Apeiginiai kuršių akmenys - viešojo pažinimo paraštėse

Problema ta, jog net ir savarankiškai radę šiuos reliktus pagal koordinates bei nuvykę į vietą dažniausiai nerasite jokių lauko informacinių stendų. Tokia situacija ne tik palieka vadinamuosius dubenuotuosius akmenis visuomenės pažinimo užribyje, bet ir skatina elgtis vandališkai.

Chrestomatinis pavyzdys - unikalus kuršių apeiginis akmuo Klaipėdoje, Tauralaukyje. Jis dar vadinamas Velnio akmeniu dėl sukurptų legendų. Jaunimas mėgsta ten rinktis ir puotauti, sėdėti ant kuršiškojo aukuro bei svaigintis alkoholiniais gėrimais, šiukšlinti.

Pavyzdžių, kai baltiškosios alkvietės su apeiginiais akmenimis turi informacinius stendus, visame Kurše - vienetai.

Istorijos pažinimas

Karingiesiems, ilgaisiais laivais drakarais Baltijos jūrą skrodusiems kuršiams priskiriamų bei iki mūsų dienų išlikusių apeiginių akmenų su išskaldytais, nusklembtais ar išgręžtais dubenimis Vakarų Lietuvoje - kelios dešimtys.

Tai - savotiškos mūsų protėvių bažnyčios: akmenys neretai būdavę apskaldomi iš šonų suformuojant ritinį, pastatomi ant akmenų pastovo, o šalia įrengiama įgilinta ir mažesniais akmenimis išgrįsta apeiginė laužavietė. Tokiose vietose protėviai melsdavosi, prašydavo dievų malonės arba dėkodavo jiems, švęsdavo šventes, atlikdavo apeigas.

Akmuo su dubeniu skirtas skysčiams (paaukoto gyvūno kraujui, midui, alui) nulieti. Po perkūnijos dubenyje prisikaupęs lietaus vanduo laikytas šventu ir gydomuoju. Net prieš šimtmetį žmonės lėkdavo prie tokių akmenų apsiprausti veidą, akis, ypač - po pirmosios pavasario perkūnijos ir lietaus.

Įgilintose, apie 1,5 m skersmens laužavietėse (ne ant akmenų!) būdavo atliekami ugnies ritualai: archeologai tokiose vietose randa puodų šukių, perdegusio gintaro, gyvūnų kaulų ir kt.

Tad šie akmenys - itin savita, įdomi archeologinio paveldo dalis. Tačiau stebėtina, kad pastarasis segmentas yra nuskriaustas palyginti su kitais: prie piliakalnių mes išvystame kartais ne po vieną, o po keletą stendų. Net ir atkampiausiose vietose.

Keliautojas, istorijos mėgėjas, kraštotyrininkas lengvai ras viešai skelbiamą informaciją apie apeiginius akmenis. Tačiau reikia specialiai ruoštis ir padaryti namų darbus. Visi paveldosauginiai objektai skelbiami Kultūros paveldo departamento (KPD) internetinėje svetainėje su pridėta gana ribota medžiaga.

Dažnas turistas tik kelyje arba informacinėje turizmo centruose gautoje medžiagoje sužino apie įdomiausius tos vietovės objektus. Į piliakalnius plentų pakraščiuose būna nuorodos, o nuvykęs randi ir stendą. Paskaitęs, susipažinęs su archeologiniu objektu jau kitaip į jį žiūri. Sužinai, kas ten gyveno, kada, kas rasta, kokios yra legendos ir pan. O apeiginiai akmenys - tarsi paraštėse.

Galima paminėti vos keletą pavyzdžių, kai keliautojui, smalsuoliui tiesiog vietoje vizualiai bus paaiškinta, prie kokio objekto jis stovi: tai Šilalės šventvietės kompleksas su dubenuotuoju akmeniu (Skuodo r.), Sūdėnų akmuo su dubeniu (Kretingos r.), Pelėkių akmuo su dubenėliais (vakarų baltai, bronzos amžius) ir keletas kitų.

Velniški reikalai

Tauralaukyje, kairiajame Dangės krante, upės terasos apačioje slūgso įspūdingas pilkšvo granito riedulys. Jis saugomas valstybės, įrašytas į Kultūros vertybių registrą dėl vienos priežasties: tai dar XIII a. Vokiečių ordino dokumentuose minimas kuršių apeiginis akmuo. Vienintelis dabar žinomas visoje etninėje kuršių Pilsoto žemėje.

Akmenyje yra dubuo. Spėjama, kad jis - itin retas visoje Lietuvoje, nes ne iškaltas, o išgręžtas (yra rievės dubens šonuose), panaudojant senovines technologijas: tikėtina, nusmailintą ąžuolo rąstą, vandenį ir smėlį. Nuo dubens zigzagu žemyn leidžiasi išskaldytas latakas skysčiams nutekėti į žemę.

RASKITE. Vienas iš trijų kryžių ant vadinamojo Velnio akmens.

Deniso NIKITENKOS nuotr.

Ant šio akmens likę ir daugiau proistorės reliktų: iškalti trys kryžiai. Versija - Vokiečių ordino žemių riboženklis. Yra ir dar kai kas: galbūt natūraliai susiformavęs reljefas, kuris primena žmogaus delną su penkiais pirštais.

Prisiminimų knygą apie senąją Klaipėdą parašęs, joje tarpukariu gyvenęs Bruno le Coutre net sukurpė eilėraštį, pavadintą "Velnio akmuo". Jame yra tokie posmai: "Tai velnio pragariškos valdos! / Čia žemė smenga, traukia, sklaidos. / Akmuo didysis - velnio sostas; / Pirštų penkių jame žymė / Praeivį kviečia: Eime!/ Atlyginimas tau paruoštas!"

PAVELDAS. Dangės pakrantėje slūgsančiame Tauralaukio akmenyje priešistorės laikais buvo išgręžtas aukojimų dubuo, iškaltas latakas.

Žinomas ir ne vienas padavimas apie šį akmenį. Visuose jų figūruoja gobšus dvarininkas ir velnias. Jie dėl turtų žaidžia kortomis prie akmens. Nesisekė ponui: nelabasis dūmus iš nasrų leido, šie ponui akis graužė ir jis kortų nebematė. Pralošė visus išloštus pinigus ir pusę savo dvaro. Tada dvarininkas prisiminė, kad velnias bijo kryžiaus, ir nubraižė ant kortų kryžius. Velniui ėmė nesisekti, nebegalėjo jis savo šėtoniškų gudrybių naudoti ir pralošė ponui krūvą pinigų. Jau norėjo dvarininką skandinti Dangėje, bet pragydo gaidžiai, ir velnias dingo. Kitame pasakojime velnias trenkia delnu į akmenį.

Kad tai - paveldosauginis objektas, šiandien byloja tik du betoniniai, sovietmečiu statyti stulpai. Su nuluptais ketaus skydais, kuriuose buvo pateikiama bent jau saugomos kultūros vertybės statusą bylojanti informacija. Stendo nerasime. Nė žodžio apie kuršius, riboženklį, delną, legendas.

Šiukšlių kalnai

Kodėl svarbu žmones informuoti apie protėvių paveldo reikšmę, puikiai įrodo šio akmens pavyzdys. Apsilankius dažniausiai galima išvysti šiukšlyną. Ypač - šiltuoju metų laiku. Jaunimas mėgsta būriuotis palyginti atokioje vietoje. Sėdima ant akmens, geriama, valgoma, rūkoma. Kadaise protėvių išgręžtas dubuo naudojamas kaip peleninė. Aplink mėtosi įvairių gėrimų skardinės, buteliai (jie net sudaužomi į akmenį), maisto pakuotės, saulėgrąžų lukštai ir pan.

Šių eilučių autoriui ne kartą teko prie Tauralaukio akmens tiesiogiai pabendrauti su pro šalį einančiais žmonėmis. Apeiginis akmuo slūgso labai mėgstamoje vietinių tauralaukiškių pasivaikščiojimų vietoje. Pakrantėmis zuja ir žvejai.

Teko sutikti į pamėgtą maudyklę pro akmenį einančius vaikus ir pasiteirauti, ar šie žiną, kas čia per akmuo. "Taigi čia Velnio akmuo!" - atšovė vienas iš bamblių. Pakvietus prieiti arčiau ir parodžius dubenį su lataku, paaiškinus, kad čia - buvusi kuršių alkavietė, vaikams atvipo žandikauliai. Nežinojo. O dar pasiūlius surasti tris iškaltus kryžius juos apėmė azartas.

Jaunimas yra jaunimas, tačiau net pamėgtu taku palei Tauralaukio akmenį šunelį vedžiojęs senolis nežinojo, kad kone kasdien vaikšto pro kuršių aukurą.

"Tikrai? Jau beveik 40 metų čia gyvenu ir mes tiesiog vadiname tą akmenį Velnio vardu. Kuršių padarytas dubuo? Grįžęs žmonai papasakosiu", - suraukė antakius senolis ir lėtai nupėdino Dangės pakrante. Tad ir jaunam, ir pagyvenusiam galvoje sukasi tik viena asociacija: velnio akmuo. Blogas. Prakeiktas. Nevertas pagarbos. Galima šiukšlinti.

Galima vardyti ir vardyti kuršių šventvietes su dubenuotaisiais akmenimis, kurių prieigose nėra jokios viešos lauko informacijos apie objekto tikrąją paskirtį, jo reikšmę.

Veikia prevenciškai

Kuršių gyvosios istorijos klubo "Pilsots" lyderis Benas Šimkus pabrėžė, kad bet koks paveldosauginis objektas turi skleisti apie save informaciją.

"Tai susiję ir su apsaugine prevencija - objekto pažymėjimas oficialiu ženklu, informaciniu stendu drausmina. Taigi, informacinių ženklų būtinybė yra neabejotina vien tuo aspektu. Juolab kad archeologiniai objektai neretai nukenčia juos niokojant ar elgiantis nepagarbiai iš nežinojimo. Tokių pavyzdžių yra: vietinės bendruomenės stovyklavimui naudoja apleistus piliakalnius. Tas pats ir su šventvietėmis. Net dar blogiau. Jei yra stendais pažymėti paveldosauginiai paminklai, jiems suteikiamas viešo, svarbaus objekto statusas. Įvaizdis", - "Vakarų ekspresui" sakė jis.

Anot rekonstruktoriaus, lauko informacijos apie dubenuotuosius akmenis, šventvietes nebuvimas šiuos turizmui patrauklius protėvių paveldo likučius stumia į dar tolesnes paraštes.

PAVYZDYS. Sūdėnų apeiginis akmuo Kretingos r. Jį aplankę turistai gauna glaustą, įdomią, bet reikšmingą informaciją.

Deniso NIKITENKOS nuotr.

"Jei šventvietės neįtrauktos į turistų maršrutus, sunkiai randamos ir nelankomos, tai jų niokojimo ar sunaikinimo faktai pastebimi per vėlai. Galų gale keistokai atrodo, kai užsienio turistai, kurie domisi ikikrikščioniškuoju laikotarpiu, gauna informacijos apie mus kaip paskutiniuosius pagonis, apie šalį, kuri pilna mitologinių objektų, bet atvykę jų neranda", - pastebėjo B. Šimkus.

Reikia diskusijų

KPD Klaipėdos skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas "Vakarų ekspresui" sakė, kad ne tik prie Tauralaukio, bet ir prie kitų apeiginių akmenų lauko informacijos reikia.

"Vienareikšmiškai. Prie visų paveldosauginių, archeologinių objektų turi būti informacinės lentelės ar stendai, nes kitaip žmonės net nežino, pro ką praeina vaikščiodami. Kai yra lauko informacija, žmogus jau susidomi objektu, paskaito, sužino istoriją, mitologiją, ir tas požiūris pasikeičia. Dėl dubenuotųjų akmenų tikrai yra problemų. Eina ir praeina žmonės. Net nesuprasdami, kas tai. Tauralaukio precedentas - apskritai išskirtinis, nes ta šventvietė nuolat šiukšlinama. Galbūt dėl to, kad "lankytojai" nežino, kas tai. Akmuo, ir viskas", - tikino ilgametis paveldosaugininkas.

Paklaustas, kas turėtų rūpintis vienokių ar kitokių informacinių stendų įrengimu, L. Kavaliauskas nurodė kelis scenarijus.

"Manau, prie pat akmens stendo nereikėtų. Prieigose. O pavyzdžių, kaip tos informacinės lauko lentelės įrengiamos, turime įvairių. Jas pastato savivaldybių administracijos, vietos bendruomenės, seniūnijos, saugomų teritorijų direkcijos, iniciatyvūs žmonės. Žinoma, viską reikia derinti su KPD. Pateikiamą medžiagą stenduose taip pat derėtų ruošti atsakingai, pasikonsultuojant su istorikais, archeologais", - akcentavo jis.

Uostamiesčio Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas ir buvęs KPD darbuotojas Vitalijus Juška "Vakarų ekspresui" pateikė savo įžvalgas.

"Yra buvęs ne vienas atvejis, kai pastačius stendą prie dubenuotojo akmens šis būdavo pavagiamas. Išsiveždavo kokie ūkininkai. Tad lazda turi du galus. Atokesnėse vietose gal ir nereikėtų tų lauko informacinių stendų, miestų teritorijose - kitaip. Reikėtų pažymėti. Kita vertus, ir lauko informacija neretai nesulaiko vandalų. Vasarą jau teko keisti stendą prie Žardės piliakalnio, nes jis buvo suniokotas. Ar ta informacija įkvėptų elgtis sąmoningai? Vienus - taip, o kitiems žmonėms niekas neįdomu. Jie yra vandalai, ir tiek", - svarstė V. Juška.

Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys tikino, jog variantų, kaip reikėtų informuoti žmones apie paveldosauginius objektus, yra keletas.

"Paliesta apeiginių akmenų problema tikrai aktuali. Nėra stendų. Prie piliakalnių - yra. Manau, galima diskutuoti dėl informacijos pateikimo formos. Ar stendo pavidalu, ar sukuriant kažkokias interaktyvias programėles, kurias įsijungęs žinotum, kur keliauti ir kur nukeliavai. Kita vertus, tokia programėlė galėtų būti aktuali galbūt tik ieškotojams, istorijos entuaziastams. Abejočiau, ar reikėtų lauko stendų prie atokiai esančių apeiginių akmenų. Tačiau Tauralaukyje - būtina. Nėra abejonių, kad tokie ypatingi paveldo objektai kaip apeiginiai akmenys neturėtų likti užmarštyje, ir juos aplankę žmonės galėtų ar vienokia, ar kitokia forma gauti istorinės, mitologinės, archeologinės medžiagos", - "Vakarų ekspresui" sakė knygą "Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai" parašęs mokslininkas.