Stasys Mėčius: "Per treniruotes tampu vaiku"

Abu jie Klaipėdoje treniruoja jaunąją sunkiaatlečių kartą - dirba treneriais.

Sukaktuvininkus sveikino Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės treneris Bronislavas Vyšniauskas, Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos generalinis sekretorius Vytautas Stašinskas, profesionalaus sportininko karjerą baigęs Ramūnas Vyšniauskas, jaunoji sunkiaatlečių karta ir šios sporto šakos treneriai.

Ta proga pakalbinome Telšiuose gimusį, tačiau jau net 50 metų Klaipėdoje gyvenantį S. Mėčių.

SVEIKINO. Praėjusį trečiadienį gimtadienio proga Stasį Mėčių sveikino jaunoji sunkiaatlečių karta ir šios sporto šakos treneriai. Pauliaus MATULEVIČIAUS nuotr.

Prisiminimai išspaudžia ašaras

Jums jau 61-eri, tačiau nuolat veide švyti šypsena. Kaip pavyksta išlikti tokiam žvaliam, energingam ir jaunatviškam? - pasiteiravome S. Mėčiaus.

Sveikata tikrai nesiskundžiu, jokių skausmų nejaučiu. Manęs pažįstami ir draugai klausia: kaip jautiesi įkopęs į septintą dešimtį? O kaip aš turiu jaustis? Lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Niekas nepasikeitė, tik metai prabėgo, tačiau savijauta - puiki, kaip ir visada. Galbūt prie tokios būsenos prisideda sportas ir sveikas gyvenimo būdas. Yra tik vienas trūkumas: dantys pradėjo byrėti, tačiau ir juos jau baigiu susitvarkyti, tad bėdų nėra.

Kaip atšventėte gimtadienį?

Iš pradžių sunkiaatlečių būryje, o vakare - su šeima ir artimiausiais draugais. Didelių švenčių nemėgstu, tiesiog ramiai pasėdėjome prie stalo, pabendravome ir tiek. Jau kitos dienos rytą, aštuntą valandą, pabudau ir išvykau į mišką pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, sykiu prisirinkau ir grybų. Man patinka toks laisvalaikis gryname ore, tiesiog taip tarsi "išsivalo" galva nuo pašalinių minčių.

Pats buvote profesionalus ir talentingas sportininkas. Kaip sekasi dirbti treneriu?

Jaučiuosi savose vėžiose. Su jaunąja sunkiaatlečių karta lengvai pavyksta rasti bendrą kalbą ir tai džiugina. Su savo auklėtiniais, kuriuos vadinu vaikais, bendrauju paprastai - nėra pernelyg didelio atotrūkio. Tiesiog pats prisimenu savo vaikystę, paauglystę ir tampu tarsi vaiku (juokiasi. - Autor. past.).

Be abejo, dabar metodika gerokai pasikeitusi nei tais laikais, kai aš sportavau. Dabar yra leidžiami įvairūs naudingi leidiniai, pačios įvairiausios informacijos galima rasti internete. Be abejo, teorija yra gerai, tačiau paties patirta praktika - neįkainojama. Gerai, kad savo praktiką galiu perteikti jaunimui.

Džiugu, kad turime pajėgių ir užsispyrusių sportininkų, kurie į sportą žvelgia labai rimtai. Jei ir toliau sportininkai sieks savo užsibrėžto tikslo, tuomet bus labai gerai. Mes, sunkiaatlečiai, - tarsi viena šeima.

Visi kartu labai džiaugiamės Aurimo Didžbalio pasirodymu Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Kai Aurimas du kartus neišrovė pradinio svorio, vos neišprotėjau. Bet širdyje visada tikėjau, kad jis gali tapti olimpiniu prizininku, o ateityje - ir olimpiniu čempionu. Aurimas - tikras šaunuolis, pavyzdys mums visiems. Prisiminus olimpiadą ir tas džiugias akimirkas, net ašaros rieda. Tai išties nepakartojamos akimirkos. Tiek aš, tiek daugelis mano draugų sunkiaatlečių svajojo kada nors sudalyvauti olimpinėse žaidynėse, o iškovoti medalį mums prieš daugelį metų buvo tarsi kažkas nerealaus. Labai džiaugiuosi, kad Aurimui pavyko perrašyti Lietuvos sunkiosios atletikos istoriją.

Galiūnai išjudindavo miestą

Jaunystėje labai rimtai užsiiminėjote sunkiąja atletika ir plačiai savo rezultatais garsinote Klaipėdą visame pasaulyje. Juk ne kartą gerinote Lietuvos ir TSRS rekordus bei buvote tapęs pasaulio jaunimo vicečempionu. Nebuvote tarp realių kandidatų dalyvauti olimpinėse žaidynėse?

Jaunystėje buvo sužibusi šiokia tokia viltis dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet tuometinis rusų treneris pasakė, kad dėl politinės situacijos tokie dalykai tiesiog neįmanomi net jei ir būčiau visa galva geresnis. Tuomet buvo tokie laikai ir nieko nepadarysi.

Kokie dabar vaikai ateina į sunkiosios atletikos treniruotes?

Labai įvairūs - ir labai darbštūs, ir tokie, kurie mėgsta patinginiauti, bet su laiku išugdome charakterį ir darbštumą. Mano nuomone, šiuolaikinis sunkiaatletis turi sugebėti viską - būti judrus, lankstus, nuolat mąstyti.

Žinoma, per prievartą vaikų sportuoti nepriversi, todėl geriausias būdas su jais susidraugauti ir sudominti savo treniruotėmis.

Daugelis jus pažįsta ne tik kaip sunkiaatletį, bet ir kaip vieną iš geriausių Lietuvos galiūnų. Prisiminkite tuos laikus.

1995 ir 1996 metais tapau Lietuvos galiūnų čempionu, o po metų vykusiame tarptautiniame galiūnų turnyre iškovojau didįjį pasaulio galiūnų prizą.

Atvirai pasakius, galiūnų varžybos labai sekina, pareikalauja daug jėgų, tiesiog išsunkia iš tavęs visą energiją. Kai atsisveikinau su galiūnų varžybomis, man jau buvo per 40 metų. Nusprendžiau patausoti savo sveikatą. Be to, jau būtų buvę sunku varžytis su daug jaunesniais jėgos sporto atstovais.

Klaipėdiečiai su nostalgija pamena Vasaros estradoje vykdavusias galiūnų varžybas, į kurias susirinkdavo žmonių minios...

Taip, Vasaros estrada tiesiog lūždavo nuo žiūrovų antplūdžio, net visi norintys pažiūrėti reginio netilpdavo. Tai būdavo kažkas fantastiško. Į Lietuvos čempionatą ateidavo po 20 tūkstančių žiūrovų.

Taip pat Klaipėdoje vykdavo įspūdingos estafečių, krepšinio varžybos po atviru dangumi, mieste tiesiog nuolat vykdavo sporto judėjimas.

Prieš keliolika metų, kai namuose žaisdavo "Atlantas", stadionas ūždavo, sunku būdavo rasti laisvą vietą. Kaip šiandien pamenu: lyja lyg iš kibiro, o mes su dainininku Simonu Donskovu stovime Klaipėdos centriniame stadione ir stebime futbolo rungtynes.

Net gamyklų, fabrikų valdžia skirdavo autobusus ir lėšų nuvykti pažiūrėti varžybų, palaikyti saviškius į Rygą ar Kaliningradą.

Jaučiama nostalgija praėjusiems laikams, kai į sportą buvo žvelgiama visai kitomis akimis. Pavyzdžiui, aš, aštuoniolikmetis, būdamas šalies sunkiosios atletikos rinktinės narys, gaudavau didesnę stipendiją nei tėvai uždirbdavo.

"Buvau lieknas kaip dviratis"

Kokia asmeninė pergalė jums labiausiai įsiminė?

Tikriausiai brangiausias pasiekimas - 1981 metais dvikovėje įveikta 400 kg riba. TSRS laikais buvo toks klubas "400", ir į jį patekdavo tik tie, kurie dvikovėje įveikdavo 400 kg sumą. Pamenu, tada laimė tryško per kraštus, net savimeilę paglostė.

Pasiekus aukštumas, svarbu neužmigti ant laurų. Reikia ir toliau intensyviai, negailint savęs dirbti, užsispyrus siekti užsibrėžto tikslo. Reikia klausyti trenerio. Jei suabejosi treneriu bei pradėsi savavaliauti, nieko gero iš to nebus.

Aukštų rezultatų galima pasiekti tik tada, kai atsiduodi sportui visa širdimi, tiesiog pasišventi jam. Paauglystėje buvau išstypęs ir lieknas kaip dviratis. Pirmasis mano treneris Algirdas Eidukas, pirmą sykį pamatęs mane, pasakė: "Rėmai yra, o mėsos priauginsim" (juokiasi. - Autor. past.). Penkiolikos metų pradėjau į panas dairytis, norėjau prisiauginti raumenų, būti tvirtas, atletiškas, gražus ir patikti merginoms. Tai ir paskatino kilnoti geležis. Jau po metų intensyvių treniruočių (1971 m.), paragintas vyresniojo brolio Alfonso, dalyvavau pirmose varžybose. O po trejų metų sąžiningai treniruotėse lieto prakaito pradėjau iškovoti pergales. 1974 m. tapau TSRS profsąjungos čempionu, o po metų tautų spartakiadoje Vilniuje pagerinau Tarybų sąjungos jaunimo rekordą - įveikiau 200 kg ribą.

Lietuvos čempionu pirmąkart tapau 1976 metais. Po to šį laimėjimą pakartojau dar devynerius metus iš eilės.

Dabar sportas man - tai gyvenimo būdas, laisvalaikio praleidimas bei savęs išreiškimas. Pasiekęs pergalę visada jausdavau malonumą bei didžiuodavausi, jog esu pranašesnis už kitus.