R. Norvilei gražuolės etiketė atsibodo

- Prieš kurį laiką dievagojotės, kad jau ko ko, bet su muzika savo karjeros nesiesite, juolab - Lietuvoje. O dabar - šeimyninis duetas? Deivis ir Renata Norvilai...

- Taip, tikrai esu sakiusi, kad tai nebus mano pagrindinis darbas, nes Lietuvoje iš to išgyventi yra žiauriai sunku. Tačiau dainavimas kaip buvo mano hobis, taip ir liko. Kol kas yra taip. Oficialių pareigų neturiu, be to, dar ir vaikams reikia daug laiko...

- Tai esate namų šeimininkė ir turite hobį?

- Taip. Bet tas šeimyninis duetas... Mes kaip dainuojame nuo 2007 metų "Žvaigždžių duetų", taip ir dainuojame. Mes ir namie, ir svečiuose dainuojame, šventinėmis ir nešventinėmis dienomis...

- Ar būna, kad nueinate į svečius ir jūsų prašo padainuoti?

- Būna. Tada pasiteirauju, kokia yra to žmogaus profesija, ir taip pat pasiūlau ką nors "atlikti" iš savo "repertuaro". Nedainuojame svečiuose. Darbo į svečius nesinešame.

- Kodėl dalyvaujate projekte "Muzikinė kaukė"?

- Mačiau, kaip projekte dalyvavo Deivis, ir man pasidarė labai smalsu pabūti kito atlikėjo kailyje. Be to, turiu tokį įprotį: kai tik girdžiu kokį atlikėją dainuojant, vis bandau jį pamėgdžioti ir padainuoti tai, ką ir jis dainuoja. Tad "Muzikinėje kaukėje" galiu išsidirbinėti, kiek noriu. Galiu dainuoti kaip moteris, kaip vyras, galiu būti jauna ar nelabai... Man toks įsijautimas į skirtingus vaidmenis - smagus žaidimas.

- Dažniau renkatės linksmas ar ramesnes, lyriškesnes dainas?

- Gal ramesnes... Nes jei reikėtų daug šokti, būtų sunkiau dainuoti.

- Tai labai žiūrite, kad būtų patogu?

- Nebūtinai. Pavyzdžiui, man patinka mėginti dainuoti kūrinius įvairiomis kalbomis. Tarkim, neseniai dainavau prancūziškai, nors iki tol prancūziškai mokėjau gal tik žodį "bonžūr". Manau, visai gerai įvaldžiau prancūzų kalbos tarimą...

- Kokio tipažo atlikėjus jums patinka vaidinti labiausiai?

- Kol kas kiekvieno atlikėjo kailyje, į kurį lindau, jaučiausi labai laisvai, patogiai, be jokių suvaržymų. Man nėra problemos būti apkūniai, vyru ar negražiai išdažytai... Gal man atsibodo gražuolės etiketė ir kitą kartą norisi susibjauroti kuo daugiau. Nebijau pasijuokti iš savęs. Kitos, būna, nervinasi, kad negerai padažė ar koks plaukas į kitą pusę styro, - man tai nebūdinga. Man kaip yra, taip ir gerai. Žmonės, kurie mane pažįsta ir yra mane dažę ar rengę, žino, kad aš nekeliu jokių vėjų.

- Projekto dalyviai varžosi dėl 20 tūkst. litų. Pusė teks labdarai, pusė - laimėtojui. Kur dėtumėte tiek pinigų?

- Planų ir užmojų laimėti neturiu. Man labai smagu dalyvauti ir pabūti geroje kompanijoje. Apie pinigus nei galvojau, nei galvosiu... Nebūna man taip, kad galvočiau, kas būtų, jeigu būtų...

- O jei pafantazuotumėme? Na, nukrito jums 10 tūkstančių... Kokią skylę kimštumėte?

- Tai kad už dešimt tūkstančių nelabai kokią skylę ir užkimši... Mes visko turime. O tie pinigai - kaip lapai, kaip sniegas - jie išsisklaido, ištirpsta...

- Ar Kalėdų stalas šiemet bus kuo nors kitoks?

- Na, antis ar žąsis per Kalėdas tikrai bus. O šiaip šiemet Kalėdas švenčiame mudviejų su Deiviu namuose, Vilniuje, iš Klaipėdos atvažiuoja uošviai ir mano tėvai bus, tai, manau, stalas lūš nuo maisto.

- Ką jūs gaminate geriau už Deivį?

- Sriubą. Nors šiaip tenka pripažinti, kad virtuvėje su juo konkuruoti sunku. Nebent sriubomis. Kiekvieną dieną improvizuoju ir verdu kokią nors kitokią.

- Ar žiemą, per šventes ar po, priaugate svorio?

- Mano svoris - nekontroliuojamas ir neprognozuojamas dalykas, nes namie neturiu svarstyklių ir niekada nežinau, kiek sveriu. Jis tai padidėja - tą jaučiu pagal kelnių užsegimą, tai sumažėja - tą taip pat jaučiu pagal kelnių užsegimą. Dėl to riebaliuko, jei jo mažiau ar daugiau, visai nesijaudinu ir dėl svorio sau galvos nelaužau. O jei kada turėsiu didelį pilvą, eisiu šokti pilvo šokių.

- O kas ant Kūčių, Kalėdų stalo jums skaniausia?

- Šiaip nesu išranki ir man viskas patinka. Labiausiai man patiktų vištiena, nors per Kūčias jos kaip ir nelabai gausi... Dėl maisto aš neišranki, kaip ir daugelyje kitų sričių.

- Ką Kalėdų Senelis atnešė dovanų?

- Ko ir prašiau - kepurę. Nes šiemet žada šaltą žiemą. Tokia mūsų namų tradicija - kasmet Kalėdų Seneliui parašyti laišką.

- Kuo gyvenimas pasikeitė po vestuvių?

- Niekuo. Kaip miegojau savo lovos pusėje, taip ir miegu. Vaikų tiek pat...

- Tai kam tada reikėjo tuoktis?

- Mums to reikėjo ir dėl mūsų pačių, ir dėl tėvų, ir dėl vaikų. Įgyvendinome tai, apie ką galvojome ir planavome jau seniai. Tiesa, kai kas pasikeitė - pavardė nauja!

- Ar jau pripratote?

- Dar ne. Ypač telefonu bendraujant vis reikia pagalvoti, kaip prisistatyti. Tai, dažniausiai, pasakau abi: ir dabartinę, ir mergautinę.

- O kai teki antrą kartą: ar kojos tiek pat dreba, kaip ir pirmą, ar tų nervų jau mažiau?

- Nelyginsiu, tik galiu pasakyti, kad kai tekėjau už Deivido, man nei rankos, nei kojos nedrebėjo, nes žinojau, kad to noriu. Ir aplink buvo tiek savų, palaikančių žmonių - nuo draugų iki fotografų. Ir ta bažnytėlė - tokia sava.

- Ką manote apie teoriją, kuri, žinoma, būdinga poros neturintiems žmonėms, kad savo antrą pusę, jau tą tikrąją, tai jie tikrai tikrai atpažins iš pirmo žvilgsnio?

- Deividas manęs iškart neatpažino. (Juokiasi.) Kai tik susipažinome, apskritai vienas kitam jautėme net kažkokią antipatiją, susitikdavome, kiek reikėdavo padainuoti, ir į skirtingas puses...

- Tai ką, reikia pagyventi penkerius metus, kad tave atpažintų?

- Ne penkerius, bet... Šiaip, atsakant į klausimą, ta taip, kažkoks smūgis būna. Kai pajunti, kad tai kaip tik tai, ko tau reikėjo. Žinoma, buitis yra labai svarbu. Kai žmonės pradeda gyventi, pamato, kas erzina, o kas - ne. Manau, vien tik pasimatymais gyventi ir tada, po vestuvių, visa galva nerti į bendrą gyvenimą... Manau, ne kiekvienas šiuolaikinis žmogus tai atlaiko. Žinoma, labai jauniems tuoktis nereikėtų. Nereikia skubėti. Niekur tas jaunikis ar jaunoji, jei lemta, nepabėgs.

- Ar tuokėtės bažnyčioje dėl gražių nuotraukų, ar iš tikrųjų esate tikintys, praktikuojantys?

- Ne, ne dėl fotografijų tuokėmės, ne dėl akių, o dėl savęs. Ir į bažnyčią nueinu dažniau nei tik per vestuves ar krikštynas. Su močiute, mama nuo vaikystės eidavau į bažnyčią... Dabar gal esame labiau užsiėmę savaitgaliais, bet tikėjimas yra.

- Kadaise kadaise, tai buvo seniai... sakėte, kad norite išmokti masažo, makiažo ir psichologijos. Ar pavyko šiose srityse pasistūmėti į priekį?

- Makiažo pramokau. Kitų dar nedažau, bet teorijos ir praktinių įgūdžių įgijau - lankiau kursus. Masažo kol kas mokausi tik gulėdama ant masažo stalo. (Juokiasi.) Kol kas susipažįstu su masažu iš kitos barikadų pusės. O dėl psichologijos - labai mėgstu priremti kitus prie sienos ir nuteikti optimistiškai.

- Ko tikitės iš ateinančių metų? Ką planuojate?

- Planuojame, kad metai bus geri. Mes kasmet turime tą patį planą. (Juokiasi.) Ir jie visada ir būna geri. Viskas priklauso nuo to, kaip nusiteiki.