Kepenų žudikas – hepatitas C

Kelias į kepenų vėžį

„Virusinis hepatitas C – tai viruso sukeltas kepenų uždegimas, užkrečiamoji liga. Virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį“, – sakė Alma Mikalauskienė, Šiaulių visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistė.

Pasak specialistės, pasaulyje hepatito diena minima gegužės 19 dieną. Pasaulio sveikatos organizacija pateikė duomenų, jog kasmet nustatoma 3-4 milijonai naujų hepatito C ligos atvejų. Pasaulyje hepatito C virusu yra užsikrėtę apie 200 milijonų žmonių.

„Po 20 metų nuo užsikrėtimo 20 procentų sergančių išsivysto kepenų cirozė, apie 4 procentams užsikrėtusiųjų kasmet diagnozuojamas kepenų vėžys. Lietuvoje šio viruso paplitimas yra apie 3 procentai gyventojų, – pasakojo specialistė.

A. Mikalauskienė pasakoja, jog imlumas virusiniam hepatitui C yra visuotinis, o tai reiškia, kad visi gali užsikrėsti šiuo virusu. Skiepų nuo hepatito C viruso nėra. Išskiriami 6 šio viruso genotipai.

„Svarbu žinoti viruso genotipą, nes tada galima numatyti gydymo veiksmingumą ir trukmę. Virusas daugelį dienų gali išlikti gyvybingas net išdžiūvusiame užsikrėtusio žmogaus kraujo laše“, – pasakojo specialistė.

Virusas ardo ląsteles

Virusinis hepatitas C plinta, pasak A. Mikalauskienės, per kraują, užkrėstas adatas, vartojant injekcinius narkotikus, darant tatuiruotes, veriant auskarus, naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis.

Viruso plitimas nesustabdomas lytiniu keliu, vartojant švirkščiamuosius narkotikus. Rizikuoja užsikrėsti medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju, hemofilija sergantys žmonės ir hemodializuojami pacientai.

„Hepatito C virusas ardo kepenų ląsteles, sukeldamas kepenyse uždegimą ir fibrozę – randėjimą, visa tai per 20 – 30 metų progresuoja iki kepenų cirozės. 60 – 70 procentų užsikrėtusiųjų niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai. Blogiausia – gali užkrėsti kitus“ – perspėjo A. Mikalauskienė.

Pasak specialistės, klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 7-8 savaitėms po užsikrėtimo. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmas.

Užsikrėtus hepatito C virusu, apie 15 procentų ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 85 procentai suaugusiųjų suserga lėtiniu hepatitu C arba tampa viruso nešiotojais.

„Sergantys lėtiniu virusiniu hepatitu C turi būti stebimi ir konsultuojami gydytojo, būtina reguliariai atlikti kepenų tyrimus. Norint sužinoti, ar žmogus užsikrėtęs infekcija, reikia atlikti kraujo tyrimą“, – pasakojo specialistė.

Apsisaugoti nuo viruso įmanoma

Pasak A. Mikalauskienės, norint apsisaugoti nuo šios virusinės ligos, reikia nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis, nesinaudoti kitų asmenų higienos priemonėmis.

Rekomenduoja naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas.

„Nuosekliai gydant, pasiekiamas stabilus virusologinis atsakas, prilyginama pasveikusiems. Jeigu imunitetas nebus sutrikdytas kitais virusais, operacijomis, spinduline ar chemoterapija, tikėtina, kad infekcija daugiau nebepasireikš“, – sakė specialistė.

Pastebima, jog sergant lengva hepatito forma medikamentai nenaudojami. Svarbu – geras poilsis, pakankamas skysčių vartojimas ir dieta.

„Hepatito C gydymas medikamentais yra rekomenduojamas tiems pacientams, kuriems yra aptinkami viruso sukelti kepenų pažeidimai. Gydoma antivirusiniais vaistais. Apie 50 procentų atvejų pasiekiama neblogų gydymo rezultatų: virusas išnaikinamas arba jo koncentracija kraujyje sumažėja ir uždegimas kepenyse aprimsta“, – sakė A. Mikalauskienė.

Pasitikrinti dėl hepatito C rekomenduojama:

* Jei buvo perpiltas kraujas ar kraujo produktai iki 1993 metų.

* Jei buvo atliktos chirurginės operacijos (taip pat cezario pjūvis) arba invazinės procedūros.

* Jei dėl neaiškių priežasčių padidėjo kepenų fermentų rodikliai.

* Hemodializuojamiems pacientams.

* Sergantiems hemofilija ir kitomis kraujo ligomis.

* Organų, audinių, kraujo donorams, asmenims po organų transplantacijos.

* Vaikams, kurių motinos nėštumo ir gimdymo metu sirgo hepatitu C.