Judėjimas - geriausia ligų profilaktika

Apie ortopedines vaikų ligas ir jų gydymo būdus pasakoja Klaipėdos vaikų ligoninės ir AB "Ortopedijos technika" ortopedas-traumatologas, Europos vaikų ortopedų draugijos narys Mindaugas Gružauskas.

Su kokiais ortopediniais susirgimais į Jus dažniausiai kreipiasi vaikai? Kokias galima būtų įžvelgti pastarųjų metų tendencijas?

Dažniausiai vaikus tėveliai atveda dėl laikysenos sutrikimų, stuburo deformacijų, pėdų patologijų. Mano manymu, daugelį šių problemų sukelia nejudrus gyvenimo būdas, fizinio krūvio ir sporto stoka. Be abejo, su tuo susiję ir šiuolaikinės vaikų pramogos - vietoj žaidimų kieme su bendraamžiais ir sporto, šie vis dažniau renkasi leisti laisvalaikį prie išmaniųjų įrenginių - kompiuterių, televizorių ar planšečių. Taip pat tėvai dėl greito gyvenimo tempo ne visada randa laiko tinkamai pasirūpinti savo mažųjų sveikatos būkle ir priežiūra.

Kada dažniausiai tenka operuoti?

Ortopedinių operacijų būna tikrai visokiausių. Visas ortopedines ligas galima priskirti įgimtoms ir įgytoms. Labai dažnai tenka operuoti dėl įvairių pėdų ir plaštakų įgimtų ligų - šleivapėdystės, pirštų suaugimo, jų deformacijų, dažnos yra papildomų pirštų šalinimo operacijos. Tačiau, deja, dauguma ortopedinių ligų yra anksčiau ar vėliau įgyjamos. Dažniausiai chirurginiu būdu tenka gydyti ilgųjų kaulų išaugas, sąnarių dangalų išvaržas, įgytas pėdų deformacijas. Neretai tenka operacijomis koreguoti ir galūnių ilgių skirtumus, traumų ar ligų sąlygotas kojų ir rankų deformacijas bei sąnarių kontraktūras.

Bet vien chirurgijos, gydant ortopedines ligas, tikrai neužtenka. Norint pasiekti pačius geriausius rezultatus, būtinas komandinis darbas, į kurį įsitraukia ir reabilitologai, kineziterapeutai, radiologai, pediatrai ir dar daug kitų specialistų. Be galo svarbus ir šeimos gydytojo vaidmuo, kuriam tenka toliau stebėti paciento būklę, skirti tolesnius tyrimus ir planuoti tolesnį gydymą.

Į ką labiausiai atkreipti dėmesį, siekiant išvengti ortopedinių susirgimų?

Labai svarbu, kad tėveliai reaguotų net ir į menkiausius požymius dėl galimos ortopedinės vaiko ligos ir iš karto kreiptųsi į specialistus. Taip pat itin svarbu, jog bent kartą per metus tėvai profilaktiškai patikrintų vaiko sveikatą, o į šeimos gydytoją kreiptųsi ne dėl pažymos išrašymo, o dėl vaiko sveikatos būklės įvertinimo. Man norėtųsi, jog tėvai skirtų kuo daugiau laiko savo vaikams, nepamirštų ugdyti sveikos gyvensenos, aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdų: mokytų plaukti, sportuoti, važinėti dviračiu ir panašiai.

Gal prisimenate iš praktikos kokį nors įdomų pamokantį atvejį? Kaip būtų, jeigu būtų? Kaip būtų galima išvengti ligos, elgiantis tinkamai?

Labiausiai atmintyje man išlieka tie pacientai, kuriems pritrūko artimųjų meilės ir aplinkinių dėmesio. Yra tekę matyti ne vieną užleistą įgimtos šleivapėdystės, klubų sąnarių displazijos, jaunatvinės šlaunikaulio galvos epifizeolizės atvejį. Jei minėtos ligos būtų pradėtos gydyti laiku, būtų buvę galima pasiekti išties gerų gydymo rezultatų, išvengti komplikacijų ir neįgalumo.

Kokios pastarųjų metų ortopedijos-traumatologijos tendencijos tarptautiniu lygmeniu?

Gyvename tokiais laikais, kai ortopedijos mokslas nebeturi sienų. Tikrai visa naujausia informacija yra nesunkiai prieinama visiems šios srities specialistams. Dažnai tenka dalyvauti įvairiose tarptautinėse konferencijose, kuriose ortopedai jau nebesistengia nustebinti vienas kito savo naujais "stebuklingais" gydymo metodais, o tiesiog dalinasi savo darbo patirtimi, analizuoja gydymo rezultatus ir stengiasi rekomenduoti konservatyvaus ir chirurginio gydymo metodus, leidžiančius pasiekti maksimaliai gerų gydymo rezultatų. Dar viena šiuolaikinė tendencija - bandymas suteikti profesionalią, mokslu ir praktika grįstą ortopedinę pagalbą visiems vaikams, kuriems jos reikia.

Noriu pasidžiaugti, jog Lietuvos ortopedai su kolegomis visame pasaulyje iš tiesų "bendrauja ta pačia kalba", taiko tuos pačius metodus, skaito tą pačią literatūrą, o jų darbo rezultatai ne ką prastesni nei užsienio kolegų.