdavė oficialų dokumentą, kad daugiau niekas mūsų nebegaudytų. Mes ten nesislapstome.

„Snoro“ griūtis skaudžiai kirto ir privatiems indėlininkams, ir jame sąskaitas turėjusioms Lietuvos įmonėms.

Pabėgo iš Londono

R.Baranauskas ir V.Antonovas iš pradžių bandė gintis teismuose Londone, bet pralaimėjo ekstradicijos bylą. 2015 metų vasarą abu bankininkus buvo nutarta išduoti Lietuvos teisėsaugai.

Tada jie iš Jungtinės Karalystės slapta pabėgo į Rusiją.

„Kodėl ryžausi bėgti iš Londono? O ką jūs pati darytumėte, jeigu atimtų jūsų asmeninį turtą, užgrobtų verslą ir dar sufabrikavę bylą grasintų, kad nuteis? Aš nenorėjau būti areštuotas ir įmestas į kamerą. Nenorėjau užspringti nendrės lapu. Manau, kad pasirinkau geriausią kelią iš blogiausių. Kito varianto tuo metu nebuvo“, – tada Maskvoje duodamas išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“ sakė R.Baranauskas.

Pabėgimas iš Jungtinės Karalystės į Rusiją buvo kruopščiai suplanuotas, abu bankininkai neabejojo jo sėkme.

R.Baranauskas pripažino, kad bijojo: „O kuris nebijotų?“

Atsidūrę Rusijoje abu bėgliai, kuriems buvo išduotas tarptautinis arešto orderis, ėmė su teisininkais ruošti ieškinį dėl prarasto verslo.

„Nei Lietuvai, nei lietuviams nejaučiu nei nuoskaudos, nei pykčio. Tačiau kai kuriems atsakingiems ponams turiu klausimų“, – tada sakė V.Antonovas.

Rusas bankininkas buvo sulaikytas Pamaskvėje 2018 m. pavasarį ir teisiamas byloje dėl sukčiavimo, iš banko „Sovetskij“ pasisavinant 2 mln. eurų.

V.Antonovas kaltę pripažino. 2019-ųjų pavasarį jam skirta pustrečių metų laisvės atėmimo bausmė.

R.Baranauskas toliau nenuleidžia rankų – nori įrodyti, kad ir banko „Snoras“ nacionalizavimas, ir jo paties turto areštas buvo neteisėtas.

„Turėjau puikią reputaciją iki 2011-ųjų lapkričio 16 dienos, kai Lietuvos valdžia įžūliai įsikišo į mūsų privatų verslą. Mano vardas yra sutryptas. Mane apvagino ir sukurpė bylą“, – teigė R.Baranauskas.