"Ant savo stalo susisodinau kokį trisdešimt nidiškių"

Maketą "Gyvenimas Kuršių nerijoje XIX a. viduryje" A. R. Pečeliūnienė kūrė 6-7 mėnesius, 2018 m. rugpjūčio 18 d. jau viskas buvo padaryta. Tačiau ekspozicija stovėjo jos namuose Mingėje dvejus metus, kol Neringa statė, pasak autorės, namą jos kūriniui. "Ilgai pas mene Mingėje buvo pasislėpusi visa Kuršių nerija. Dabar ji jau turi savo trobesį, tad neseniai iškeliavo į Nidą", - sakė ponia Aida, į Mingę atvykstanti pagyventi kasmet gegužės pabaigoje, o rugsėjo pabaigoje grįžtanti į Klaipėdą.

Paklausta, ar neliūdna dabar, kai išvežė visas jos figūrėles, menininkė atsakė: "Nė kiek. Visi mano lauko baldai žiemojo lauke dvejus metus, nes tas kūrinys buvo užėmęs visą elingą ir garažą, batutas apskritai išskrido iš kiemo. Labai džiaugiuosi, kad jis pagaliau iškeliavo.

Kai reikėjo išvežti, suvažiavo draugės, padėjo man nuvalyti, vorus išvaikyti. Juk Mingėje, oi, kiek vabaliukų. Džiaugiausi, kad netoli manęs gyvena kiaunės ir nėra pelyčių, nes jos būtų sugraužusios visas mano kuršių atsargas. Daug ką iš to, kas yra makete, darau iš kruopų, žirnių, pupelių - iš visokių tokių dalykų. Tada viskas geriau atrodo, natūraliau, vis tiek produktas yra produktas, nei kad būčiau dariusi iš kokio nors polisteno ar dar iš kažko."

Nidos centre, nuo Savivaldybės einant "Ešerinės" link, šalia turgelio stovi panašus paviljonas kaip ir Klaipėdoje, kuris buvo įrengtas buvusios Jono bažnyčios vietoje, greta Turgaus g. Jame eksponuojama šios menininkė dovana Klaipėdai - XVI-XVII a. Mėmelio (Klaipėdos) miesto maketas su jo gyventojais, pastatais, laivais.

Nidos paviljono ilgis 16 metrų, plotis - 3 metrai. Šiame makete-ekspozicijoje matysime įvairius tuometinių neringiškių gyvenimo vaizdelius: kiaušinių vagį, laivo ištraukimą, švyturio statybą, kaimą, skalbėjas, nuotaką, žuvienės virimą, kopų apželdinimą, karves, varnų valgytojus, laivadirbius, pašto kelią, pašto stotį ir kt.

Po 15 metų Klaipėda tapo namais

A. R. Pečeliūnienė yra kaunietė, inžinierė statybininkė, technologė, mokslus baigusi Kaune. Kadangi jos tėtis buvo architektas, nusekė jo pėdomis, bet, kai baigė pirmą kursą, architektūra iš Kauno išsikraustė į Vilnių, o ji liko Kaune pas mamą ir baigė statybos technologiją.

NORAS. Aida Raimonda Pečeliūnienė: "Mano kūrybai reikia daug erdvės. Padarysi dvi lėles, jos juk nieko nepapasakos. Reikia daryti didelės apimties darbus, kad jie kalbėtų. Man nesinori daryti barbių, norisi pasakoti." Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Baigę Kauno institutą jie abu su vyru atvyko į Klaipėdą. Mat Aida atliko praktiką Klaipėdos pirmojoje gelžbetonio gamykloje. Per tris praktikos mėnesius joje buvo įkurta kaimo kapela, agitmeninė brigada, mergina pakeitė visą vaizdinę gamyklos agitaciją. Tad baigusi buvo atviliota į Klaipėdą, čia gavo butą. Kaune jie turėjo kur gyventi, bet norėjo būti toliau nuo tėvų. Bet abu su vyru vis ruošėsi grįžti į Kauną. Ir tik po penkiolikos metų, važiuodami iš Kauno į Klaipėdą, pagaliau pasakė, kad važiuoja namo.

Be to, ponia Aida dar baigė mokslus ir Klaipėdos fakultetuose, nes visą laiką dirbo kultūros sferoje.

"Mano kūrybai reikia daug erdvės"

Šiuo metu menininkė kol kas nieko naujo nekuria. "Mano kūrybai reikia daug erdvės. Padarysi dvi lėles, jos juk nieko nepapasakos. Reikia daryti didelės apimties darbus, kad jie kalbėtų. Man nesinori daryti barbių, norisi pasakoti.

Pirmą kartą lėles pradėjau daryti 2009 metais. Kaprio saloje yra bažnyčia, kurioje labai daug tokių lėlių kompozicijų. Jos kalba apie salos praeitį, tradicinius amatus, apie gyvenimą Kapryje prieš kelis šimtus metų. Ten lėlės tokios, kokias ir aš darau. Tas man labai pritiko. Beliko sulaukti idėjos didesniam kūriniui. Pirmas buvo padarytas 2016 metais Švėkšnos bažnyčiai. Tai buvo išplėstinė prakartėlė.

Vėliau sulaukiau priekaištų, kodėl Klaipėdai nieko nepadarau. Tada nuėjau pas "Klaipėdos švenčių" žmones ir pasiteiravau, ar jie padės man patalpinti tokį kūrinį, jeigu jį padarysiu. Ir jie viską padarė idealiai. Nidoje buvo sunkiau, bet Nida yra Nida. Neringoje labai dideli reikalavimai pastatams, jų vietai", - pasakojo A. R. Pečeliūnienė.

"Jeruzalę" ji skyrė savo anūkei, nes gimė 2017 metų gruodžio 17 d., t. y. tą mėnesį, kai buvo pastatyta "Jeruzalė".

"Ir dabar aš viską dedikuoju anūkei. Bet jai jau 2 metai ir 8 mėnesiai ir aš jau noriu jai ką nors daryti. Mano namelis jau stovi pas ją. Dabar jau kursiu su ja. Ir teatrą, ir viską darysime. Mes tokios draugės esame. Bet ji mane vadina ne močiute, o fafa", - kalbėjo ponia Aida.

Kaip gimsta lėlės

"Pirmiausia pradedu daryti lėles. Ant savo stalo pasisodinau kokį trisdešimt nidiškių. Juos lipdžiau iš dirbtinio porceliano. Vieną vakarą - galvytes, kitą - rankytes, kojytes. Tada juos kepiau. Vėliau dariau kūną iš metalo, sukau sinteponą, siuvau rūbus, klijavau žmogeliams plaukus, dariau makiažą. Taip gimsta mano lėlės.

Kartais neišeina. Dirbi visą vakarą, o nepavyksta nė vienos padaryti. Kodėl - nežinau. Žiūri - lėlė būna surūgusi, susiraukusi, o kitą kartą niekaip negali padaryti rimtos, visos šypsosi. Niekada nedarau eskizų į priekį. Ką daro rankos, tas ir yra. Paskui pagal lėlės nuotaiką ją padedi ten, kur ji yra tinkama labiausiai.

Nuo lėlių pereinu prie namų. Darau vieną, antrą, trečią. Paskui žiūriu, ką jos daro tame name, iš ko gyvena, kaip sukasi aplink savo trobesį. Žinoma, šiek tiek pasipaišau, kaip turėtų atrodyti visas projektas. Bet darau ir tada žiūriu, ar tinka tas pastatas už ano, kas turėtų būti priekyje, gal dar reikia kokio nors rakando", - pasakojo menininkė.

Kopose - gitaros styga

Paklausta, iš ko ji padarė vandenį, kopas, laivelius, ponia Aida atsakė, kad iš statybinių medžiagų, su kuriomis ji yra labai gerai susipažinusi. Juos dengia labai daug jachtoms skirto lako sluoksnių.

"Turiu galvoti, kaip mano kūrinys atlaikys ir pliusą, ir labai didelį minusą žiemą, nes būna beveik lauke. Turiu naudoti tokias medžiagas, kurios nebijo nei drėgmės, nei šalčio, nei karščio", - aiškino moteris.

Kurdama ji jaučia, ko gero, tokį patį pasitenkinimą, kaip dailininkas tapydamas paveikslą. Jos paveiksluose visą laiką kas nors keičiasi, nes menininkė nemėgsta monotonijos.

Kokios nors pagalbos, t. y. pameistrių, ji neturi. Tiesa, vyras padeda finansiškai. "Vyras gerbia tą mano pomėgį ir supranta. Kai aš labai įsitraukiu į kūrybos procesą, jis lieka be pietų ir vakarienę pats pasišildo. Prisitaiko. Jo mama irgi buvo dailininkė Kaune, koloristė, piešė audinių raštus", - kalbėjo ponia Aida.

Vienintelė jai reikalinga pagalba buvo darant kopas: "Čia man padėjo sūnus. Jis prikabino gitaros stygą, ir prijungė telefono kroviklį. Per stygą ėjusi elektros srovė ją įkaitino ir išėjo kažkas panašaus, kaip kad smėlis sugula nuo vėjo", - pasakojo A. R. Pečeliūnienė.

Skaito viską, ką randa

Paklausta, ar prieš pradėdama kurti kompozicijas skaito kokią nors literatūrą, atsakė: "Taip, viską, ką tik randu. Kai dariau "Jeruzalę", perskaičiau viską, kas yra lietuvių kalba. Pati kelis kartus buvau Jeruzalėje. Storą storą Jeruzalės miesto knygą, parašytą mažomis raidytėmis, perskaičiau. Net kardinolo Josepho Ratzingerio visus raštus perskaičiau. Pati nesu katalikė, reguliariai einantį į bažnyčią, esu krikščionė, bet į bažnyčią užsuku retai. Tačiau man įdomi žmonijos istorija, prasidėjusi kažkur Jeruzalėje. Apie tamplierius galiu skaityti ir skaityti. Kodėl - nežinau, tikrai nemanau, kad prieš kelis šimtus metu buvau tamplieriumi. Vien tik pagalvojus apie Portugalijos istoriją, seilė tįsta.

Kai pernai pradėjau "Klaipėdą" daryti, kiek man reikėjo visko prisiskaityti ir su istorikais prisiginčyti. Tarsi kokiuose archeologiniuose tyrinėjimuose paskęsti. Svarbiausia, kad labai skirtingai pateikiama informacija. Vienas šaltinis kitam prieštarauja. Žinok, kuris iš jų teisingas.

Ir apie Neringą viską skaičiau - jos padavimus, sakmes, visas tas įdomias istorijas apie kuršius, šiek tiek juokingas, šiek tiek primityvias. Tai labai įdomu."

Šiuo metu autorė rengia ekspozicijos "Gyvenimas Kuršių nerijoje XIX a. viduryje" aprašo tekstą. "Žmonėms, kurie žiūrės, kils labai daug klausimų: kodėl vežimas vandenyje, kodėl įklimpęs į smėlį, kodėl briedis plaukia? Reikia bent po vieną sakinį parašyti, ką ir kodėl dariau. Tai darydama rėmiausi kokia nors istorija, padavimu, prietaru. Galiu labai daug pasakoti. Nežinau, kaip sutrumpinti rašinį", - atviravo moteris.

Ištraukos iš ruošiamo ekspozicijos "Gyvenimas Kuršių nerijoje XIX a. viduryje" aprašymo, kurį parengė Aušra Feser, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė, ir menininkė Aida Raimonda Pečeliūnienė.

Anuomet smėlio juostos tarp dviejų vandenų niekas nevadino Kuršių nerija - už marių gyvenantiems mažlietuviams tai buvo tiesiog kopos, o gyventojus vadino kopininkais.

Iš papilkėjusių nutašytų rąstgalių suręsta troba, žema, ilga, plačiomis pastogėmis. Ant stogo išpešiotos, vietom kuokštais styrančios nendrės, o pro jas rūksta dūmai. Kamino nėra, langeliai mažuliukai, kad šiluma laikytųsi.

Nida yra jaukus pusmėnulio formos kaimas. Jis įsikūręs dideliame kopų amfiteatre.

Kai kopa atkeliauja prie pat kaimo, tereikia sulaukti didelės audros, po kurios nebegali net išeit iš trobelės. Žvejai laikydavo namuose pjūklus, tai perpjaudavo duris per pusę ir bandydavo atidaryti bent viršutinį vyrį. Kartais nutikdavo taip, kad smėlis pereidavo per kaimą, sunaikindavo jį, o jo likučiai vėliau vėl atsiverdavo lyg kokia Pompėja.

Kaimo viduryje stovi pašto stotis. Kol dar nebuvo naujo pašto kelio per Tilžę, visi keliautojai iš Peterburgo, Rygos į Vakarus, iki pat Paryžiaus turėjo progą pervažiuoti per visą Kuršių neriją.

Klampsmėlyje prasmenga vežimai, arkliai, žmonės, kartą dingo visas pašto vežimas su keturiais arkliais, ir tai nutiko visai ne vienoje ar kitoje pakrantėje, o viduryje nerijos.

Esminis pokytis buvo atsiradus galimybei ją pasiekti garlaiviais, kelias padarė ją valstybės dalimi, kuri galėjo komunikuoti ir pasijausti nebe tokia atskirta.

Prie smėlio pratę. O jis skverbdavosi į jų namus, apnešdavo maistą, daiktus. Pustomos kopos užaugdavo iki 40 metrų aukščio ir 6 metrų per metus greičiu slinkdavo marių link. Neretai prarydamos visus kaimus. O ir namai būdavo tam pritaikyti - su dvejomis durimis. Jei smėlis per naktį užversdavo išėjimo apačią, išlįsdavo pro viršutinę dalį ir nusikasdavo užpustytąją apatinę.

Smėlynuose sunku išlaikyti gyvulius. Kas norėjo turėti karvę, turėdavo pirkti pievą anoje marių pusėje, kad galėtų žiemą ją išmaitinti.

Vienas iš labiausiai krentančių atvykėliams į akis gyventojų įpročių yra varnų gaudymas ir jų naudojimas maistui. Be to, varnų plunksnas jie naudoja čiužiniams prikimšti.

Stiprūs, stotingi, vėjų nugairinti kopininkai merginų dairėsi taip pat kitam krante. Parsiplukdydavo jas pilnomis kraičio skryniomis, didžiuliu pastatomu laikrodžiu, naujais rakandais, sėklų maišeliais pasirūpinusias.

Žuvienę virdavo kitaip nei anapus marių, nes tai buvo apeiginis, sakralinis kopininkų valgis ir turėjo griežtas gamybos taisykles. Buvo tikima, kad jų nesilaikant, nesiseks žvejyba arba net pradės mažėti žuvų mariose ir jūroje.

O kai marios užšaldavo, pasklisdavo virš ledo "stinta pūkio" monotonija - bumbinimas per 3 m ilgio baslį, įleistą į eketę. Kartais smūgio keliama banga ištrūkdavo iš eketės, pilnai apliedama dvišakę laikantį žveją.

Ledas traškėdamas, dundėdamas, neretai į krantus atsimušantis marių ledas pridarydavo bėdų, vėjui iš pietų pasisukus. Krantan išlipęs galėdavo ir dalį trobos su savimi nusinešti. Lieptus, tvoras susirinkdavo.

Išsiskiria tų moterų skulptūriška ramybė, jų saviti kostiumai, dainos. Ir rankos, kvepiančios žuvimi ir dumbliais.

gas ir sudėtingas nerijos apželdinimo procesas tęsėsi veik šimtmetį, daugelio žmonių pastangų dėka, pritaikius įvairius želdinimo metodus, atradus tinkamas augalų rūšis, kovojant su kenkėjais, buvo įveiktos smėlio klajonės.

 Graviūros ir fotografijos iš Kęstučio Demerecko kolekcijos.