Tomas Delininkaitis: "Medalį paskyriau dukrai"

Pasaulio krepšinio prizininkas Tomas Delininkaitis po audringų sutiktuvių Lietuvoje bei valdžios atstovų sveikinimų mėgaujasi ramybe gimtojoje Klaipėdoje. 28-erių Lietuvos rinktinės žaidėjas sūpuoja trijų mėnesių dukterį Adrijaną ir džiaugiasi žmonos Lijanos šiltu dėmesiu.  

"Tik dabar pradedu suvokti ką mes padarėme ir kas įvyko. Kai mus Lietuvoje pasitiko tūkstantinės žmonių minios, kiek teko girdėti, maždaug apie 40 tūkstančių žmonių, jaučiausi tarsi pasakoje, - ve.lt įspūdžiais dalijosi 28-erių krepšininkas. - Kai dabar ramiai pamąstau, panašių dalykų nebūčiau tikėjęsis išvysti net sapnuose. Tai kažkas nerealaus ir sunkiai suvokiamo. Niekada su jokia rinktine nesu iškovojęs jokios spalvos medalių. Tai didžiausia ir pati įsimintiniausia pergalė mano karjeroje. Šį medalį paskyriau savo dukrai".

Kokios jums pačiam įsimintiniausios akimirkos iš planetos čempionato Turkijoje?, - pasiteiravome T. Delininkaičio.

Keliais sakiniais įspūdžių, patirto jausmo, galiausiai žaidybinės, gyvenimiškos patirties nenupasakosi. Įspūdžiai itin malonūs ir spalvoti, tarsi sudėlioti iš mozaikos gabalėlių.
Buvo labai malonu Turkijoje matyti gausų būrį taip patriotiškai nusiteikusių Lietuvos krepšinio sirgalių. Jie nepaisė pernykštės nesėkmės Europos čempionate, audringai mus palaikė, net protestavo, piestu stojo dėl to, kad leistų į varžybas įsinešti būgnus.
Nenorėjome jų nuvilti. Tai buvo didesnis akstinas stengtis, siekiant pergalių.
Smagu būdavo kasdien telefone aptikti šimtus sms žinučių su draugų, artimųjų sveikinimais. Iš pradžių skaitydavau, vėliau, kai iškovojome kelias paeiliui pergales, net nebespėdavau visų sms žinučių perskaityti. Čempionato metu mane labai palaikė šeima ir tėvai.   

Planetos pirmenybėse Turkijoje jūs žaidėte visuose devyniose rungtynėse. Iš viso aikštėje praleidote 158 min., pelnėte 68 taškus (50 proc. taiklumas - 19 iš 38 metimų). Kaip pats vertinate savo pasirodymą?

Pačiam save vertinti yra labai sunku. Kas žino, gal ir galėjau geriau, bet stengiuosi niekada atgal nesižvalgyti. Kai manęs vienas žurnalistas po pralaimėjimo su JAV komanda pasiteiravo: "Kas būtų, jeigu būtų kitokia varžybų sistema ir nebūtumėte susitikę su šia komanda?". Visada stengiuosi žiūrėti į priekį, o negalvoti, kad galėjo būti kitaip. Jei tai įvyko, tai įvyko, juk nieko nebepakeisi.

Žinau tai, kad nė vienas iš mūsų nesitikėjo pasiekti tokių aukštumų, tačiau visi dirbo, atidavė paskutinį prakaito lašą vardan pergalių ir Lietuvos vardo. Po pernai metų Europos krepšinio čempionato visi vėl norėjo įrodyti, kad Lietuvos krepšinis ir mūsų šalies krepšinio mokykla - anaiptol nėra duobėje. Visi tikėjome, kad galime pasiekti aukštesnių rezultatų, nei pernai Lenkijoje.

Visgi, pavyko pranokti visus lūkesčius. Ir tuo labai džiaugiuosi.  

Visgi, visiems labai smalsu, kaip gi krepšininkai atšventė pergalę? ar buvo koks "after party", apie kurį mažai kas žino?

Po pergalės rūbinėje su vyrais išgėrėme šampano, surūkėme po cigarą. Vėliau sutiktuvės, sveikinimai Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje. Net nebuvo kada ir baliavoti, buvome visi išvargę jau.
Niekada nepamiršiu, kaip mes važiavome sostinės gatvėmis su atviro stogo autobusu, klykė, vos ne po ratais lindo minios sirgalių. Panašius dalykus buvau matęs tik per televiziją, kuomet čempionatus laimėdavo tuomet mano mėgstamiausia "Chikago bulls" komanda. Gal net lietuviai sugebėjo surengti įspūdingesnį šou. Dėl panašių akimirkų tikrai verta gyventi.

Teko kalbėti su jūsų pirmuoju treneriu Povilu Jefišovu. Jis teigė, kad čempionato pradžioje jums trūko naglumo ir agresyvumo aikštėje, o į čempionato pabaigą jau liko patenkintas jūsų žaidimu.

Man naglumo trūko visą gyvenimą. Realiame gyvenime esu geros širdies, tad aikštėje pasikeisti yra sunku. Visada buvau ugdomas, kad reikia žaisti komandinį žaidimą, reikia būti draugiškam komandos nariams ir panašiai. Tie, kurie krepšinio mokosi už Atlanto, Amerikoje, tie būna naglesni. Mūsų, Lietuvos, krepšinio mokykla skiriasi.     

Šiuo metu jūs neturite pasirašęs sutarties su jokiu klubu. Daugelis mąsto, kad po sėkmingo čempionato pasipylė pasiūlymų lavina ir jūsų kontrakto suma šoktelėjo keliskart?

Kol kas neturiu jokių pasiūlymų. Laukiu agento skambučio. Apie kažkokias kosmines pinigų sumas nemąstau, tiesiog noriu žaisti ir mėgautis krepšiniu.
Noriu žaisti aukšto lygio komandoje, kurioje būtų sudarytos tinkamos sąlygos, nereikėtų rūpintis pašaliniais reikalais, o žaisti krepšinį.

Pernai buvau išvykęs į Ispaniją (rungtyniavo Mursijos "Murcia" klube, Aut. past.), tačiau ten sąlygos, klubo organizacija ir visa kita visai manęs netenkino. Ir žaisti neišleisdavo. Nenorėčiau rungtyniauti panašiame klube.

Geriau šiek tiek mažiau uždirbti, bet būti aikštėje, tobulėti, mėgautis žaidimu. Norėčiau žaisti tokioje šalyje, kurioje būtų gera gyventi man ir mano šeimai.  
Pernai sezono viduryje žaidžiau Graikijos Salonikų "PAOK" klube.

Dar prieš išvažiuojant į Turkiją žinojau, kad šis klubas mane nori matyti ir ateinančiame sezone, tačiau jie nėra su manimi atsiskaitę, tad jiems aiškiai pasakiau, kad apie galimą kontrakto pratęsimą kalbėsime tik po to, kai klubas su manimi atsiskaitys.
Negavau beveik jokių pinigų, nors gyvenimo sąlygomis negalėjau skųstis.

Kiek laiko planuojate būti gimtojoje Klaipėdoje?

Negaliu pasakyti, jei atsiras viliojantis pasiūlymas, galiu ir po kelių dienų susikrauti daiktus ir išvažiuoti, jei nieko nesulauksiu - pabūsiu čia kurį laiką. Dabar tiesiog mėgaujuosi ramybe, poilsiu, smagu pabūti su šeima.