Algų skurdas ir gyventojų spindesys

Kai kuriose šeimose jau neapsieinama be dviejų automobilių. Negi toks gėris įsigyjamas vos ne už mažiausius Europos Sąjungoje atlyginimus?

Įvaizdis ir realybė

Aišku, galima prisirinkti momentinių kreditų, įsigyti automobilį lizingu ir metus ar pusmetį pavaidinti turčių. Kaimynų pavydui. O paskui slapstytis nuo antstolių. Ir skolas atidirbinėti Norvegijoje.

Kaip socialiniuose tinkluose yra išsireiškusi europarlamentarė Aušra Maldeikienė: „dauguma lietuvių nori būti gražūs, turėti namą draustinyje, nieko nedirbti - tik plepėti kažką, rinkti knygas - tai rodo kultūrą, - bet jų neskaityti (tai jau darbas), visada šypsotis ir niekinti tuos, kurie žemiau Sostų karų žaidynių“.

Taip, turtingiau gyventi norime kiekvienas. Nes ir gyvenimas tik vienas. Tačiau Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Jolanta Solnyškinienė priminė, kad egzistuoja ir šešėlinė ekonomika:

„Tyrimai, kodėl lietuviai daugiau išleidžia nei oficialiai uždirba, atliekami įvairūs. Aš, sakydama tik savo nuomonę, paminėčiau du faktorius.

Pirma, lėšos į Lietuvą įvažiuoja uždirbtos svetur. Tai legalios lėšos. Kiekvienoje giminėje bus žmonių, dažniausiai vyrų, kurie dirba užsienyje ir pinigus siunčia Lietuvoje likusioms šeimoms.

Antras faktorius, kiek pati žinau, matau - tai nelegalus, nepilnai apmokestintas darbas Lietuvoje. Baltarusiai, gruzinai, ukrainiečiai ne visada legaliai dirba, o Lietuvos visuomenėje yra didžiulė tolerancija šešėliui.

Nelegalios, nepilnai apmokestintos lėšos tapusios lyg ir norma. Be to, Lietuvoje yra neblogai išvystyta socialinio rėmimo sistema. Gali gauti įvairias išmokas, kompensacijas - nebūtinai tik pinigų pavidalu, ir dar gali nelegaliai uždarbiauti ir gauti nelegalių pajamų.

Šešėlį taip pat skatina su kitomis valstybėmis nesuderinta akcizų politika. Todėl atsivežame iš kaimyninių šalių pigesnių cigarečių, alkoholio. „Furistai“ įsiveža iš Rusijos pigesnio kuro. Keistai gyvename. Į akis krenta ir socialinis disbalansas: kontrastas tarp kaimo ir miesto - akivaizdus.

Kiek vilniečiai ar kauniečiai prekybos centruose pinigų išleidžia ir kiek kaimo glūduma su lauko tualetais. Labai gaila, kad šie socialiniai kontrastai niekaip nesuvaldomi.“

Smulkios žuvelės

Bet šešėlinei ekonomikai galima priskirti ir daugiabučių laiptinių stenduose savo paslaugas siūlančius meistriukus. Vieni taiso kompiuterius, kiti keičia rozetes, vandens maišytuvus, tačiau retas išrašo kvitą ir visi už paslaugas ima grynais. Negi niekas tokių meistriukų nekontroliuoja?

„Sakyčiau, tokie meistriukai yra labai smulkios žuvelės. O statybų, logistikos sektoriuose nelegalus darbas gali būti organizuotas, nelegalai darbininkai gyvena labai sudėtingomis sąlygomis. O pavienis meistriukas pats save įdarbina ir suteikia žmonėms paslaugą. Nepiktai žiūriu į meistriukus.

Pasaulyje yra praktika, kada nustatomos mokesčių lubos už vienos darbo vietos įsteigimą. Ir žmogui tai patogu, ir valstybė iš įvairių fondų žmogų skatina, net atleidžia nuo mokesčių.

Reikėtų padaryti lankstesnę darbo vietų kūrimo sistemą. Jei būtų lankstesnis reglamentavimas, šešėlis labai sumažėtų. O akcizų politiką reikėtų suderinti su latviais ir estais.

Tik bėda, kad valstybės funkcijos išsklaidytos. Ekonomika ir socialinė sistema atskirtos. Pinigai dedami iš vienos kišenės į kitą. Viena kišenė nori kuo daugiau pinigų surinkti, o kita - kuo daugiau išmokėti išmokų. Nėra vieningos socialinės ekonominės politikos.“

Duoda, bet atima

Aišku, tai tik iliuzija, jog Lietuvoje daug turtuolių, nes televizorius juos dažniau rodo, o blizgūs žurnaliukai - aprašo. Bet yra daug liūdnesnių pavyzdžių. Į „Vakaro žinių“ redakciją paskambinusiai 78 metų kėdainietei, buvusiai logopedei, neįgaliai Marijai Stanaitienei šiemet pensija padidinta 22 eurais, o priežiūros paslaugos mokestis pabrango keturis kartus. Ir dabar siekia 66 eurus.

Tad valstybė neįgaliai, nevaikštančiai vienišai moteriai mažiau davė, nei iš jos atėmė. Socialinė darbuotoja aplanko senolę tik darbo dienomis po dvi valandas. O savaitgaliais ligonė jau niekam nerūpi. Nebent kokiai nors geraširdei kaimynei.

Taip, skurdo Lietuvoje dar netrūksta. Statistikos departamento duomenimis, 17 proc. gyventojų jau nesitiki per metus nė kiek sutaupyti. Kažkiek per 12 mėnesių sutaupyti žada 47 proc. Bet kiek tas „kažkiek“? Gal tik atostogoms ar kalėdinėms dovanoms?

Skurdo per akis

„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius teigė, jog prasidėjus šildymo sezonui, savivaldybės pateikia vis gausesnius sąrašus, kam reikėtų išdalinti maistą. Ir tie sąrašai, nors šalyje nėra ekonominės krizės, nė kiek netrumpėja. Gal žmonės ima maistą šiaip sau? Tik iš taupumo? Kam pirkti, leisti savo pinigus, jei veltui duoda? S.Gurevičius su tuo nesutiko:

„Mes esame tik dalintojai. Dirbame su organizacijomis. Daugiausiai daliname paskutinio tinkamo galiojimo maisto produktus, kuriuos būtina greitai suvalgyti. Tokie dalijami produktai sudaro 80 proc., todėl labai abejočiau, ar kas nors bandytų tokius produktus perpardavinėti. Yra labai didelis poreikis baltyminių produktų - pieno ir mėsos.

Nepastebiu, kad žmonių, gaunančių maisto paketus, bent kiek sumažėtų. Miltus ir panašius ilgai negendančius produktus dalijame tik šešis kartus per metus, kai gauname europinę paramą.

Nemanau, kad žmonės galėtų tais miltais prekiauti, nes vienas žmogus gauna tik vieną maisto davinį. Kad galėtum perparduoti, turėtum turėti didesnius maisto kiekius. Sakyčiau, perpardavinėjimas yra veikiau mitas.“

Visgi redakcijai skambinusi Vilniaus rajono gyventoja pasakojo, kad gyvenvietėje jau žinoma, jog po europinės paramos maistu dalybų kai kurie „skurstantieji“ siūlosi parduoti produktus.

Jie paženklinti, todėl žmonės puikiai supranta, iš kur prekės gautos. Tačiau dažnas susigundo įsigyti kruopų, miltų ar kondensuoto pieno pigiau. Nors ir žino, kad gavęs pinigus „varguolis“ juos pragers.

Komentaras

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis visgi pastebėjo, kad nemažai Lietuvos dirbančiųjų, atskaičius mokesčius, gauna apie 500 eurų, tačiau 20 proc. dirbančiųjų jau gauna į rankas daugiau nei 1000 eurų:

„Natūralu, kad 20 proc. dirbančiųjų jau turi galimybę įsigyti būstą, daugiau vartoti, įsigyti ne pirmo būtinumo prekių. Bet žmonių, uždirbančių 500 eurų, finansinės galimybės nėra džiuginančios.

Dar ne visi uždirba gerai. Lietuvoje yra 1 mln. 200 tūkst. dirbančiųjų, 600 tūkst. piliečių yra pensininkai ir dar 100 tūkst. gauna kitokias socialines išmokas. Yra žmonių, išsiėmusių verslo liudijimus. Jie legaliai gali gauti didesnes pajamas nei vidutinė alga, atskaičius mokesčius.

Tačiau Lietuvoje vienas iš dešimties gyventojų negali įpirkti net pirmojo būtinumo prekių bei paslaugų. Tiesa, džiugina tai, jog daugiau žmonių į Lietuvą jau sugrįžta nei išvyksta.

Vadinasi, vidutinė mėnesinė alga jau atrodo viliojanti ir yra darbo vietų“.