Savanorės iniciatyva valdžiai atvėrė akis

Vilniaus mieste bei rajone Sveikatos apsaugos ministerija vykdys pilotinį projektą, kurio tikslas - išbandyti galimybę teikti žmonėms su negalia odontologines paslaugas namuose. Taip tikimasi sukurti odontologinės pagalbos paslaugų teikimo namuose modelį. Jis turėtų būti patogus ir lengviau prieinamas žmonėms, kuriems atvykti pas specialistą yra sudėtinga.

Projekto metu pas pacientą į namus vyks mobilios odontologų komandos, sudarytos iš gydymo įstaigų, teikiančių pirmines sveikatos priežiūros paslaugas, specialistų. Tai reiškia, kad paslauga ir jos teikėjas patys atvyktų pas šiuos žmones, o jei nėra galimybių suteikti reikiamų paslaugų namuose, organizuotų transportavimą į aukštesnio lygio paslaugas teikiančias gydymo įstaigas.

Šių paslaugų teikimas, kaip teigiama, bus įtvirtintas sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

Tuo metu Vilniuje dirbančiai odontologei Eglei Vindašiūtei-Narbutei pernai kilo idėja padėti Lietuvos senelių globos namų gyventojams, kurie metų metus laukia protezavimo paslaugų. Ji su kolegomis nusprendė pagaminti ir padovanoti jiems dantų plokšteles.

Idėja sulaukė didelio dėmesio ir palaikymo. Prie akcijos prisijungė 17 laboratorijų, keliolika dantų technikų ir gydytojų odontologų. Buvo planuota padaryti apie 150-200 dantų plokštelių...

Tačiau savanorė net neįsivaizdavo, kad tokia iniciatyva gali susidurti su kliūtimis - paaiškėjo, kad tą draudžia Lietuvos įstatymai.

Odontologų rūmai pranešė, kad nieko negalima daryti, nes senelių namai neturi odontologinių paslaugų teikimo licencijos. Jei tai bus daroma, bus grubiai pažeisti teisės aktai. Net jei tiesiog bus nuimti atspaudai ir atlikti matavimai - jokių kitų procedūrų, jokio kraujo, jokių adatų, jokio gręžimo.

„Va tau: padėk Lietuvai! Tik imiesi iniciatyvos, tuoj atsiranda biurokratai, kurie, panašu, neturi jokio sveiko proto. Ačiū visiems, parodžiusiems iniciatyvą, deja, Lietuvai to tiesiog nereikia. Matyt, pas mus valstybėje taip viskas gerai, kad tiems žmonėms nereikia padėti. Biurokratija svarbesnė už žmogaus gyvenimo kokybę. Yra specialistai, medžiagos, pacientai, bet nėra geros valios“, - socialiniame tinkle tada piktinosi gydytoja.

- Kaip reagavote išgirdusi, kad Sveikatos apsaugos ministerija planuoja teikti odontologinę pagalbą neįgaliesiems namuose? Jaučiatės turėjusi įtakos tokiai iniciatyvai atsirasti? - „Vakaro žinios“ teiravosi Eglės Vindašiūtės-Narbutės.

- Nežinau, gal mūsų iniciatyva čia niekuo dėta. Girdėjau pasisakymų, kad Sveikatos apsaugos ministerija seniai tokių planų turėjo. Su kolegomis kaip tik kalbėjomės: įdomu, kaip jie įsivaizduoja tai padaryti, nes teisiškai, kaip parodė mūsų patirtis, tai yra nelegalu. Odontologijos įstatymas yra nepakeistas iki šiol, nors mūsų pataisos, bent šiek tiek palengvinančios visą procesą, buvo pateiktos. Sveikatos reikalų komitetas grąžino jas į ministeriją tobulinti. Kol mūsų pataisą svarstė, iš Sveikatos apsaugos ministerijos „išėjo“ naujas Odontologinės praktikos įstatymas, kuris yra dar griežtesnis nei iki šiol galiojęs. Tad tai, ką jie nori daryti - graži iniciatyva, tik to daryti negalima.

- Jūs, kiek suprantu, savo projektą vis tik įgyvendinate, tik tenka vežtis senukus į odontologijos kliniką?

- Taip, nes kitaip nepavyksta. Ir iš esmės tuos senukus atsivežti gali, tačiau matai, kokius jiems kančių kelius dėl to tenka nueiti. Paralyžuotą žmogų įsodinti į vežimėlį, į automobilį, vežti pas mus vien dėl apžiūros - tai yra žiauru. Tačiau kitos išeities šiuo metu nėra.

Savanorystė - vėl problema. Buvo pasakyta, kad galime savanoriauti, tačiau tik kitose sveikatos priežiūros įstaigose, ne senelių namuose. Ką tai reiškia? Reikia tų įstaigų ieškoti, kad sutiktų vadovas... Nedaug norinčių atsiranda.

- Tai kiek senukų turės dantų plokšteles?

- Projekte dalyvauja 15 senukų. Keturiems dantų plokštelės jau pagamintos, kitiems - gaminamos. Viskas vyksta lėčiau, nei planavome, nes ne visada tie senukai atvežami - tai suserga, tai dar kas atsitinka. Reikia suplanuoti laiką, kada juos atvežti, paruošti laisvą kabinetą pirmame aukšte, kad jiems lengviau būtų patekti.

Kitas dalykas - nors palaikančiųjų iniciatyvą buvo daug, dabar dirbame dažniausiai dviese, kartais aš viena. Kadangi kilo tiek daug problemų, nusprendėme padaryti savo klinikoje pilotinį bandymą, kad viską iš esmės išanalizuotume: kokios sutartys reikalingos, kaip apskritai su senelių namais bendrauti, kaip su Valstybine mokesčių inspekcija atsiskaityti, įrodant, kad tai yra parama ir labdara, o nes „sąnaudos“. Kai visa tai žinosime, tą informaciją perduosime kitiems ir tada, tikiu, savanorių prisijungs daugiau.

- Odontologų rūmai teigė, kad „problema atsirado, kai gydytoja pabuvo Afrikoje ir kažkur po palme tai darė, tad tegu važiuoja į Afriką ir ten savanoriauja". Nebuvo skaudu?

- Buvo. Bet užsiaugini „storą odą“ ir darai, ką suplanavai.

- O kam jums apskritai šios savanorystės prireikė?

- Aš tiesiog gal šiek tiek naiviai galvoju, kad noriu šį pasaulį kažkada palikti geresnį, negu radau. Kodėl ne? Normali, išsivysčiusi valstybė turi turėti medicininę savanorystę ir man visada buvo keista, kad jos pas mus iki šiol nėra. Man Lietuva yra brangi, svarbi ir norisi kažką gero padaryti jos žmonėms.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“