Užstrigęs Lietuvos merginų krepšinis

Lietuvos 20-metėms krepšininkėms nepavyko išsaugoti vietos Europos čempionato elite. Mūsiškės Portugalijoje vykusiose Senojo žemyno jaunimo (iki 20 metų) merginų krepšinio pirmenybėse užėmė 14-ąją vietą ir iškrito į B divizioną. Lietuvos rinktinės vyriausioji trenerė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė nusivylusi tokiu auklėtinių pasirodymu, tačiau priežasčių ji siūlo ieškoti giliau. „Negaliu pasakyti, kad neturime talentų. Tiesiog atsiliekame pačiame krepšinyje, stringame pačiame krepšinyje, pačiame krepšinio mokyme. Krepšinis nuėjo toli, o mes likome vietoje“, -teigė 45-erių strategė.

Lietuvos rinktinė Portugalijoje sužaidė septynerias rungtynes, per jas iškovojo tik vieną pergalę. Čempionato starte mūsiškės 66:78 pralaimėjo Latvijos komandai. Vėliau po įtemptos kovos lietuvės 67:71 turėjo pripažinti šeimininkių portugalių pranašumą, po to buvo nesėkmė prieš Italijos ekipą - 61:70. Mūsų šalies komanda Europos pirmenybėse neįveikė aštuntfinalio etapo. J.Štreimikytės-Virbickienės auklėtinės 83:99 nusileido Ispanijos rinktinei. Tada mūsiškių laukė pralaimėjimas prieš Serbijos komandą 73:79. Galiausiai Lietuvos rinktinė pajuto pergalės skonį. Mūsiškės 80:77 palaužė Bosnijos ir Hercegovinos ekipą ir tęsė kovą dėl 13-osios vietos bei teisės kitame sezone žaisti A divizione. Tačiau pastarojo tikslo įgyvendinti nepavyko. Mače dėl 13-osios pozicijos Lietuvos ekipa 56:74 patyrė nesėkmę prieš Olandijos rinktinę. Čempionate dalyvavo 16 ekipų. Kartu su lietuvėmis į B divizioną iškrito Turkijos bei Bosnijos ir Hercegovinos komandos.

- Septynerios rungtynės, viena pergalė. Turbūt ne tokio scenarijaus tikėjotės prieš vykdamos į Portugaliją? - „Sporto gyvenimas“ paklausė Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės.

- Be abejonės, prieš čempionatą tikėjausi ne tokio pasirodymo. Tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja, Dievas juokiasi iš jo planų. Vertinu taip, kaip yra. Ką dabar padarysi. Galima mosikuoti rankomis, rėkti, muštis į krūtinę: „Aš kaltas“, bet kas nuo to pasikeis? Rezultatas nuo to nepasikeis. Mozaika visiškai nesusidėjo nuo pat pirmos dienos. Daug detalių buvo. Manėme, gal kaip nors pavyks bent kiek išlaikyti tą divizioną, deja, nepavyko. Į rinktinę ėjau tikrai turėdama daug vilčių, su tam tikru, kaip dailininko nusipieštu, štrichu. Tačiau jis visiškai neatitiko realybės.

- Kokias pagrindines tokio nesėkmingo pasirodymo priežastis galėtumėte išskirti?

- Viena iš priežasčių - tokio amžiaus, 19-20 metų, merginų neturėjimas. Per visą Lietuvą surinkau tik 14 merginų. Ar jos žaidžia krepšinį, ką jos žaidžia, kokį krepšinį, čia jau net nesvarbu, čia jau kitas klausimas. Surinktos merginos - skirtingų motyvacijų, skirtingų lygių. Yra merginų, kurios absoliučiai net nežaidusios Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL), tik Lietuvos studentų krepšinio lygoje (LSKL). O mes žinome, kokia mūsų LSKL, kur yra penkios komandos. Ir iškart joms reikia eiti į Europos čempionatą. Aišku, rinktinėje buvo ir tokių, kurios visą sezoną ir daug žaidė LMKL. Pastarosios beveik neturėjo poilsio. Taigi mūsų komanda buvo tarsi sudaryta iš tokių dviejų dalių - daug žaidusių ir labai mažai žaidusių. Labai sunku buvo iš tokio lydinio sudaryti komandą. Tai viena iš priežasčių. Taip pat Lietuvoje mes neturime sistemos, kuri padėtų mokslą suderinti su sportu. Pusė komandos buvo abiturientės, o pusė - studentės. Visos jos birželį laikė egzaminus. Juos suderinti su pasiruošimu nėra taip paprasta. Nežinau, kokio lygio turi būti, kad sugebėtum stipriai susikoncentruoti į mokslus ir dar treniruotis. Kažkas nukenčia. Dar vienas dalykas - galbūt mano ambicijos ir viltys dėl paties žaidimo buvo per didelės. Nepavyko išgauti to, ką norėjau. Ir, žinoma, įtampa buvo labai didelė. Mūsų ir šešiolikmečių, ir aštuoniolikmečių, ir dvidešimtmečių rinktinės visą laiką balansuoja ant išlikimo A divizione ribos - „A divizione, kad išliktų, iš B diviziono, kad išliptų“. Aišku, motyvacijos yra, bet pasitikėjimas nėra aukščiausio lygio. Juk Lietuvoje tave kiekvieną kartą nurašo, sako, kad iš tos rinktinės nieko nebus, nieko nelaukime.

- Ar moterų krepšinio situacija Lietuvoje jums dar nekelia nerimo? Juk, pavyzdžiui, ir moterų rinktinė šiemet nekovojo Europos čempionate. Paskutinį kartą mūsų šalies komanda Senojo žemyno pirmenybių finalo etape nedalyvavo 2003 m.

- Atsimenu, kai buvau bebaigianti krepšininkės karjerą ir grįžome 2006 m. iš pasaulio čempionato Brazilijoje su moterų rinktine užėmusios šeštąją vietą. Tuomet treneris Algirdas Paulauskas nerimavo, kad yra žmonių, tačiau kažkas ne taip, kad mes rezultatų greitai neturėsime. Jau praėjo 11 metų. Kiekvienais metais, kai kažkas truputį sukruta, vėl pradedama šnekėti, jog mūsų moterų krepšinyje krizė. Ir toliau tiesiog kalbama. Aišku, kažkas bandoma daryti, bet greitai niekas neišeina, nes dar yra ir žmogiškasis faktorius. Iš Lietuvos išvažiavo 1 mln. žmonių. Vadinasi, sumažėjo ir vaikų. Tai komandinis žaidimas, tad reikia daug vaikų. O mergaitėms juk pasiūla didelė. Tad tokios situacijos priežasčių yra daug. Aišku, pradedant nuo sistemos. Kai pradėsime galvoti ne apie save, o apie bendrą tikslą, tada po truputį bus ir rezultatas. Deja, dabar mes kiekvienas turime savo sritį ir toliau nenorime matyti. Tiesiog mažėja vaikų, mažėja ir jų atranka. Taigi labai sunku surasti talentus. Galiausiai ir talentams reikia komandų, kur žaisti. O esant vienam talentui irgi rezultato nebus. Yra komandų, kurios turi po vieną talentą, ir kas? Reikia komandos. Pavyzdžiui, slovėnės Europos čempionate Portugalijoje nelabai talentų turėjo, bet turėjo gerą komandą.

- Kuo mūsų dvidešimtmetės atsilieka nuo savo bendraamžių iš kitų šalių?

- Žinoma, ir mes turime talentų, tiesiog atsiliekame pačiame krepšinyje. Mūsų merginos to aukštesnio krepšinio retai pačiupinėja, nelabai turi kur tai padaryti. Kai tu gali apžaisti „vienas prieš vieną“, kam tau galvoti, kam atlikti perdavimą. O kai negali, tada tau reikia numatyti situaciją, „skaityti“ gynybą, laiku atlikti perdavimą, viską atlikti greitai. Čia mes užstringame. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į ispanes. Tikri perliukai gal ten du. Visa kita - tai darbas, pradėtas nuo vaikų amžiaus. Kalbėjau su savo komandos panelėmis. Jos labai norėjo žaisti prieš ispanes, norėjo pajausti, ką jos daro, kokiu greičiu tai daro. Po dvikovos mūsiškės sėdėjo ir sakė: „Trenere, atrodo, viską padariau gynyboje, bet ji per milisekundę mane vėl „išdūrė“. Kodėl?“ O juk todėl, kad ji viską šiuo greičiu daro nuo vaikystės. Per 1-2 metus to nepadarysi, jei tai nebuvo įdiegta būnant 9-10 metų. Jei šitų pagrindų neatsineši, vadinasi, jau per vėlu. Galbūt ne per vėlu, o mes tiesiog prarandame laiką. Turime labai daug dirbti, kad pasiektume, jog jas pasivytume. Tai tikrai ne vienos treniruotės per dieną po 1,5 val. darbas. Turi būti daug individualaus darbo. Auklėtinės klausia: „Trenere, o kodėl mūsų to niekas nemokė.“

- Tad vis dėlto kodėl?

- Taigi nuo to ir reikia pradėti, apie tai ir reikia šnekėti. Nereikia kaltinti vieniems kitų. Reikia susėsti, surasti priežastį ir ją šalinti. Tačiau tai reikia daryti be pykčių. Treneris juk dirba ne dėl savęs, jis dirba dėl vaikų, kad talentus nukreiptų toliau, o kitus išmokytų bent tam tikrų charakterio savybių, to, ko prireiks gyvenime. Mes tiesiog stringame pačiame krepšinyje, pačiame krepšinio mokyme. Nes krepšinis nuėjo toli, o mes likome vietoje. Nors negalima sakyti, kad, pavyzdžiui, pas mus viskas atiduodama berniukų krepšiniui. Tiesiog su mergaitėmis tikrai sunku dirbti. Jų taip paprastai nesurinksi. Jas reikia kalbinti, glostyti, kol pripras. Taip pat ir naujoves įsisavinti joms sunkiau. Galbūt kažkokiose fazėse iki tam tikro amžiaus reikėtų joms dirbti su vienu treneriu, paskui su kitu. Aišku, labai sunku savo vaiką, kurį suradai, kurį glostei, kuriam buvai kaip mama, rūpinaisi, ieškojai, už rankos vedžiojai, batus rišai, po trejų metų kažkam atiduoti. Tačiau juk reikia galvoti, ką daryti. Daug dilemų.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“