Sugrįžęs Motiejūnas – apie jausmus Lietuvos rinktinei ir žmogų, išgelbėjusį karjerą

Paskutinių D. Motiejūno rungtynių rinktinėje turbūt nenori prisiminti nei jis pats, nei krepšinio aistruoliai. Europos čempionato grupės etapą kaip geriausia komanda įveikę lietuviai aštuntfinalyje 64:77 krito prieš graikus.

2017 metų pirmenybėse kaunietis per kiek daugiau nei 14 minučių rinkdavo po 6,3 taško ir sugriebdavo 1,3 kamuolio. Tai buvo pirmieji D. Adomaičio metai, kai jis užėmė rinktinės trenerio poziciją ir vieninteliai, kai į ją įsileido D. Motiejūną.

Vėliau tarp vyrų tvyrojo Šaltojo karo nuotaikos, kurioms tašką padėjo D. Adomaičio pasitraukimas po Kinijoje vykusio pasaulio čempionato šią vasarą.

Nauju rinktinės treneriu paskirtas Darius Maskoliūnas jau pirmoje spaudos konferencijoje atskleidė, kad sugrąžins į nacionalinę rinktinę vieną talentingiausių savo kartos žaidėjų.

Turbūt D. Maskoliūnas tą padaryti planavo tik vasarą, kai vyks olimpinė atranka Kaune, tačiau įvykiai Kinijoje sudėliojo viską kitaip.

Įsisiautėjus koronavirusui buvo sustabdytas šalies krepšinio čempionatas, o D. Motiejūnas ; gavo leidimą iš Šanchajaus „Sharks“ grįžti į tėvynę ir padėti Lietuvos rinktinei dvejose Europos krepšinio čempionato atrankos rungtynėse.

Atrankos etapą lietuviai pradėjo vasario 21 dieną ir išvykoje pralaimėjo Belgijos rinktinei.

Rungtynės su Čekijos komanda vasario 24 dieną vyks Vilniuje, „Siemens“ arenoje. „Laukiu nesulaukiu to. Džiaugiuosi, kad viskas taip susidėliojo ir galiu atstovauti rinktinei“, – kalbėdamas su portalu tv3.lt ir TV3 žiniomis džiaugsmo neslėpė D. Motiejūnas.

2017 m. rinktinėje D. Motiejūnas žaidė po sunkiausio karjeros etapo – iškentęs nugaros operaciją, anksčiau laiko užbaigusią sėkmingą 2014-2015 metų sezoną NBA pirmenybėse jis į aikštę grįžo prieš pat 2016 metus.

Vėliau įvykę, bet dėl neįveiktos medicininės apžiūros atšaukti mainai ir įtemptos derybos su „Rockets“ dėl naujos sutarties, kurią galiausiai Hjustono klubas atšaukė po fizinių testų, apgaubė D. Motiejūno sveikatą gandais.

Sezoną lietuvis baigė „Pelicans“ gretose ir atvyko į rinktinę.

Po čempionato D. Motiejūnas išvyko žaisti į Kiniją, kur praleido pastaruosius trejus metus ir, svarbiausia, susitvarkė visas sveikatos bėdas.

Čia milžinišką darbą atliko treneris Virginijus Mikalauskas – abu vyrai tapo neišskiriami ir pokalbio metu D. Motiejūnas trenerį minėjo daugybę kartų.

Jis krepšininkui tapo tikra atrama, padėjusia atgaivinti karjerą. Kitas žingsnis – sugrįžimas į Lietuvos rinktinę.

Sugrįžtate į rinktinę po beveik trejų metų pertraukos. Kaip jaučiatės?

Laukiu nesulaukiu to. Džiaugiuosi, kad viskas taip susidėliojo ir galiu atstovauti rinktinei. Situacija keitėsi dėl viruso plitimo, gavau leidimą iš klubo ir vyriausio trenerio. Džiaugiuosi, kad atsirado tokia galimybė ir tikrai stengsiuosi viską padaryti, kad laimėtume abejas rungtynes.

D. Maskoliūnas trenerio kėdėje pakeitė D. Adomaitį. Kaip vertinate pokyčius rinktinėje?

Matote, nenoriu spekuliuoti ta situacija, ji praėjusi ir brūkšnys užbrauktas. Žinau, kad Darius mane pažįsta nuo tų laikų, kai aš tik atėjau į „Žalgirį“. Jis yra šiek tiek mane treniravęs.

Prisiminimai yra geri ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Maskoliūnas kalbėjo, kad jums gali prireikti laiko, kad po kiniško krepšinio priprastumėte prie europietiško stiliaus. Kaip manote jūs – ar bus sunku?

Pacituosiu garsaus trenerio Greggo Popovichiaus (legendinis San Antonijaus „Spurs“ treneris, – aut. past.) žodžius, kuriuos pasakė man. Per dvidešimties minučių pokalbį su juo, tik vieną minutę kalbėjome apie krepšinį. Per tą minutę jis pasakė: „You know, I can’t teach you play basketball from the beginning. It just simple game. Either you know how to play or no“ – arba žinai kaip žaisti, arba ne.

Krepšinis yra tas pats kamuolys, tas pats krepšys, atstumai tie patys – nemanau, kad man bus daug problemų.

Kaip vertinate rinktinės žaidėjų sąrašą šiam atrankos langui?

Mes negalime to keisti, tai yra FIBA taisyklės. Daug krepšininkų išlaikė palaikymą, daug nepalaikymą. Sudėtinga kažką spręsti ir komentuoti, karas tarp FIBA ir Eurolygos tęsiasi ir nepanašu, kad baigsis greitai.

Todėl džiugu, kad sugebame surinkti pajėgią rinktinę, kuri, tikimės, užtikrins mūsų dalyvavimą Europos čempionate.

Kaip atrodo jūsų dienos nuo tada, kai grįžote į Lietuvą?

Ganėtinai intensyviai. Šiandien (vasario 11 d., – aut. past.) aštuntą ryto buvau baseine, atlikau treniruotę, kurią suplanavo treneris Virginijus Mikalauskas. Jis yra atsakingas už visą treniruočių planą. Jis pasako, kada ir kur būti ir aš privalau būti.

Po mūsų interviu važiuosiu atgal į Kauną, ten ir vėl laukia treniruotė, kur dirbsime ties mano kūno stoviu.

Ar yra žinių iš Kinijos dėl galimo čempionato pratęsimo?

Spekuliacijų yra daug. Vieni kalba, kad tai bus kaip atkrintamųjų varžybų formatas, kiti, kad tik 12 komandų, kurios pateks į atkrintamas, žais toliau.

Sėdžiu ir nieko nežinau, būtų smagiau, kad sužinočiau ir būtų galima planuoti toliau.

Tačiau šiuo metu negalite ieškoti naujo klubo, kuriame galėtumėte pabaigti sezoną?

Ne, vis dar esu su kontraktu. Jį nutraukus, jeigu taip sugalvotų mano agentas ar aš, turime gauti paleidžiamąjį raštą, grėstų kompencacijos ir tai gali užtrukti ilgai.

Bet susidomėjimo ir užklausimų iš klubų turbūt sulaukėte?

Tikrai taip, bet konkrečių komandų pasakyti negaliu. Kiek su agentu šnekėjau, tai jis labai protingai išsireiškė – „kam dabar tau kažką sakyti, jeigu mes nieko negalime daryti. Dabar sėdėsi, tave nervuosiu“. Į gerą ši situacija tikrai neišeitų.

Mes viską tik perskaitome spaudoje, o jūs grįžote iš Kinijos. Kokia situacija dėl koronaviruso yra šalies viduje?

Kai viskas prasidėjo, aš buvau Šanchajuje. Tuo metu ne vienas amerikietis draugas skambino ir sakė, kad tai rimtas virusas. Pats epicentras buvo apie 800 km nuo ten, kur mes buvome ir neatrodė, kad kažkas gali įvykti.

Vėliau, atėjus kinų naujiems metams, kai vyksta viena didžiausių migracijų per metus, virusas prasiskleidė po visą šalį.

Kai grįžau po atostogų į Šanchajų, tada jau pasimatė visa panika ir baimė. Pamačiau, kad viskas rimta ir niekas nejuokauja.

Gatvės Šanchajuje buvo dezinfekuojamos, žmonių praktiškai nesimatė. Eini kavos ar apsipirkti, visur matuoja temperatūrą, liepia užsidėti pirštines.

Privalai užsidėti kaukes, buvo atšaukti visi renginiai, koncertai, susibūrimai. Viskas nukelta bent dviem mėnesiams. Gatvės tuščios, žmonės sėdi namie ir laukia, kada situacija stabilizuosis.

Kaip pats reagavote į tai?

Kai tik tai įvyko, man buvo tas „va, šansas pabūti Lietuvoje“, nors treneris V. Mikalauskas jau dvi savaites kiekvieną dieną pasakojo, kaip pasiilgo cepelinų ir visko. Aš jam sakiau, kad jis čia privaražino (prišnekėjo, – aut. past.) man (juokiasi).

Aišku, susidėjome, viskas ramu, bet kai oro uoste prasidėjo patikros ir t.t., pamačiau, kiek stipriai žmonės saugosi vienas kito ir tas spaudimas tikrai sukilo. Įtampa tikrai jautėsi. Tai yra didžiulė nelaimė.

Ką jums reiškia apsivilkti rinktinės marškinėlius?

Atstovavau visoms rinktinėms nuo jaunystės iki dabar, kiek tik galėjau ir džiugu, kad dabar esu kviečiamas, treneris išreiškė norą, kad juos vėl apsivilkčiau. Kiekvieno jauno žaidėjo svajonė yra žaisti Lietuvos rinktinėje ir kai tokia galimybė vėl atsiranda, nežinai, kada bus kita galimybė. Dėl to labai džiaugiuosi.

Kokie šansai jus pamatyti ir olimpinėje atrankoje birželį?

Tai priklausys nuo trenerio ir aišku, šiuo metu neaiški situacija su Kinijos čempionatu, bet tikiuosi, kad jis tiek nenusikels. Juk ir Kinija dalyvaus atrankoje į olimpines žaidynes. Priklausys, kokia bus mano fizinė būklė ir jeigu tik treneris kvies, nesvarstydamas važiuosiu.

Rinktinės žaidimo sistema turėtų būti panaši į tą, kurią naudoja Kauno „Žalgiris“. Kiek save matote tokioje sistemoje?

Visų pirma, „Žalgirio“ sistema yra labai disciplinuota ir visi žaidėjai atlieka savo darbą. Pirklausomai nuo varžovo, yra pasirenkamas žaidimo planas. Eiti į aikštelę ir žinoti, ko iš tavęs reikalauja, yra žymiai lengviau nei pasakymas „tu daryk viską“.

Manau, kad tai nebus problema ir sekant „Žalgirio“ žaidimą paskutinius tris-keturis sezonus, tas planas yra aiškus. Daug improvizacijų nėra, bet bus tikras europietiškas krepšinis.

Kol nebuvote rinktinėje, pasirodė daugybė spekuliacijų, kodėl nežaidžiate, kai kurie žaidėjai buvo prabilę apie jūsų charakterį. Kiek jus skaudino tos kalbos, neįtraukiant jūsų paties?

Aš irgi esu žmogus, turiu jausmus, esu vyras ir nėra malonu. Tai buvo skaudu tuo momentu, bet išsikalbėjus su treneriu, viskas aprimo. Jis man padėjo susidėlioti mintis teigiamai ir stūmė prie teigiamų sprendimų tiek aikštelėje, tiek už jos ribų.

Tikrai džiaugiuosi, kad turiu tokį žmogų kaip treneris Virginijus. Dabar esu pasiruošęs žaisti rinktinėje ir atiduoti visą save.

Nuolat gražiai kalbate apie V. Mikalauską – ar galima sakyti, kad tai žmogus, išgelbėjęs jūsų karjerą po sunkios nugaros traumos?

Tikrai taip. Treneris yra vienas tų faktorių, turbūt didžiausias, kodėl mano karjera nesmigo į dugną, o vėl iš naujo pradėjo kilti. Po traumos atsispyriau ir treneris man padeda ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

Jis yra atrama man ir mano karjerai. Jeigu su treneriu būčiau susipažinęs dešimt metų atgal, galbūt iš viso jokių traumų neturėčiau. Anksčiau dirbdavau iki tol, kol negalėdavau, dabar dirbu iki tol, kol man pasako „viskas“.

Treneriui pasakau kartais, kad „ai lengva buvo treniruotė“, bet jis atsako, kad klausyk, jeigu duosiu daugiau, tu ryt nepabėgsi ir nepažaisi, man reikia, kad tu ryt būtum 100 procentų pasirengęs.

V. Mikalauskas turi savo aiškią filosofiją, viską yra apskaičiavęs. Per tiek metų jis turbūt mano kūną pažįsta geriau nei aš. Net iš mano kūno kalbos jis žino, kada bus vos ne idealios rungtynės.

Kaip susipažinote su V. Mikalausku?

Per mano karjerą mes prasilenkėme labai daug kartų. Skirtinguose klubuose, net pas gydytojus, kai man buvo 16-17 metų. Mes prasilenkėme tiek daug kartų, bet kaip sakau, gyvenime dalykai nutinka būtent tada, kada jie turi atsitikti. Ir likimas mus suvedė atsitiktinai, kai paskambino Šandongo klubas ir pasiūė kontraktą, kartu pasakė, kad turime trenerį Mikalauską.

Man tik pasirašius kontraktą, jis man paskambino ir pradėjome dirbti. Supratome, kad mūsų filosofija apie darbo etiką sutampa ir jam teliko pastatyti mane į rėmus.