Kelias į žaliavalgystę nėra lengvas

Kas yra gyvas maistas?

Gyvo maisto sąvoką, primena Gintarė Jonaitytė, pirmoji pasaulyje atrado mūsų kraštietė Onutė Varapickaitė (pasaulyje žinoma Ann Wigmore vardu). Ji – gyvo maisto pradininkė pasaulyje.

Gyvas maistas – neapdorotas aukštesnėje nei 42 laipsnių temperatūroje, nepraradęs maistinės vertės, enzimų, virškinimo fermentų, kurie dalyvauja visuose svarbiausiuose mūsų organizmo procesuose, pradedant endokrinine sistema, baigiant senėjimu.

„Gyvas maistas mums yra duotas iš gamtos. Jame slypi šimtai virškinimo fermentų – enzimų, todėl taip yra tausojamos organizmo jėgos“, – teigia Gintarė. A. Wigmore yra minėjusi, kad 80 procentų negalavimų (skausmo, depresijos, blogos nuotaikos) kyla dėl nesuvirškinto maisto.

Kūne – iki 20 kg teršalų

„Kai į organizmą patenka mėsa, bulvė, saldainis, tokiai košei suvirškinti organizmas pajungia ir kasą, ir inkstus, ir kepenis – organizmo mechanizmai dirba visu pajėgumu. Nuolat intensyviai dirbdami dėvisi, – sako Gintarė. – Tokio sunkaus maisto organizmas negali visiškai suvirškinti, nes neturi reikalingų fermentų. Nesuvirškintas maistas keliauja į storąjį žarnyną ir ten pradeda pūti.“

Pūvant maistui, skiriasi toksinai, kurie keliauja krauju ir ieško vietos, kur nusėsti. Anot gyvo maisto propaguotojos, teršalai palaipsniui sėda ten, kur silpniausia organizmo vieta ir tik po kurio laiko mes pajuntame skausmą.

Dėl maisto gausos, užterštumo, maistingųjų medžiagų trūkumo, fizinio neaktyvumo bei neigiamų emocijų, sako Gintarė, net vaikai pradėjo sirgti suaugusiųjų ligomis: artritu, osteoporoze, vėžiu.

Yra manoma, kad organizme gali būti susikaupę nuo 1,5 iki 20 kilogramų toksinų.

Kuo svarbi šarmų ir rūgščių pusiausvyra?

Nuo šarmų ir rūgščių pusiausvyros priklauso mūsų sveikata. Anot Gintarės, visavalgiams reikėtų žinoti, kad gyvas maistas šarmina, o valgydami mėsos, žuvies, pieno produktų organizmą rūgštiname, taip užveisdami „blogųjų“ bakterijų.

Kai valgome sunkų, rūgštinantį maistą, organizmas įjungia visas pajėgas ir dirba įsitempęs, kad terpę šarmintų.

Organizmą rūgština ir neigiamos emocijos.

Sąmoningas valgymas

„Lėtai ir ilgai valgyti yra gėris. Visi tai žinome, bet ar taip darome? – klausia Gintarė. – Dažniausiai sakome, kad tam neturime laiko, tačiau tai tik atsikalbinėjimas." Neatsitiktinai yra sukurtos ilgos arbatos gėrimo ceremonijos, valgymo ritualai, mitybos principai.

„Sąmoningas valgymas yra toks, kai visas dėmesys sutelkiamas į maistą, jo turinį, tekstūrą, kvapą, o ne prisiryti“,– sako gyvo maisto propaguotoja.

Vienam valgymui, tikina ji, pakanka saujos maisto. Taigi, per dieną mums pakaktų kilogramo maisto.

Ir žaliavalgiai serga

Ar žaliavalgystė – išeitis nuo visų ligų? „Tikrai ne“, – sako Gintarė. Ir žaliavalgiai serga.

Pradėjus domėtis žaliavalgyste, galima rasti dažnai neteisingos ir prieštaringos informacijos. Jei valgysi žalią maistą, tačiau neišmanysi, kaip jį derinti, jis bus sunkiai virškinamas.

Jei be saiko maišysime, tarkime, datules, riešutus kartu su vaisiais, uogomis – mūsų organizme vyks puvimas, nes angliavandeniai su riebalais sukelia šį procesą.

„Perdėtas riešutų, sėklų naudojimas yra didžiulis krūvis organizmui“, – perspėja Gintarė.

Jei smaguriausime tik vaisiais, gali sujautrėti dantys. O jei valgysime vienodos rūšies gyvą maistą, mums trūks maistingų medžiagų, todėl labai svarbi įvairovė.

Gintarės nuomone, žaliavalgystė tinka ne visiems, šis kelias turi ateiti iš organizmo vidaus. Jei norisi ilgalaikio rezultato, žaliavalgystės tikslas neturėtų būti „noriu būti panaši į Demi Moor“ (ji yra žaliavalgė) ar „sulieknėti“. Žaliavalgystė – tarsi vidinis balsas, patikrintas stebėjimu bei bandymu su savimi.

Pradėti nuo rytinio kokteilio

Gintarė nepataria prie žaliavalgystės pereiti staiga, nes organizmas patirs didelį stresą. Pradėti galima nuo rytinio kokteilio.

Ji savo mamai dėl labai padidėjusio cholesterolio kiekio ir insulto grėsmės, patarė rytą pradėti nuo kokteilio, suplakto iš dviejų vaisių ir dviejų žolių.

Beveik nekeisdama mitybos įpročių per 7 mėnesius mama numetė 15 kilogramų, o cholesterolio kiekis normalizavosi. Tiesa, daržovių mama valgė neribotais kiekiais. „Šalutinis“ tokios mitybos poveikis – iš gyvo maisto mama gavo gausybę energijos.

Gintarės kelias į žaliavalgystę buvo nuoseklus. Pustrečių metų ji buvo vegetarė, pusantrų – veganė, jau dvejus metus – žaliavalgė. Šį kelią nuėjusi Gintarė tvirtina, kad kelias į žaliavalgystę dažnai būna ilgas ir nelengvas. Mat ilgai viską valgiusiam ir užsiteršusiam organizmui perėjimas į žaliavalgystę yra šokas.

„Svarbiausia – nespausti savęs, neversti. Žaliavalgystė – tik mitybos kryptis“, – sako Gintarė.