Valdas Ivanauskas: Lietuvos futbolui reikia esminių permainų

Prieš kelerius metus Lietuvos futbolo federacijai iššūkį metęs Valdas Ivanauskas savo žodžių neatsisako. Jo teigimu, katastrofiški Lietuvos rinktinių rezultatai rodo, kad visam šalies futbolui reikia skubių permainų. „Tik aklas gali nepastebėti, kad mūsų rinktinės - tiek vyrų, tiek ir jaunimo - jau tapo pajuokos objektu. Mūsų niekas nebijo, negerbia... Už tai turėtų atsakyti federacija, bet kai visi tyli, atrodo, kad viskas yra gerai“, - interviu „Sporto gyvenimui“ sakė 49 metų futbolo specialistas.

Apie Lietuvos futbolo problemas V.Ivanauskas mėgino kalbėti dar 2012 m. Tiesa, tada Lietuvos futbolo federacijai iššūkį metusio ir bendraminčius į kovą kvietusio buvusio Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės žaidėjo balsas pradingo tyruose. Praėjusius kelerius metus V.Ivanauskas darbavosi Gruzijoje ir Rusijoje, tad federacija galėjo kiek ramiau atsipūsti. Tačiau ramybės periodas baigėsi. Tragiški Lietuvos nacionalinės ir jaunimo rinktinių rezultatai vėl iškėlė į paviršių įsisenėjusias šalies futbolo problemas.

- Valdai, pastaruosius kelerius metus buvote retas svečias Lietuvoje. Papasakokite, kaip klostėsi jūsų karjera po to, kai 2012 m. viduryje subyrėjo Vilniaus REO ekipa.

- 2013 m. pradžioje sulaukiau pasiūlymo treniruoti Gorio „Dilos“ ekipą. Mes užėmėme antrą vietą, nors realiai buvome pajėgesni ir už Tbilisio „Dinamo“ ekipą. Tačiau „Dinamo“ turėjo laimėti, tad ir laimėjo. O mums liko tik antra vieta. Tačiau pagal žaidimą buvome geriausia čempionato komanda.

Pasibaigus sezonui Gruzijoje sulaukiau Chabarovsko „SKA-Energija“ komandos pasiūlymo. Nusprendžiau jį priimti. Ir nors buvo labai sunku, dėl nieko nesigailiu.

- Kokio pobūdžio buvo tie sunkumai?

- Pasirengti sezonui turėjome per dvi savaites, paskui įsisukome į varžybų sūkurį. Žaidėme kas ketvirtą dieną, o dar tie begaliniai skrydžiai. Vien iki Maskvos iš Chabarovsko reikia skristi 9 val., tad iš pradžių daugiau laiko praleisdavome lėktuve nei treniruotėse. Sąlygos buvo labai sudėtingos, bet komanda norėjo žaisti, emocinis užtaisas buvo labai stiprus, tad tas pirmas sezonas išėjo labai neblogas. Jo pabaigoje mes netgi turėjome realių galimybių kovoti dėl patekimo į aukščiausiąją lygą, bet prieš lemiamas rungtynes klubo vadovai man pasakė, kad neverta stengtis. Jų teigimu, nei finansiškai, nei pagal tuometinę infrastruktūrą „SKA-Energija“ neatitiko aukščiausiosios lygos reikalavimų. Nors aš žaidėjams nieko nesakiau, jie patys suprato, tad galiausiai likome septinti.

Na, o antrasis sezonas man, kaip treneriui, buvo sudėtingiausias. Komanda smarkiai pasikeitė, praktiškai teko formuoti ją iš naujo. Trūko ir ugnelės, dauguma žaidėjų paprasčiausiai laukė progos persikelti į kitą komandą. O dar prisidėjo ir tas potvynis, dėl kurio po pirmo rato buvome priversti palikti Chabarovską ir namų rungtynes žaisti Krasnodaro krašte. Du su puse mėnesio ruošėmės Kryme ir Turkijoje, o prasidėjus varžyboms dar 55 dienas komanda praleido klubo bazėje Krasnodaro krašte. Sąlygos ten buvo geros, bet mes tik treniravomės ir žaidėme, laisvalaikiu nebuvo nei kur išvažiuoti, nei kuo užsiimti. Įtampa buvo nenusakoma, kai kuriems futbolininkams pakriko nervai. Dariau viską, ką galėjau, kad suvaldyčiau komandą. Per mano trumpą trenerio karjerą tai buvo pats rimčiausias iššūkis. Galima sakyti, kad man pavyko, nes komanda iki šiol žaidžia, ir gana neblogai. Bet kaina buvo labai didelė. Jaučiausi pervargęs, išsekęs emociškai. Kai pagaliau grįžome į Chabarovską, pasikalbėjau su klubo vadovu ir sutarėme, kad geriausias sprendimas - pasitraukti iš trenerio posto. Galiu pasakyti, kad atsisveikinome be jokių pykčių, su klubo darbuotojais ir žaidėjais iki šiol išliko idealūs santykiai.

- Ar nepaskubėjote? Juk treneriams nėra taip paprasta susirasti naują darbo vietą?

- Tie dveji metai Rusijoje man atėmė daug sveikatos. Tačiau aš savo darbą padariau, komanda išsilaikė pirmojoje lygoje, tad pasitraukiau be nuoskaudų ar nusivylimų. Ir dėl sprendimo nesigailiu. Poilsis buvo naudingas, dabar jaučiuosi pasirengęs naujiems iššūkiams. Iš tiesų, Chabarovske perėjau labai sunkią, bet naudingą trenerio mokyklą. Teko padirbėti ne tik treneriu, bet ir psichologu. Man, kaip žmogui ir specialistui, tai buvo labai vertinga patirtis.

- Kaip manote, ar ši jūsų patirtis padėtų Lietuvos futbolui? Esate vienas iš griežčiausių federacijos kritikų, bet ir galite pasiūlyti kokių nors rinktines ištikusios krizės sprendimų?

- Kai kam labai nepatiko praėjusių metų lapkritį išsakytos mano mintys apie Lietuvos rinktinę. Tada bendraudamas su Šveicarijos žurnalistais sakiau, kad lietuviai neturi jokių šansų, o šveicarai laimėtų net ir lošdami viena koja. Ir ką? Dabar matome, kad buvau teisus. Tačiau aš kalbėjau ne tik apie rinktinę, o apie visą Lietuvos futbolą. Aš nežinau vidinės rinktinės virtuvės, bet matau daug gilesnes problemas jaunių ir vaikų futbole.

- Kur glūdi problemų esmė?

- Visos Lietuvos futbolo blogybės išplaukia iš ydingos Nacionalinės futbolo akademijos veiklos. Jau beveik dešimtmetį Kaune veikianti futbolo talentų kalvė turi labai geras darbo sąlygas, bet rezultatų nematome. Gruzijoje futbolo sąlygos yra dar blogesnės nei Lietuvoje, bet kasmet 2-3 talentingi jauni futbolininkai pasirašo sutartis su užsienio futbolo klubais. O kur žaidžia Nacionalinės akademijos auklėtiniai? Manau, kad būtinos esminės permainos. Visų pirma reikia padėkoti už ilgametį darbą jaunųjų futbolininkų rengimo specialistui Stasiui Stankui. Jo era jau baigėsi, bet jis to nesupranta ir laikosi įsikibęs į savo postą.

Taip pat būtina atnaujinti akademijos trenerių personalą. Akivaizdu, kad jie nėra kompetentingi ir nesugeba tinkamai parengti jaunųjų futbolininkų. Gal jie ir stengiasi, bet jų galimybės yra ribotos. Jei neturime savų specialistų, visada galima kreiptis į užsieniečius. Be abejo, tam reikia papildomų finansinių investicijų. Įtariu, kad federacija atrastų lėšų, bet kažkam tai nepatinka. Todėl mes ir sukamės tame ydingame rate: tie patys treneriai, nemotyvuoti žaidėjai, silpnos rinktinės. Rezultatų nėra, bet niekam tai nerūpi. Reikia naujo, šiuolaikiško požiūrio, bet pas mus sąlygas diktuoja tie patys ilgaamžiai specialistai. Nors jų traukinys jau senai nuvažiavo, jie pasiliko ir net nesirengia trauktis.

- Kokia jėga galėtų išjudinti Lietuvos futbolą iš mirties taško?

- Akivaizdu, kad be aukštesnių jėgų įsikišimo niekas ir nepasikeis. Kalbu apie Lietuvos valdžios iniciatyvą. Be abejo, valdžios kišimasis į federacijos veiklą užtrauktų Lietuvai Tarptautinės futbolo federacijos sankcijas, bet, man regis, tai būtų naudinga visam mūsų futbolui. Geriau jau diskvalifikacija nei tai, kas šiuo metu vyksta. Tik aklas gali nepastebėti, kad mūsų rinktinės - tiek vyrų, tiek ir jaunimo - jau tapo pajuokos objektu. Mūsų niekas nebijo, negerbia. O ir kodėl turėtų? Jaunimas pralaimi Andorai, o vyrai džiūgauja šiaip ne taip įveikę San Mariną. Ko čia džiaugtis? Man baisu, kad dabar jau džiaugiamės tokiais laimėjimais. Jei niekas nesikeis, tai Lietuva netrukus tikrai atsidurs vienoje gretoje su San Marinu. Už tai turėtų atsakyti federacija, bet kai visi tyli, atrodo, kad viskas yra gerai.

- Kokias matote Lietuvos rinktinės perspektyvas?

- Perspektyvos yra labai niūrios. Neabejoju, kad po šio atrankos ciklo komandą paliks būrys vyresnių žaidėjų. Juos turės pakeisti jaunimo rinktinės nariai, bet ten padėtis yra dar prastesnė. Šiuo metu vyrų rinktinėje nėra ryškesnių asmenybių. Žaidėjai neturi savo nuomonės, elementarios savigarbos. Jei po rungtynių su San Marinu jie ramiu veidu aiškina, kad viskas gerai, nes laimėjome, tai rodo, kad jie yra praradę realybės jausmą.

- Gal žinote receptą, kaip būtų galima sugrąžinti rinktinę į pergalių kelią?

- Atvirai pasakysiu - nežinau. Nei recepto, nei kokio nors stebuklingo vaisto. Pagaliau rinktinei reikia ne vaistų. Reikia tiesiog nuoširdžiai kalbėtis su žaidėjais, perprasti jų psichologiją. O paskui - ją pakeisti. Nes rinktinėje susiformavo pralaimėtojų mentalitetas. Futbolininkai netiki, kad gali laimėti, tai matėsi net ir su San Marinu. Manau, kad lemiamas lūžis įvyko paskutinėse rungtynėse su Estija. Žaidėjai turėjo paskutinį šansą pakelti kovinę dvasią, įrodyti, kad jie yra stipresni už estus. O paaiškėjo, kad stipresni yra estai. Tai jau paskutinis lašas. Aš visada buvau ir esu įsitikinęs, kad mes, lietuviai, esame geresni futbolininkai nei estai ir latviai. Bet šiuo metu rezultatai rodo ką kita.

- Sirgaliai reikalauja rinktinės trenerio Igorio Pankratjevo galvos. Kaip manote, ar tokios permainos pagerintų rinktinės žaidimą?

- Vargu ar atsiras toks specialistas, kuris išdrįstų pasakyti, kad tapęs rinktinės treneriu jis iš karto pakeistų žaidimą ir jo vadovaujama komanda pradėtų skinti pergales. O jei ir pasakytų, tai būtų melas. Trenerio keitimas neišspręs kompleksinių mūsų šalies futbolo problemų. Manau, kad visiems reikia nusiteikti, jog vadinamasis juodasis periodas gali užsitęsti. Pakanka pasižiūrėti į jaunimo ar jaunių rinktinių rezultatus. Ten ta pati padėtis kaip ir vyrų rinktinėje.

- O jeigu federacijos vadovai pasiūlytų jums treniruoti rinktinę? Ar sutiktumėte?

- Prieš dešimtmetį su Algimantu Liubinsku jau dirbau rinktinėje. Ir manau, kad mums neblogai sekėsi. Gal rezultatai nebuvo įspūdingi, bet žaidimas buvo daug malonesnis akiai nei dabar. Tačiau šiuo metu padėtis rinktinėje yra labai sunki. Tai būtų dar vienas labai rimtas iššūkis. Aš jų turėjau jau ne vieną. Visų pirma turėčiau labai rimtai pakalbėti su federacijos vadovais, išsiaiškinti, ar jiems tikrai to reikia. Nes aš ateičiau ne šiaip treniruoti vyrų rinktinę, o keisti visą Lietuvos futbolo sistemą. O tai būtų labai neparanku daugeliui žmonių. Tad šiuo metu didelių iliuzijų dėl darbo rinktinėje nepuoselėju. Bet jei ateityje toks iššūkis pasitaikys, aš jį tikrai priimsiu.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“