Pleiskanos - kada vertėtų sunerimti?

Dėl jos odos paviršiuje formuojasi pleiskanos – odos ląstelių plokštelės, kurios matomos plika akimi, gali byrėti ant pečių.

Tai kelia diskomfortą ir nepasitenkinimą savo plaukų būkle.

Apklausa parodė, kad pleiskanos vargina 1 iš 4 moterų, o apskritai savo plaukų būklę respondentės vertina 6,8 balais iš 10.

Kas bandė išsigydyti pleiskanas, žino, kad tam reikia ir laiko, ir kantrybės.

Ekspertai sako, kad pradėti reikėtų nuo tinkamų galvos odos ir plaukų priežiūros įpročių ir priemonių. Kai pleiskanos vargina ir kelia didesnių nepatogumų, tuomet reikėtų imtis ir gydymo.

Pleiskanos rodo, kad galvos oda yra pažeista. Jos atsiranda pagreitėjus viršutinio odos sluoksnio (epidermio) atsinaujinimui ir padidėjus riebalinių liaukų aktyvumui.

O tai sudaro palankias sąlygas daugintis mieliagrybiui Malassezia, kuris skatina dar didesnį pleiskanų atsiradimą.

Nesiimant jokių priemonių, patenkame į užburtą ratą – pleiskanų gali daugėti, jos taps labiau matomos, nepatogumo ir gėdos jausmas augs.

Todėl pirmiausia reikėtų įsivertinti, ar tinkamai rūpinatės savo galvos oda ir plaukais, ar naudojate tinkamas priemones, galbūt yra kitos priežastys, skatinančios pleiskanų atsiradimą.

Skirtingos pleiskanos – skirtingos problemos priežastys

Pleiskanas dažniausiai siejame su balkšvomis suragėjusios odos plokštelėmis, byrančiomis nuo plaukų ant drabužių. Tačiau peiskanų yra keletas rūšių: sausos ir riebios.

Sausos pleiskanos dažniausiai yra smulkios, jos lengvai atsiskiria nuo galvos odos ir byra ant plaukų ir drabužių.

Tokios pleiskanos niežėjimo dažniausiai nevargina, tačiau yra nesunkiai pastebimos aplinkinių, tad sukelia emocinį diskomfortą.

Riebios pleiskanos ant galvos odos būna didesniais lopinėliais, jos prilipusios prie odos, todėl ant drabužių nebyra.

Tačiau riebias pleiskanas dažnai lydi galvos niežėjimas ir paraudimas, kuris sukelia fizinį diskomfortą. Esant riebioms pleiskanoms, greičiau riebaluojasi ir plaukai.

Ignoruoti pleiskanas sunku, o ir nereikėtų. Jeigu vargina sausos, byrančio pleiskanos, joms įveikti gali užtekti pasirinkti tinkamas plaukų priežiūros priemones.

Jeigu pleiskanos prilipusios prie galvos sausais balkšvais lopinėliais, odą niežti, tai gali būti psoriazės požymis.

O riebios, gelsvos pleiskanos, greitai besiriebaluojantys plaukai, odos niežėjimas ir paraugimas signalizuoja seborėjinį dermatitą.

Jį jau reikėtų gydyti.

Šaltuoju metų laiku pleiskanų gali padaugėti

Kodėl galvos odos epidermio sluoksnis pradeda greičiau atsinaujinti, o riebalinių liaukų veikla suaktyvėja, vienareikšmiško atsakymo nėra.

Tačiau didesnį galvos odos pleiskanojimą gali paskatinti tokie veiksniai kaip:

• brendimas,
• netinkamas šampūnas,
• sausas patalpų oras,
• metų sezonų kaita, ypač ateinant šaltajam sezonui,
• užsilikę plaukų priežiūros priemonių likučiai,
• nuovargis ir stresas,
• tarša.

Tinkama plaukų priežiūra – vienas pagrindinių veiksnių, mažinančių pleiskanų atsiradimo riziką.

Dažniausiai priemones veido odos priežiūrai renkamės labai atidžiai: vertiname savo odos būklę, atsižvelgiame į metų laiką, skaitome sudėtį, ieškome dermatologinės kosmetikos.

Plaukų priežiūra – ne išimtis.

Galvos odos ir plaukų priežiūros priemones reikėtų rinktis lygiai taip pat dėmesingai. Kiekvienas turime skirtingus plaukus su skirtingais jų poreikiais.

Nesunku pastebėti, kad ir plaukų būklė keičiasi ir metų eigoje, priklausomai nuo išorės aplinkos sąlygų, gyvenimo būdo įpročių.

Todėl galvos odai ir plaukų priežiūrai priemones reikėtų rinktis, atsižvelgiant į plaukų būklę, geriausia jų ieškoti vaistinėse, kur galima rasti ir gydomosiomis savybėmis pasižyminčių šampūnų, serumų ar kaukių.

Jei nesate tikri dėl savo plaukų būklės, vaistinėje galite atlikti ir plaukų būklės testą, pagal kurį konsultantas jums padės išsirinkti tinkamiausias priemones.

Pleiskanų prevencija ir gydymas

Esant lengvam galvos odos pleiskanojimui, vaistininkė pataria bent kartą ar du į savaitę naudoti galvos odos šveitiklį.

Prieš galvos plovimą juo pašalinamos suragėjusios odos ląstelės, nešvarumai, riebalų perteklius, todėl gali sumažėti ir pleiskanojimas.

Net jei galvos odos pleiskanojimas nėra itin gausus ir varginantis, specialistai pataria karts nuo karto plaukus trinkti šampūnu, skirtu pleiskanojančiai odai.

Taip prevenciškai užkirsite kelią pleiskanų gausėjimui, todėl lengviau ir greičiau išgydysite šią problemą.

Renkantis šampūną, reikėtų pirmiausia įvertinti galvos odos būklę: ar ji sausa, ar linkusi greitai riebaluotis.

Greitai besiriebaluojančiai ir pleiskanojančiai odai skirtuose šampūnuose yra tokių veikliųjų medžiagų kaip cinko piritionas, salicilo rūgštis, baltasis ichtiolas, pasižyminčiu priešgrybeliniu ir antibakteriniu poveikiu.

Šie šampūnai padeda sureguliuoti riebalų išsiskyrimą, slopina mielinio grybelio dauginimąsi.

Sausas pleiskanas įveikti padės šampūnai su klimbazoliu, piroktono olaminu.

Jeigu pleiskanos yra gausios, vystosi į seborėjinį dermatitą, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu.

Jis paskirs tinkamiausią gydomąjį šampūną, kurio sudėtyje bus priešgrybelinių vaistų.

Jei pleiskanojimas labai intensyvus, sunkiai pasiduodantis gydymui, galima naudoti stipriau koncentruotus gelius ir kremus nuo pleiskanų, kurie sustiprins šampūnų poveikį.

Prisiminkite, kad trinkdami galvą gydomuoju šampūnu nepersistengkite. Šampūno reikėtų naudoti nedidelį kiekį, jį įmasažuoti kuo švelniau.

Priešingu atveju tik paskatinsite didesnį riebalinių liaukų aktyvumą ir pleiskanų atsiradimą.

Kiek galėdami venkite cheminių plaukų formavimo priemonių, karšto džiovintuvo.

Pleiskanos linkusios vėl atsirasti, tad net ir jas išgydę, profilaktiškai panaudokite veiksmingas procedūras ir kovai su pleiskanomis skirtas plaukų priežiūros priemones.

Atkreipkite dėmesį, kad gydomuosius šampūnus dažniausiai rekomenduojama naudoti 2-3 kartus per savaitę.

Jei galvą plaunate kasdien, tomis dienomis, kai nenaudojamas gydomasis šampūnas, reikėtų pasirinkti švelnią, neutralią plaunamąją priemonę.

Po gydymo taip pat nereikėtų iš karto grįžti prie įprastai naudojamų šampūnų, o pasirinkti veikiančius prevenciškai, t.y. turinčius mažą koncentraciją priešgrybelinių aktyviųjų medžiagų.