Galvą lenkia prieš kiaulpienę

„Krautuvinės“ arbatos nepripažįsta

Tiesą sakant, į tokias Lietuvos garsenybes, kaip Jadvyga Balvočiūtė ar Adelė Karaliūnaitė ji nesilygiuoja.

„Nei receptus išrašau, nei ligonius gydau, nes žmogaus sveikata – per daug didelė atsakomybė. Mane kviečiasi į renginius kaimo bendruomenės, prašo apie žolelių naudą papasakoti. Su mielu noru tai darau, kitaip tariant, tik dalinuosi savo, savo šeimos patirtimi“, – atviravo pašnekovė.

Anot jos, Dvarionai jau kelis dešimtmečius „krautuvinės“ arbatos paragauja nebent svečiuose, savo namuose tokios negeria – tik pačių surinktų ir susidžiovintų žolelių. Daugelis jų ir užaugę kieme ar darže prie namų.

„Ko tik čia nepridedu – mėtų, saulėgrąžų žiedlapių, šalavijų, medetkų žiedų, dobiliukų, raudonėlio. Tik va, pernai paprastojo kiečio primaišyti pamiršau. Tiksliau, pavėlavau nupjauti, mat tai daryti būtina šiam tarsi piktžolei padrikai augančiam augalui žydint“, – sakė A. Dvarionienė.

Į kai kurių žolinčių teiginius, kad vienas žoleles būtinai reikia rinkti saulei tekant, kitas – leidžiantis, ji žvelgia šiek tiek skeptiškai – esą galbūt kadaise žoliautojai metą prisitaikė pagal gamtos sąlygas ir savo gyvenimo būdą – kas keldavosi anksčiau, tas ir žoliaudavo anksčiau. Pavyzdžiui, apie kraujažolę Graikijoje žinojo jau prieš 5 tūkst. metų, vartodavo ją ne tik kaip kraują valantį bei stiprinantį vaistą, šio augalo šakelė pasitarnaudavo ir magiškiems tikslams.

Andžela laikosi principo: po žeme esančias vaistingųjų augalų šaknis kasti pavasarį ir rudenį, o tai, kas žemės paviršiuje, tai yra lapelius ir žiedus – žydėjimo metu. Svarbiausia rinkti saulėtą dieną, tada gražiai džius, nepelis.

Verda medų

Paklausta, kuriam vaistingajam augalui pati atiduoda pirmenybę, Andžela nedvejojo – galvą, sakė, lenkianti prieš kraujažolę ir, žinoma, prieš kiaulpienę, kurių pilna patvoriuose bei daugelio mūsų kieme.

„Tos geltonosios gėlės galia ir aš įsitikinau. Kai tik pradeda žydėti, iš ryto išėjęs į kiemą, kapt 10 žiedų į burną, suvalgau, ir stiprybė tarsi savaime ateina, pas daktarus nesu buvęs“, – patikino ir pats P. Dvarionas.

Kai su Andžela jiedu susipažino, vyras žinojęs, jog žolininkę veda.

„Užtat ir esu sveikas kaip ridikas. Kavos kitokios, negu skrudintų kiaulpienių šaknų, nebegeriu – pabandykit, patys įsitikinsit, žvalumas apims“, – pasakojo Pranas.

O Andžela iš kiaulpienių žiedų ir šiemet būtinai išsivirs medaus. Sako, tereikės tik tiek: stiklinės ar pusantros vandens, kilogramo cukraus ir 300 šviežutėlių kiaulpienių žiedų. Pavirei 15 ar 20 minučių, prieš baigiant įspaudei vienos citrinos sulčių – turi kad ir su kartumo prieskoniu, bet labai vitaminingą žalsvo atspalvio medų.

Anot A. Dvarionienės, kiaulpienių lapeliuose gausu vitamino C, karotino, geležies. Netrukus atsiras šalpusnių, kurie itin naudingi peršalus ar sloguojant, sergant bronchitu, slopina uždegimą. Tik šalpusnių šiukštu nepavėluoti prisiskinti, mat vėliau žiedai per daug pūkuosis.

Sergant kvėpavimo takų ligomis, esant virškinimo sistemos sutrikimams padės beržo pumpurai, kuriuos po Velykų jau bus galima skabyti. Pažvelgus į kartoninę dėžę, kurioje Andžela tebelaiko užsilikusius smulkučius pernykščius pumpurus, šmėsteli mintis, kiek daug kantrybės, juos skabant, įdėta!

„Atsinešu iš lauko beržo šakelių, sėdžiu prie televizoriaus, žiūriu „Panoramą“ ar kokią kitą laidą ir tik kakšt kakšt peiliuku – žiūrėk, jau dėžę pilną turiu“, – pasakojo pašnekovė. Anot jos, liepos medžio ne tik žiedai, bet ir pumpurai taip pat labai vitaminingi ir naudingi, netrukus irgi jau galės skabyti.

Prilipo žolininkės vardas

O dabar Andžela salotoms renka šviežias garšvas, kalio, vario, geležies turtingus jaunus dilgėlių lapelius. Ant jų užpylus truputį aliejaus ar kefyro – tikra atgaiva širdžiai. Žolininkė itin išskyrė didžiosios dilgėles vaistingąsias savybes – arbata arba nuovirai padeda esant nusilpusiam organizmui.

Anot A. Dvarionienės, labai naudingi topinambai, arba vadinamosios bulvinės saulėgrąžos. Tai, anot pašnekovės, tikra vitaminų bomba, B1, B2, C – kone triskart daugiau negu morkose ar burokėliuose, itin gausu mineralinių medžiagų. O kaulams stiprinti A. ir P. Dvarionai vartoja kavamale sumaltus naminių vištų kiaušinių lukštus.

Dar žolininkės dėžutėse: šalavijas – nuo astmos ir bet kokio uždegimo, apskritus metus naudingi susmulkinti aviečių ir juodųjų serbentų stiebai – nuo šaltkrėčio, varnalėšos šaknys – plaukams stiprinti, debesylo šaknys – nuo kosulio, šeivamedžio žiedai – pirmasis vaistas nuo peršalimo ir gripo, sukatžolė – širdies veiklai gerinti, ugniažolė – nuodinga, bet tuo pačiu naudinga sergant vėžiu...

Ir kaip tiek gydomųjų augalų pažinti? Pasirodo, žolininkės buvo abi Andželos promočiutės.

„Palėpėje, ant aukšto, pundus žolių jos džiovindavo, kvepėdavo visi namai. O rinkti kartais padėdavau ir aš, nors tuomet, vaikystėje, jokios gydomosios savybės man nerūpėjo “, – juokėsi Andžela.

Noras pažinti žoleles atėjo gerokai vėliau: kol nebuvo interneto, literatūros ieškodavusi Salantų bibliotekoje, namuose sukauptose žurnalų „Močiučių žolelės“, „Žiniuonių patarimai“ kolekcijose. O dabar šis pomėgis tapo gyvenimo būdu. Pavadinta žolininkės vardu, moteris jau nė kiek nebenustemba.