Vakar, minint Pasaulinę kovos su vėžiu dieną, Santariškių klinikoje Vaikų ligoninės Onkohematologijos centre vėl prisiminta mažųjų pacientų likimai, jų tėvų ir medikų kova už gyvybę.
Būtinybę suvokia ne visi
Tačiau medikams nerimą kelia tai, kad visuomenė pastaruoju metu linkusi į kraštutinumus. Plinta mada neskiepyti vaikų, negydyti jų antibiotikais, net neduoti vaistų nuo temperatūros. Tėvai, kurie stengiasi gyventi ekologiškai, nenori ir jokių cheminių vaistų, net jei vaikas sunkiai serga. Kiti net sunkiai sergančius vaikus gydo žolelėmis ir užkalbėjimais, labiau nei medikais pasitiki abejotinos reputacijos būrėjomis, o į gydytojus žiūrima kaip į žmones, kurie suinteresuoti tik skirti kuo daugiau vaistų.
Veganizmas, vegetarizmas, žaliavalgystė - suaugusių žmonių „žaidimai“, į kuriuos jie įtraukia ne tik vaikus, bet net ir kūdikius, kurių vystymuisi ypač svarbi įvairi ir visavertė mityba.
Jokio medicininio išsilavinimo neturintys piliečiai neretai jaučiasi esą protingesni už gydytojus, nenori girdėti patarimų, rekomendacijų ar įspėjimų apie galimas grėsmes.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje nėra gaunama daug skundų dėl negydomų vaikų - dažniausiai tai paaiškėja nagrinėjant kitus su vaiko teisių šeimoje užtikrinimu susijusius klausimus.
Vis dėlto pernai tyrimų, kurių metu buvo nustatytas vaiko teisės į sveikatos priežiūros paslaugas pažeidimas, palyginti su 2012 metais, padaugėjo. 2012 metais tokių tyrimų buvo 6 (iš jų 3 - dėl nesilankymo pas gydytojus, 2 - dėl gydytojų paskyrimų nevykdymo), o 2013 metais - net 25 (iš jų 6 - dėl nesilankymo pas gydytojus, 10 - dėl gydytojų paskyrimų nevykdymo).
Vaiko liga išmokė gyventi
Vienuolikos vaikų tėvas Robertas Učkuronis jau dešimtas mėnuo, galima sakyti, gyvena Vaikų ligoninėje. Pernai gegužę jo dabar jau penkerių sulaukusiam sūnui Natanui buvo diagnozuota ūmi leukemija. Nuo tada jie dienas leidžia čia - namie buvo vos tris ar keturias savaites.
Tačiau didžiausia problema tikrai ne tai. Sveikam žmogui sunkiai suvokiama, ką per tuos mėnesius teko iškęsti nuo leukemijos gydomam vaikui, o kartu su juo - ir šalia nuolat budinčiam tėvui ir namie su kitais vaikais likusiai mamai. Nuolatinės gydymo procedūros, operacijos, reanimacija, chemoterapija, kaulų čiulpų transplantacija... Tiek skausmo nelengva būtų iškęsti net suaugusiajam, o ką jau kalbėti apie vaiką. Tačiau Natanas iškentė, ir vilties, kad jis pasveiks, visi - tiek tėvai, tiek medikai - turi vis daugiau.
Kaip pasakojo R.Učkuronis, iš pradžių, tik patekus į ligoninę, viskas buvo lyg ir gerai, Natanas per daug nebijojo. Tačiau prasidėjus gydymui po kurio laiko vaikas užsidarė savyje, nereagavo į aplinką, buvo ištikęs net, įtariama, psichologinis apakimas. Tik po maždaug trijų mėnesių gydymo tėvas išgirdo, kaip Natanas pasakė kitam verkiančiam vaikui: „Tu neverk, iš pradžių šiek tiek paskaudės, o po to praeis“.
„Matydamas, kaip kenčia sūnus, ne kartą galvojau, kad geriau jau man reikėtų visa tai kentėti, nei matyti, kaip kenčia mano vaikas“, - sakė R.Učkuronis.
Vyro įsitikinimu, susidūrę su kančia vaikai pasikeičia - jie suauga pirma laiko. Keičia tai ir tėvus - priverčia permąstyti savo gyvenimą, elgesį, perkainoti vertybes. Labai aiškiai galima suvokti žmogaus trapumą, laikinumą šiame pasaulyje ir išmokti džiaugtis kiekviena minute su savo vaiku, aukoti savo darbą, išdrįstant pasakyti, kad vaikas tau yra svarbiau.
Vis dėlto tėvui niekad nekilo mintis „išvaduoti“ sūnų iš kančių - pasiimti iš ligoninės ir vežti pas burtininkus ar žolininkus, tikintis, kad jie pagydys Nataną kaip nors stebuklingai, be skausmų.
„Aš esu katalikas ir nepripažįstu jokių būrėjų. Aš pasitikiu medikais - tikiu, kad jie žino, ką daro, ir daro tai tam, kad mano vaikas pasveiktų, - sakė R.Učkuronis. - Žinoma, suaugęs žmogus gali rinktis, kuo jam pasitikėti. Tačiau spręsti, koks gydymas vaikui reikalingas, tėvai už vaiką tikrai neturi teisės - spręsti turi specialistai. Aš atidaviau vaiką į gydytojų ir Dievo rankas“.
Prof. Vytautas Usonis, Vaikų ligoninės, Vilniaus universiteto Santariškių klinikų filialo, Pediatrijos centro direktorius:
Vaikas turi teisę į sveikatos apsaugą - tai numatyta Vaiko teisių konvencijoje, tai įrašyta Lietuvos vaiko teisių pagrindų įstatyme. Ir labai blogai, kai tą teisę apriboja tėvai. Kažkodėl pas mus a priori tėvai apie vaiką viską žino daug geriau nei specialistai.
Reikėtų kelti atsakomybės vaikui klausimą. Taip, atsakingi profesionalai - medikai, pedagogai, tačiau ir tėvai yra atsakingi. Realizuodami savo gyvenimo nuostatas, savo pasaulėžiūrą, jie neturi teisės kenkti vaikui. Tarkim, žaliavalgiai tėvai neduoda vaikui mėsos, nors moksliškai įrodyta, kad mėsa vaiko organizmui būtina. Rezultatas - vaikas patenka į ligoninę dėl sunkaus laipsnio mažakraujystės.
Skaudu prisiminti, tačiau prieš maždaug porą metų mūsų ligoninėje mirė keturių mėnesių kūdikis, kurio nė karto nebuvo matę jokie medikai, nes sveikuolių šeima vaiką augino taip, kaip jiems atrodė tinkama. Vaikas nebuvo skiepytas nuo jokių ligų ir mirė nuo kokliušo. Tad atsainus požiūris į vaiko sveikatą gali baigtis net tokiais kraštutiniais dalykais.
Tėvai sako: mūsų vaikas, mes žinome geriau, ko jam reikia, mes už jį atsakome. Kuo ir kaip atsako? Vaikas nėra žaislas ar daiktas. Vaikas yra Lietuvos pilietis, kuriam Konstitucija garantuoja sveikatos priežiūrą. Ta priežiūra turi būti profesionali, pagrįsta įrodymais. O įrodymais pagrįsta medicina sako, kad vaiko organizmui laiku reikia gauti vitamino D, reikia tinkamo maisto, reikia rachito, mažakraujystės, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kitų dalykų - viso to, kas padeda jam augti sveikam. Ignoravimas to, kas moksliškai pagrįsta, pažeidžia vaiko teises.
Jeigu vaikas nepaskiepytas, apribojama jo teisė būti apsaugotam nuo tam tikrų ligų. Laimė, net ir neskiepyti vaikai yra palyginti saugūs, nes aplink paskiepyti kiti, tad ligai plisti rizika mažesnė. Tačiau, pavyzdžiui, JAV dabar keliamas klausimas, kodėl visuomenė turi mokėti už tų vaikų, kuriuos tėvai sąmoningai paliko neapsaugotus, gydymą? Juk jei eismo įvykį patiria nedraustas automobilis, savininkas nereikalauja, kad jam tą automobilį suremontuotų. Tuo metu nors yra profilaktikos priemonė, tačiau tėvai dėl vienų ar kitų priežasčių ją ignoruoja, susirgus vaikui šie resursai naudojami.
Blogiausia, kad kažkokias abejotinas idėjas apie sveikatos priežiūrą dažniausiai skleidžia medicininio išsilavinimo neturintys asmenys. Dar blogiau, jei tai daro medikai.
Prof. Rimantas Kėvalas, Sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas:
Su faktu, kad tėvai atsisakė gydyti vaiką, kuriam tos pagalbos reikėjo, susidūriau vieną kartą - vaikui buvo diagnozuotas kraujo užkrėtimas su pūlingu kaulų uždegimu, tačiau tėvai norėjo jį gydyti savaip. Tada mes elgėmės taip, kaip mus įpareigoja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, - mes turime atstovauti nepilnamečio paciento teisėms, jei jo tėvai nesuvokia situacijos, o neveiksnumas iš mūsų pusės gali baigtis tam tikra pacientui padaryta žala. Tokiu atveju jokie tėvų parašai, kuriais jie atsisako gydymo, jokios juridinės galios neturi. Vaikas buvo grąžintas į ligoninę ir padaryta tai, kas turėjo būti padaryta.
Dabar visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, plinta visokie judėjimai - atsisakoma skiepyti vaikus, vartoti antibiotikus, maitinamasi vegetariškai... Tradicinė medicina, kuriai ir aš atstovauju, turi apie tai savo nuomonę, kuri pagrįsta mokslu ir įrodytais faktais. Gyvename demokratinėje visuomenėje, tad kiti gali turėti savo nuomonę ir ją ginti, tačiau ne vaikų sveikatos sąskaita. Kadangi vaikas neturi galimybės atstovauti savo teisėms, kraštutiniais atvejais vaiko teisėms turi atstovauti medikai, Vaiko teisių apsaugos tarnyba, net policija.
Žinoma, tėvai visada sakys, kad jie geriausiai žino, ko reikia jų vaikui. Tačiau tas pats sakoma ir apie smurtą: jų vaikas ir jie geriausiai žino, kaip reikia auklėti. To rezultatas: šiąnakt vėl atvežė trijų mėnesių kūdikį, kurį „paauklėjo“ tėvas, nes vaikas rėkė. O verksmas vaiko buvo natūraliai paaiškinamas - kūdikių pilvo diegliai...
Vaikas nėra daiktas, su kuriuo galima elgtis, kaip šauna į galvą. Jei tėvų pažiūros marginalinės, kažkas turi vaiko tiesėms atstovauti. Tad mums telieka pranešti apie įvykį ir mėginti išgydyti vaikui padarytas žaizdas.
Man susidaro įspūdis, kad per didelį raštą išeinama iš krašto: gerėjant gyvenimui, ekonominėms sąlygoms, atsiranda tokių dalykų, kurie tinka suaugusiems žmonėms, tačiau netinka vaikams. Pavyzdžiui, pradeda plisti priverstinis vaikų vegetarizmas, nors kiekvienas sąmoningas žmogus turėtų suprasti, kad vaikas - ne veršiukas, vien daržovėmis maitinamas sveikas jis neužaugs. Niekas tėvams nesuteikia teisės paversti vaiką savo asmenine nuosavybe ir daryti su juo, kas šauna į galvą.
Einšteinas yra pasakęs: „Yra du dalykai, kurie sunkiai suvokiami - visata ir kvailumas. Visatą aš dar galiu suvokti, bet kvailumo suvokti neįmanoma“. Jei tėvai nesuvokia, kad savo elgesiu kenkia vaikui, kažkas jiems turi padėti. Profilaktika, normali mityba, tėvų meilė ir pagarba yra tai, kas padeda vaikui augti sveikam.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą