V. Gedvilas: "Šįkart apsiėjau be 50 gramų konjako"

"Tai neįkainojama patirtis. Tiesioginis eteris - tarsi adrenalino dozė. Iš pradžių virpa kūnas ir dreba balsas, o po kelių dienų imi kalbėti lyg užsivedęs ir jokios baimės nebejauti. Tai tampa savotišku ir įdomiu darbu, tačiau visą laiką reikia mąstyti, ką kalbi, kad tik netyčia per besiliejančias emocijas neištartum kokio keiksmažodžio", - teigė V. Gedvilas.

Kaip apskritai atsidūrei komentatoriaus kėdėje? - pasiteiravome "Lietuvos ryto" televizijos darbuotojo V. Gedvilo.

Istorija yra šiek tiek ilgesnė... Viskas prasidėjo turbūt 2009 metų pabaigoje, kai mes su bendraminčiais pradėjome kurti Žemaitijos ledo ritulio lygą. Kad varžybas žiūrėti būtų įdomiau, aš paimdavau į rankas mikrofoną ir bandydavau jas komentuoti. Tuo metu kūrėsi nauja Lietuvos ledo ritulio valdžia, jie atvažiavo, paklausė mano komentuojamų varžybų, pamatė internetinį puslapį ir sako: "Tau gerai sekasi, gal norėtumei prisidėti prie Lietuvos ledo ritulio?". Netrukus buvo įkurta Lietuvos vaikų ledo ritulio lyga. Teko komentuoti varžybas ir Kaune, ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje. Tą dariau iki 2013 metų pabaigos. Vėliau iš "Lietuvos ryto" žurnalistės Eglės Šilinskaitės-Puškorės sužinojau, kad Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms yra renkama komentatorių komanda, ir aš pasakiau, kad man, ledo ritulio sporto šakos žmogui, būtų įdomu komentuoti būtent šią sporto šaką. Taip mane pakvietė į Sočio žaidynes, o pernai sulaukiau pasiūlymo komentuoti ir Rio de Žaneiro vasaros olimpines žaidynes.

Komentavai ne tik sunkiosios atletikos, dviračių, badmintono, bokso, lengvosios atletikos, bet ir lietuviams mažiau pažįstamas šuolio į vandenį ir sinchroninio plaukimo varžybas. Ar prieš pasiūlymą komentuoti Rio de Žaneiro olimpines žaidynes žinojai, kad komentuosi būtent šias sporto šakas?

Ne. Tai ne BBC ir CNN televizijos, neturime tiek lėšų ir komentatorių, kad kiekvieną sporto šaką galėtų komentuoti vis kitas žmogus. Juk sporto šakų labai daug... Mes per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes iš Vilniaus varžybas tiesiogiai komentavome keturiese, aš buvau vienintelis klaipėdietis. Varžybos dėl Rio de Žaneiro ir Lietuvos laiko juostų skirtumo prasidėdavo 15 valandą ir baigdavosi apie 6 valandą ryto, tad mes pasiskirstydavome ne pagal sporto šakas, o pagal laiko trukmę.

Turbūt sunkiausiai buvo komentuoti sinchroninį plaukimą, šuolius į vandenį?

Tikrai nesu šių sporto šakų specialistas. Net pasakyčiau, kad nesuprantu nieko apie trigubus salto ar tris su puse salto, verčiantis į priekį ir dar kažkoks sraigtinis... Bet aš ten per daug ir nesigilinau, pasikviečiau profesionalią tarptautinio lygio teisėją Alę Pikturnienę ir Kauno šuolių į vandenį trenerę Astą Girdauskienę. Aš su jomis varžybas komentavau du vakarus. Jos tikrai padėjo, paaiškino ir supratau, kad nėra taip baisu, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Mes vienas kitą papildėme. Aš komentavau, kurios šalies atstovai atlieka šuolį ir kitą surinktą informaciją - ką sportininkai yra pasiekę ir pan, o profesionalius aspektus komentavo mano viešnios. Mes smagiai komentavome, net bandėme vertinti, kiek vienas ar kitas atletas surinks balų, po to stebėjome teisėjų įvertinimus ir lyginome, ar pavyko pataikyti. Jos net kitą dieną į studiją atvyko su keptu pyragu. Buvo išties smagu. Garsus Klaipėdos dviratininkas Tomas Vaitkus į studiją taip pat atvyko su lauktuvėmis - energiniais ir kitais gėrimais, kad naktį nepervargtumėme. Penkiakovininkės Ievos Serapinaitės sesuo Emilija atnešė arbūzų.

Ar komentuojant varžybas teko patirti kuriozinių situacijų?

Buvo įvairių nutikimų, tačiau labiausiai įsiminė sinchroninio plaukimo varžybos, kai padariau liapsusą. Žiūriu, kad komentatorių ekrane angliškai parašyta, jog netrukus bus atliekama programa "Swan lake" ir aš į tiesioginį eterį sakau: "Štai sportininkai atliks pasirodymą: "Sveino ežeras". Netrukus girdžiu "Gulbių ežero" motyvus ir suprantu, kad apsižioplinau. "Swan", išvertus iš anglų kalbos, lietuviškai reiškia gulbė. Mačiau, kad garso režisieriai už stiklo iš manęs juokėsi. Pasijutau nejaukiai, tačiau klaida jau buvo padaryta ir nieko nebekeisi. Toks jau tas tiesioginis eteris.

Nors turiu nemažai žurnalistinės patirties, tačiau tiesioginis eteris yra visai kas kita. Tikrai yra jaudulio. Pamenu prieš Sočio olimpines žaidynes prieš tiesioginį eterį net "įkaliau" 50 gramų konjako, kad bent šiek tiek numalšinčiau tą jaudulį. Dabar taip pat buvo jaudulio, nors ir ne pirmas kartas... Šįkart apsiėjau be 50 gramų konjako, tačiau iš pradžių kūnas virpėjo. Po kokių keturių dienų įsivažiavau, nebejaučiau nieko, kalbėjau drąsiai... Bet pirmos savaitės pabaigoje, kai į studiją atėjo dukart olimpinis čempionas disko metikas Virgilijus Alekna, buvo visko. Tai žmogus - figūra. Dar atvažiavo televizijos žurnalistai imti interviu, filmuoti, tai visas tas dėmesys labai blaškė.

KURIOZAS. Vaclovas Gedvilas (kairėje) ir dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, komentuodami lengvosios atletikos varžybas, buvo patekę į nemalonią situaciją - netikėtai specialiai komentatoriams skirtame ekrane dingo varžybų rezultatai ir visa kita reikiama informacija.

Aš ruošiausi disko metimo varžyboms, kuriose dalyvavo mūsų atstovas Andrius Gudžius, tačiau iš nepatyrimo nežinojau, kad bus taip intensyviai rodomos kitos lengvosios atletikos rungtys. Televizijos ekrane lekia viena rungtis po kitos, vos spėji pažiūrėti, ką esi pasižymėjęs apie vieną ar kitą rungtį...

Yra speciali programėlė komentatoriams, mes turime prisijungimo kodus, ten rodo rezultatus, visą informaciją apie sportininkus ir panašiai. Kai komentavau lengvąją atletiką, visa informacija dingo, net nerodė mūsų darbiniame ekrane vaizdų, kurios rungtys seks viena po kitos. Buvo labai sunku komentuoti, buvau sutrikęs... Trumpiau tariant, viskas "lūžo", kokias 25 minutes nerašė jokios informacijos, nebuvo kur pažiūrėti, ir mintyse savęs klausiau: "Ką dabar daryti? Esu labai dėkingas Virgilijui Aleknai, iš kurio dvelkė dviguba olimpinė ramybė. Jis mane nuramino. Tai labai ramus ir taktiškas žmogus. Aš sunkiai valdžiau stresą, o Virgilijus puikiai valdo tuos dalykus ir tai mane tai sužavėjo. Šiaip ne taip iškentėme tą laiką, bet aš pats supratau, kad iš šalies atrodė labai neprofesionalus darbas.

Daugeliui televizijos žiūrovų įsiminė Tavo ir Ramūno Vyšniausko komentuojamos sunkiosios atletikos varžybos. Juk jose klaipėdietis Aurimas Didžbalis iškovojo olimpinį bronzos medalį, o studijoje džiaugsmo emocijos tiesiog liejosi per kraštus.

Taip, juk lietuviai olimpinius medalius iškovoja tikrai ne kasdien. Mano komentavimo istorijoje tai buvo pirmasis olimpinis medalis. Aurimas Didžbalis - tikras šaunuolis. Pademonstravo išties neeilinį charakterį ir užsispyrimą.

Daug džiaugsmo emocijų išreiškė Ramūnas Vyšniauskas, kaip pačiam pavyko tvardytis?

Kai vienas ima šūkauti, džiaugtis, tada supranti, kad esi studijos šeimininkas ir privalai tvardytis. Nors išties buvo labai sunku susilaikyti. Vidury nakties dviese sėdi studijoje, tačiau supranti, kaip Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje tūkstančiai žmonių džiaugiasi ir klykauja... Man džiaugsmo išties buvo daug, juolab, kad pats esu klaipėdietis.

NETIKĖTUMAS. Bokso varžybas Vaclovas Gedvilas komentavo kartu su profesionaliu boksininku Egidijumi Kavaliausku. Jie, kaip ir daugelis sporto specialistų, akivaizdžiai buvo nustebę dėl teisėjų vertinimų.

Apskritai komentuoti varžybas su gerai pažįstamu žmogumi - Ramūnu Vyšniausku buvo išties paprasta. Jaučiausi lyg namuose, tačiau buvo ir šiek tiek baimės, kad per tą betarpišką bendravimą pernelyg neatsipalaiduočiau, nepasakyčiau nereikalingų žodžių ar panašiai.

Varžybas komentuodavai iki paryčių. Kaip po emocingų varžybų pavykdavo nusiraminti ir užmigti?

Buvo visko. Kol grįždavau į namus, kol atsiguldavau į lovą, jau ir saulė patekėdavo. O galvoje vis virė emocijos, varžybų vaizdai... Nebuvo taip paprasta, kad iškart atsiguli į lovą ir užmiegi, nors ir esi pavargęs. Gerai, kad aš buvau apsistojęs Trakuose, ant Skaisčio ežero kranto, pas vieną iš ledo ritulininkų sodyboje. Kasdien atsikėlęs išsimaudydavau ežere ir dingdavo stresas, tarsi išsivalydavo galva.

Pats dirbi "Lietuvos ryto" televizijos Klaipėdos skyriaus operatoriumi, taip pat esi asociacijos "Hockey Lietuva" ir Nacionalinės ledo ritulio ir Nacionalinės vaikų ledo ritulio lygos tarybos narys ir atstovas spaudai. Kaip spėji suderinti visas šias veiklas?

Kol per Rio de Žaneiro olimpines dirbau komentatoriumi Vilniuje, pasiprašiau neapmokamų atostogų nuo operatoriaus pareigų, kitaip nebūčiau visko spėjęs. Varžybų komentavimas - daugiau mano hobis, iš to kalnus pinigų tikrai neuždirbsi. Tačiau tai labai naudinga patirtis.

Būdamas arčiau profesionalių sportininkų, bendraudamas su savo srities profesionalais treneriais, dar labiau imi suvokti, kokie valingi yra mūsų sportininkai. Metai iš metų kasdien treniruojasi, laikosi griežto režimo vien tam, kad per aukščiausio lygio varžybas kuo geriau reprezentuotų mūsų šalies vardą. Juk jie negali vakarais nueiti pas draugų ir atsigerti alaus, negali sau leisti pramogauti ir mėnesį atostogauti, jie diena iš dienos treniruotėse lieja prakaitą. Tai turėtų būti pavyzdžiu mums visiems.

Mano įsitikinimu, mūsų mažos šalies, Lietuvos, sportininkams vien patekimas į olimpines žaidynes - didelis pasiekimas, o medaliai - išvis kažkas nerealaus. Jau vien už patekimą į olimpines žaidynes Lietuvos sportininkai turėtų gauti premijas. Žinant mūsų finansavimą ir kitas sąlygas, atrankoje į aukščiausio lygio varžybas aplenkti Vokietijos ir kitų galingų bei turtingų šalių atstovus, - kažkas nuostabaus. Man itin pikta, kai internete komentatoriai negražiais žodžiais išlieja pykti, kai mūsų sportininkai neiškovoja prizinių vietų ar nepatenka į savo rungčių finalus. Nereikia pamiršti, kad olimpiadoje dalyvauja tik patys pajėgiausi planetos sportininkai. Piktiems interneto komentatoriams norėčiau pasakyti: "Pabandyk savo darbo srityje patekti nors į geriausiųjų penkiasdešimtuką. Tarkime, tu prekiauji suvenyrais, tad pabandyk būti tarp penkiasdešimties geriausiųjų suvenyrų pardavėjų. Ar tai labai lengva? Dauguma pasakys, kad neįmanoma, tačiau mūsų sportininkai savo valios ir pastangų dėka pasiekia sunkiai įmanomus dalykus. Turime ant savo sportininkų ne pilti purvą, o prieš juos nulenkti galvą ir padėkoti, kad garsina šalies vardą.