Tvirtarankių tikslas - šturmuoti planetos pirmenybių olimpą

Į šias pirmenybes vyksta šeši klaipėdiečiai: Rima Martinkutė (svorio iki 60 kg, jaunimo kategorija), Ingrida Šidlauskienė (iki 60 kg, suaugusiųjų grupė), Rokas Grigaliūnas (iki 70 kg, jaunimo kategorija), Donatas Krikščiūnas (iki 100 kg, suaugusiųjų grupė), Vladas Kuizinas (iki 90 kg, meistrų klasė) ir Vygantas Bubnys (iki 100 kg, meistrų klasė).

Tikimasi, kad klaipėdiečiai iš aukščiausio rango varžybų grįš su medaliais. Vienas iš realių pretendentų pasipuošti pasaulio čempionato medaliu - 15 kartų Lietuvos rankų lenkimo čempionas ir Europos prizininkas V. Kuizinas. Jis praėjusiais metais Druskininkuose vykusiame Europos čempionate su šalies trispalve rankose kilo ant trečiojo apdovanojimų pakylos laiptelio.

52 metų vyriškis ne kartą įrodė, kad dar turi parako ir prie rankų lenkimo stalo guldo dvigubai jaunesnius ir gerokai raumeningesnius varžovus.

Lietuvoje daugybę metų neturite lygių, savo vertę įrodėte ir Europos čempionate. Jums betrūksta tik planetos pirmenybių medalio. Ar tai pasiekti realu? - pasiteiravome klaipėdiečio V. Kuizino.

Viskas yra realu, kai diena iš dienos pluši ir sieki rezultato. Nieko nepasiekia tik tinginiai, o kai kasdien treniruojiesi ir dėl sporto atiduodi visą širdį, tada viskas yra įmanoma. Reikia siekti, tikėti tuo, ką darai, ir viskas bus gerai.

Pernai Druskininkuose vykusiame Europos rankų lenkimo čempionate galėjau prasibrauti ir į finalą bei tapti čempionu, bet pats padariau taktinę klaidą. Žinau, kur suklydau, ir panašių klaidų stengsiuosi nebekartoti. Neslėpsiu, pasaulio čempionate tikslas vienas - iškovoti kurios nors spalvos medalį. Žinoma, kad labiausiai norėtųsi aukso medalio, tačiau tai padaryti nebus lengva. Į varžybas atvyksta daug galingų sportininkų iš lyderiaujančių rankų lenkimo sporto šakos šalių: Kanados, Rusijos, Amerikos, Turkijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir kitų. Atvyksta daug pasaulio, Europos čempionų. Kiekvienoje svorio kategorijoje bus po kelias dešimtis dalyvių, tad laukia sunkios varžybos.

Kaip pats ruošiatės šioms varžyboms?

Visų pirma, man reikėjo atsikratyti maždaug 3 kg svorio, tad teko derinti mitybą, aktyviau bėgioti krosus, sparčiau minti dviračio pedalus iki Juodkrantės ir atgal. Man krosai ir važiavimas dviračiu - kasdienybė, tačiau pastarosiomis dienomis teko tai daryti aktyviau.

Pamenu, kad anksčiau, jaunystėje, dėl krosų buvau tiesiog pamišęs: bėgdavau nuo Klaipėdos iki Gargždų magistrale, šalia važiuodavo automobiliai ir keleiviai kreivais žvilgsniais žiūrėdavo į mane. Man tai buvo nė motais, tiesiog sportavau ir siekiau savo tikslų.

Dabar, prieš svarbiausiais šio sezono varžybas, daug dirbu prie rankų lenkimo stalo, tobulinu techniką, nemažai prakaito lieju ir treniruoklių salėje su svarmenimis.

Sportas, rankų lenkimas man yra tiesiog įaugęs į kraują. Be sporto savo gyvenimo neįsivaizduoju. Sportiškas buvau nuo vaikystės. Kadangi buvau kovinės savigynos kandidatas į sporto meistrus, įstojau ir baigiau Kūno kultūros institutą (dabartinis Lietuvos sporto universitetas. - Autor. past.). Tiesa, kovinės savigynos specializacijos ten nebuvo, tad pasirinkau bokso specializaciją. Vėliau jaunimą mokiau kovinės savigynos, esu įkūręs rankų lenkimo sporto klubą "Geležinė ranka", Klaipėdos lengvosios atletikos manieže vedu jiems treniruotes, perteikiu savo patirtį. Prieš kelias dienas lengvosios atletikos manieže treniravosi Klaipėdos "Neptūno" krepšininkai, tad prie rankų lenkimo stalo patikrinau ir juos. Dvimetriniai žaidėjai pabūgo kibti į pusšimtį amžiaus perkopusį dėdulę (juokiasi. - Autor. past.).

Papasakokite, kaip užsikrėtėte rankų lenkimo manija?

Rankų lenkimo sportu susidomėjau nuo 1990 metų. Nuo to laiko su šiuo sportu draugauju jau 24 metus. Lietuvoje rankų lenkimo sporto pradininkas buvo dabartinis sunkiaatlečių rinktinės treneris Bronius Vyšniauskas. Jis man įskiepijo meilę rankų lenkimo sportui. Pamenu, kad dar 1990 metais Žvejų rūmuose vyko galingos rankų lenkimo varžybos, o 1994 metais kartu su B. Vyšniausku vykome į Europos rankų lenkimo čempionatą.

Nuo 1996 iki 2010 metų ėjau Lietuvos rankų lenkimo federacijos viceprezidento pareigas, nuo 2010 iki 2013 metų - prezidento pareigas. Visgi 2013 metais nusprendžiau užleisti vietą jaunimui, padariau, kiek galėjau, tegul jie dabar vadovauja. Turiu savų darbų, dar treniruoju jaunimą, pats treniruojuosi, tad visko aprėpti nebegaliu.

Pastaruoju metu Lietuvos rankų lenkimo sportas klesti. Lietuvaičiai iš Europos ir pasaulio čempionatų nuolat grįžta su medaliais. Pernai Druskininkuose surengtas Europos čempionatas, šiemet Vilniuje vyks pasaulio pirmenybės. Iš kur tas pakilimas?

Tai daugybės metų darbo vaisius. Prašymus rengti Europos ir pasaulio čempionatus pateikėme prieš kelerius metus, pagaliau atėjo mūsų eilė. Mes pasaulyje esame žinomi ir matomi, tad natūralu, jog įvairių šalių rankų lenkimo federacijos mumis pasitiki. Malonu, kad Lietuvoje rankų lenkimas populiarėja, į sporto sales, varžybas susirenka vis daugiau jaunimo. Tai gerai, nes išryškėja nauji talentai, lyderiai, atsiranda papildoma motyvacija ir kyla Lietuvos rankų lenkikų lygis.