80-metė mokytoja uždavinius gali spręsti ir per naktį

"Niekada nesu sulaukusi iš mokinių replikų dėl savo amžiaus. Kur kas dažniau mano bendraamžiai nusistebi, kad aš vis dar dirbu. Bet kadangi mane pakvietė sugrįžti į mokyklą - negalėjau atsisakyti. Gera žinoti, kad dar esi reikalingas ir nenurašytas", - šypsosi mokytoja.

Suaugusiųjų gimnazijoje A. Račkaitienė matematikos moko jaunimo klasės mokinius. Pedagogė neslepia - darbas nėra lengvas, nes jaunimo klasėse mokosi liaudiškai vadinami sunkūs vaikai - dažnai tie, kuriuos dėl įvairių priežasčių pašalino iš kitų mokyklų.

"Tik gerumu", - sako mokytoja, pasiteiravus, kaip jai pavyksta sutarti su moksleiviais. O kiek pagalvojusi priduria: "O kartais reikia ir negirdėti, kai ką ir juokais nuleisti."

A. Račkaitienė pailsėti nuo pedagoginio darbo galėjo vos keletą metų. Kai būdama 76-erių išėjo į pensiją, sako ir sapne nesapnavusi, kad dar kada nors lentoje kreida rašys užduotis.

"Praėjusiais metais lapkritį paskambino I. Simonaitytės pagrindinės mokyklos direktorė, pasiguodė, kad trūksta matematikos mokytojo ir paklausė, gal galėčiau grįžti į darbą. Negalėjau atsisakyti, juk turi vaikus kas nors išmokyti. O šiemet perėjau dirbti į suaugusiųjų gimnaziją", - pasakojo mokytoja.

A. Račkaitienė tikina niekada nesiguodusi, kad ją vargina mokytojos darbas.

"Juk sakoma, kad arklys pripranta vežimą vežti ir jį tempia", - juokavo pedagogė, tačiau tuoj pat patikslino, kad mokytojos darbas jai visada buvęs labai malonus, tad niekada net nepagalvojo, kad galėtų dirbti kur nors kitur.

Sunki vaikystė

Antaninai nebuvo ir 10 metų, kai jos visą šeimą išvežė į Sibirą. Tremtyje teko išgyventi 9-erius metus, tad teko lankyti rusų mokyklą.

Kad ir kaip nesinori prisiminti šio laikotarpio, moters atmintyje atgyja daugybė detalių, kaip buvo vežami kone mėnesį gyvuliniuose vagonuose, kaip į mišką atlikti gamtinių reikalų lydėdavo ginkluoti kareiviai, atminty išlikęs kareivių retkarčiais dalijamos arklienos sriubos, sūrios duonos skonis ir amžinas troškulys.

KANTRYBĖ. "Aš per daug nesinervinu, iš prigimties esu ramus žmogus, tad man pakanka kantrybės mokiniams tą patį aiškinti kelis kartus, tol, kol supras", - sako mokytoja. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

"Tokio troškulio gyvenime daugiau niekada nesu patyrusi. Vagone daugybė žmonių, o vandens nė lašo", - prisiminė pedagogė.

Gyvenimas tremtyje buvo sunkus. A. Račkaitienė prisiminė, kad iš pradžių su kitais ištremtaisiais jų šeima buvo apgyvendinta vištidėje. Visos maisto atsargos, ką buvo pasiėmę iš Lietuvos, buvo pavogtos, laimei, šelpė kiti ištremtieji.

"Vėliau persikraustėme į barakus. Pirmaisiais metais tėvai mūsų net į lauką negalėjo išleisti, nes neturėjome šiltų drabužių, o speigas - beprotiškas", - prisiminė moteris.

Kartu su seserimi Antanina lankė vietinę mokyklą. Rusų kalbos nesuprantančioms mergaitėms tai buvo nemenkas iššūkis. Bet kur kas didesnę baimę kėlė tai, kad iki mokyklos tamsoje tekdavo kulniuoti net 5 kilometrus.

"Į Sibirą buvo suvežti ne tik tremtiniai, bet ir kaliniai. Tad girdėdavome visokių baisių istorijų, kaip jie žudydavo niekuo dėtus žmones. Pavyzdžiui, kuris nors pralošdavęs kortomis ir už tai turėdavęs nueiti ir nužudyti paskutinį eilėje prie maisto stovintį žmogų... Kelias iki mokyklos būdavo ilgas, tad kiti vaikai pasakodavo matę ne kartą kraujo klanus, laimei, man tokių baisių vaizdų regėti neteko", - prisiminė mokytoja.

Kai 1958 metais jų šeima grįžo į Lietuvą, Aldonai buvo 19 metų, tad Šilutėje esančioje rusų mokykloje dar metus mokėsi, kad pabaigtų mokyklą.

"Iš karto baigusi mokyklą bandžiau dirbti buhaltere. Labai nepatiko, jaučiausi esanti ne savo kėdėje. Tad stojau į Vilniaus universitetą mokytis neakivaizdžiai ir kartu pradėjau dirbti matematikos mokytoja. Kaip matote, šios duonos negaliu atsisakyti iki šiol", - pasakojo A. Račkaitienė.

Moteris atviravo, kad studijuoti teko ilgai, nes per tą laiką gimė ir keturi jos sūnūs, ne kartą teko imti akademines atostogas. Kai antrajam sūnui buvo vos metukai, gimė neišnešioti dvyniai, tad moteris neslepia, kad tas laikotarpis buvęs labai sunkus.

Pajuokavus, kad po patirties Sibire, ir dar keturis vaikus užauginusiai moteriai dabartinis gyvenimo periodas tikriausiai atrodo tarsi atostogos, A. Račkaitienė nusikvatojo: "Taip ir yra."

Mokosi ir pati

Dabar dažnai mėgstama akcentuoti, kad pedagogo darbas neva praradęs prestižą, jaunimas jo nenori rinktis, nes jis sunkus ir mažai vertinamas. Tačiau A. Račkaitienė sako niekada to nepajutusi.

"Aš niekada ir negalvojau apie tai, ar šis darbas pakankamai įvertintas, ar ne. Man didžiausias atlygis, kai pavyksta vaiką ko nors išmokyti. Matai, kad jis iš pradžių nieko nesupranta, aiškini, aiškini ir taip gera būna, kai po to mokinys ima ir išsprendžia užduotį teisingai", - atviravo mokytoja.

Garbaus amžiaus pedagogė stengiasi neatsilikti nuo laikmečio. Išmoko dirbti kompiuteriu.

"Neturiu išmaniojo telefono ar planšetės, bet kompiuteriu dirbti moku. Jei ko nesuprantu - pasiklausiu. Gal kartais ir drovu klausti, bet juk niekas negimė mokytas", - sako mokytoja.

Moteris džiaugiasi, kad gatvėje ją dažnai užkalbina buvę mokiniai, tik neretai nesmagiai pasijunta, jei kurio nors neatpažįsta.

"Bet tikriausiai tai visai normalu. Juk, kai aš juos mokiau, jie buvo dar vaikai, o dabar užaugę, subrendę, tad nėra taip lengva atpažinti", - pripažino mokytoja.

Ji svarstė, kad mokiniai ją geru žodžiu prisimena, nes nebuvo labai griežta.

"Mano tokia prigimtis - su kiekvienu elgtis žmogiškai. Nežinau, galbūt ir per mažai griežta buvau. Ir dėl savo pačios vaikų mokslų labai nesirūpinau, jų nespaudžiau, bet ir nereikėjo, nes jie ir taip puikiai mokėsi", - pasakojo mokytoja.

A. Račkaitienė sakė nė karto nepasigailėjusi, kad ryžosi vėl sugrįžti į darbą.

"Jaučiuosi "nenurašyta". Dar gyvenu. Dar esu reikalinga. Bet atvirai pasakysiu, kartais dėl to jaučiuosi nepatogiai, kad būdama tokio amžiaus dar dirbu. Bet aš kitaip nemoku. Nuo pat mažų dienų Sibire daug dirbau fiziškai. Ir dabar turiu sodą, tad man nuolatos reikią ką nors daryti, judėti, krutėti", - pasakojo.

Pasiteiravus, kiek metų dar planuoja dirbti, mokytoja gūžtelėjo pečiais: "Šiuos mokslo metus tikrai dirbsiu, o kaip bus kitais metais - matysime."

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos specialistų duomenimis, uostamiestyje praėjusiais mokslo metais dirbo 53 vyresni nei 65 metų pedagogai.