Ar buvusiems vadovams Klaipėdoje paruoštos šiltos vietelės? (2)

Tęsinys.

Darius Butvydas AB "Smiltynės perkėla" vadovavo 9,5 metų. Jeigu nebūtų atleistas iš pareigų, kitąmet sausį būtų šventęs vadovavimo dešimtmetį. Dirbti jis pradėjo būdamas 16 metų per vasaros atostogas.

"Smiltynės perkėloje" ilgiausiai išdirbau. Žinoma, kad buvo įdomu. Padarėme daug gerų darbų - ir Šiaurinį ragą sutvarkėme, liko daug gražių pradėtų dalykų. Manau, kad pradėti projektai bus įgyvendinti, nes jie geri.

Sunkiausia buvo tai, kad per visas sudėtingas ir ne visai logiškas procedūras mūsų valstybėje visi tiek įsigilino į procesą, kad rezultatas niekam nebeįdomus. Tu kažką darai, žmonės nemato rezultato ir teisingai piktinasi, bet tu jo negali pasiekti todėl, kad yra krūvos visokių kvailų procedūrų, kuriose ilgai veliesi. Bėga mėnesiai, pusmečiai, o tu tebesi toje pačioje vietoje. Tai pats sunkiausias dalykas, nes šioje vietoje tu nieko negali pakeisti, nuo tavęs tai nepriklauso, o visa kita yra sutvarkoma. Aš visada buvau rezultato žmogus", - kalbėjo D. Butvydas.

"Mokausi niekur neskubėti"

"Dabar nieko neveikiu, mėgaujuosi vasara ir labai tuo džiaugiuosi, nes dešimt metų vasarą neturėjau atostogų. O rudenį žiūrėsime. Ir apskritai, dabar man geriau kuo mažiau dėmesio. Į politiką eiti nenoriu, taškų reitingui nereikia. Džiaugiuosi gyvenimu ir tuo, kad galiu niekur neskubėti, tiksliau pasakius, mokausi gyventi neskubėdamas. Dirbdamas to sau negalėjau leisti. Iš karto nustoti skubėjus, žinoma, nepavyksta, bet, jeigu nori, visko gyvenime išmoksti.

Negalėčiau pasakyti, kad kas nors pasikeitė santykiuose su žmonėmis, kai nebesu viršininkas. Kurie nori bendrauti, bendraujame, o tai, kad kai kurie nenori bendrauti, man nėra labai svarbu. Draugų ratas kaip buvo, taip ir liko.

O viršininkai nepražūva, manau, ne dėl to, kad jiems paruoštos šiltos vietelės, o todėl, kad tokie žmonės turi minčių ir idėjų. Žinoma, kad imsiuosi veiklos, be jos nebūsi. Esu Klaipėdos pramonininkų asociacijos prezidentas, kadencija baigsis tik pavasarį. Šitas postas visuomeninis, bet yra klausimų, kuriuos reikia spręsti", - apie save pasakojo D. Butvydas.

"Užsigeidžiau laisvės"

Artūras Šulcas 20 metų buvo renkamas miesto Tarybos nariu. Pastaruosius aštuonerius metus jam buvo patikėtos mero pavaduotojo pareigos. Bendras jo darbo stažas - 39 metai. Iš visų jo darbų mieliausias buvo žurnalisto. "Vakarų eksprese" jis dirbo 5 metus, bet keliolika metų dar bendradarbiavo su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis.

"8 metai vicemeru - daug. Darbą reikia keisti kas 7 metus. Man tiesiog nusibodo, įsigeidžiau laisvės. Tai nėra taip saldu, kaip visiems atrodo. Tai didžiulė atsakomybė, visą laiką esi visų matomas. Bet kuriuo atveju būti visada už viską atsakingam, o jeigu dar turi perdėtą atsakomybės jausmą, tikrai nėra lengva", - sakė buvęs vicemeras.

Paklaustas, kas sunkiausia einant vicemero pareigas, atsakė: "Tai, kad ir geriausių norų turėdamas tu negali visada padaryti tai, ką nori. Valdiškas sektorius yra labai nelankstus, nejautrus. Negali daryti greitai ir paprastai. Lietuva yra superbiurokratinė valstybė. Ko gero, absoliuti lyderė pagal biurokratizmo lygį Europos Sąjungoje. Ir šita beprasmybė Lietuvoje plečiasi. Biurokratija auga geometrine progresija visuose sektoriuose, ne tik politikoje, bet ir mokyklose, gydymo įstaigose, slaugos, sporto srityje ir t. t. Tai slegia labiausiai. O tu beviltiškai velkiesi iš paskos ir, užuot prie dviejų pridėjęs du, turi atlikti dar daugybę matematinių operacijų. Dar vienas dalykas - tu iškart tampi kaltas dėl visko. Esi vagis, banditas ir pan."

Šiemet per atostogas A. Šulcas niekur toli nebuvo išvykęs, nes, kai jis baigė kadenciją, žmona dirbo. Turėjo sukaupęs atostogų daugiau nei mėnesį, už tris mėnesius dar priklausė išeitinė kompensacija. Jis galėjo atostogauti kokius 4-5 mėnesius. Namuose buvo suplanavęs nemažai ūkinių darbų, bet namie pabuvo kiek daugiau nei mėnesį ir įsidarbino.

"Dabar aš privatus asmuo ir dirbu pats sau. Tik po gero mėnesio pradėjau dairytis, ką reikėtų man daryti šiame pasaulyje. Iš pradžių galvojau, kad turiu daug darbo viešajame sektoriuje patirties ir šioje srityje dar galiu būti naudingas. Bet supratau, kad nei pats labai noriu, be to, gal sukelčiau kam nors nepatogumų. Iš esmės reikėtų bristi į tą patį vandenį, kurį aš sąmoningai palikau. Jau likus metams iki kadencijos pabaigos pradėjau galvoti, kad užteks, tai reikia baigti. Mane palaikė ir šeima. Ėmiau svarstyti, kad reikia ką nors pradėti pačiam. Sutikau pažįstamus žmones, kurie norėjo tą patį daryti, ir nusprendėme to imtis kartu. Dabar su dviem draugais turime susikūrę darbo vietas. Mes dirbame IT rinkodaros srityje. Ir tuo esu labai patenkintas. Galų gale pasijutau esąs laisvas, laimingas, netgi man pradėjo augti svoris.

Įgytos žinios apie viešąjį sektorių man praverčia. Kadangi dirbu su žmonėmis, kurie specializavosi IT srityje užsienyje, mažai tedirbo Lietuvos rinkoje, mano patirtis jiems naudinga. Viešasis ir privatus sektorius yra du skirtingi pasauliai, kuriuose veikia visiškai skirtingi dėsniai. Privatus sektorius apie viešąjį visiškai nieko neišmano."

LAISVĖ. "Neskambina žurnalistai, sutikęs mane gatvėje žmogus negali šiukšle išvadinti. Nebežiūri į mane per didinamąjį stiklą, nebeanalizuoja, kodėl aš su kepure arba be jos", - sako Artūras Šulcas.

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

"Pasitraukęs iš politikos nėra miręs"

"Man tikrai nebuvo paruošta šilta vietelė. Atvirkščiai, tu iš principo esi raupsuotasis. Buvusiam vadovui rasti vietą šiame gyvenime yra gerokai sudėtingiau. Sugalvojai ir eini į "Maximą" įsidarbinti ar bet kur kitur. Darbdavys iš karto pagalvos, kam jam priimti tokį žmogų, kuris bus visiems ant akių. O aš norėčiau dirbti kur nors prie konvejerio, kad jausčiausi atsakingas tik už tai, ką pats darau. Mielai būčiau ėjęs į žurnalistiką, bet daug žurnalistų vaikšto be darbo ir, be to, neuždirba. Į Vilnių važiuoti iš Klaipėdos nenorėjau. Bet, ko gero, ne už kalnų ta diena, kai aš grįšiu prie rašymo. Ne, apipilti ko nors purvu tikrai neketinu.

Piktavaliai galvoja, kad mums, siurbusiems jų kraują, taip ir reikia. Jie įsivaizduoja, kad mes be valdiško darbo numirsime. Aš nenumiriau, gyvenu geriau negu anksčiau. Neskambina žurnalistai, sutikęs mane gatvėje žmogus negali šiukšle išvadinti. Nebežiūri į mane per didinamąjį stiklą, nebeanalizuoja, kodėl aš su kepure arba be jos", - kalbėjo A. Šulcas.

Savo pažįstamų akyse jis vis dar skaito nebylų klausimą, ką jis dabar veikia. "Geriausia, kad santykiai su žmonėmis, su kuriais dirbau, su Savivaldybės administracijos darbuotojais, politikais nepasikeitė. Nebuvau aš labai didelis viršininkas, žmogiškieji santykiai išliko tie patys. Žinoma, kai kurios "asabos" mane nustebino, bet tai išskirtiniai atvejai, kai žmonės labai save myli. Tai stebina, nes, atrodo, kad buvome šalia, tuose pačiuose apkasuose. O tie žmonės, kurie man skambindavo ir ko nors teiraudavosi, ir dabar skambina, susisiekia per socialinius tinklus. Tikrai nenumiriau, viską žinau, kas, kur ir kaip vyksta. Pasitraukęs iš politikos žmogus nėra miręs. Buvau užėjęs į Savivaldybę, kalbėjomės, bet supratau, kad aš nuo to jau atsitraukiau ir labai džiaugiuosi tokiu jausmu", - sakė A. Šulcas.