Šarūnas Marčiulionis: Linui Kleizai reikėtų pakeisti aplinką

Š. Marčiulionis aukštas pareigas užimantiems draugams iš NBA jau kurį laiką siūlo rungtynių pakeisti į „Amerikiečių“ ir „Kitataučių“ akistatą.

Anot Seulo olimpinio čempiono bei Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojo, toks rungtynių formatas keltų dar daugiau intrigos visame pasaulyje.

Išskirtiniame interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ Š. Marčiulionis išsakė savo nuomonę apie NBA rungtyniaujančius lietuvius. Jo teigimu, norėdamas sugrįžti į aikštę, Toronto „Raptors“ komandos puolėjas Linas Kleiza turėtų pakeisti aplinką. T.y. tikėtis būti išmainomas į kitą klubą.

– Šarunai, jums NBA Visų žvaigždžių savaitgalis – neeilinė šventė ar tiesiog proga susitikti senus pažįstamus? – „BasketNews.lt“ žurnalistas paklausė Š. Marčiulionio.
– Sakyčiau, kad labiau – pastarasis variantas. Anksčiau mane domindavo organizacinė renginio dalis. NEBL laikais būdavo sunku suvokti šios šventės didybę, o dabar tai tapo susitikimu su gerais draugais ir pažįstamais iš krepšinio pasaulio.

– Ar šventė labai pasikeitė per tuos 15-20 metų, kai jūs pats dar žaidėte NBA?
– NBA kartais sugeba nustebinti. Prieš kelerius metus buvo surengta įspūdinga šventė Dalase, kurią stebėjo rekordinė 100 tūkst. žiūrovų minia. Techninėmis naujovėmis nustebino ir Los Andžele vykusi šventė. Nieko naujo neišspausti. Visada agituoju NBA, kad ji pakeistų Visų žvaigždžių rungtynių formatą ir jose žaistų ne Rytų bei Vakarų komandos, o amerikiečiai su kitataučiais. Tuomet būtų naujų vėjų, o dabar viskas daroma taip pat, kaip ir anksčiau.

– Šiemet Visų žvaigždžių šventėje veikiausiai būtų dalyvavęs ir Jonas Valančiūnas, tačiau jam koją pakišo trauma. Ar Lietuva ir asmeniškai Jonas daug prarado?
– Dalyvauti tokiame renginyje kiekvienam žaidėjui yra didelis asmeninis pripažinimas ir garbė. Manau, kad Jonui tikrai būtų buvę smagu pabūti šiuose vandenyse. Tikėkimės, kad jis NBA antramečių komandai atstovaus kitąmet.

– Debiutinis Jono sezonas NBA jau įpusėjo ir turbūt galima daryti pirmąsias išvadas. Ar galėjome tikėtis geresnių rezultatų nei yra dabar?
– Labai gerai, kad treneris jam leidžia daug žaisti. Jeigu taip bus ir toliau, Jonui turėtų užtekti metų visiškai apsiprasti NBA. Tačiau jeigu įvyks mainai ir į „Raptors“ atvyks Carlosas Boozeris, Jono laikas aikštėje gali trumpėti. Boozeris, kaip ir Jonas, žaidžia vidurio puolėjo pozicijoje ir po krepšiu užima daug vietos. Jeigu Jono aikštėje praleidžiamos minutės trumpės, jam reikės daugiau laiko aklimatizuotis. Įdomu, kiek per šį sezoną ir artėjančią vasarą jis pats sustiprės fiziškai.

– Donato Motiejūno situacija visiškai kitokia. Ar sutinkate su daugelio sirgalių nuomone, kad žaisdamas kitoje komandoje Donatas turėtų daugiau galimybių atsiskleisti?
– Jeigu Donatas aikštėje gautų garantuotas minutes, prichologiškai jaustųsi stabiliau ir labiau pasitikėtų savo jėgomis. Manau, kad Donatui reikia komandos, kuri juo pasitikėtų. O kad „Rockets“ turi per daug Motiejūno pozicijoje rungtyniaujančių krepšininkų – faktas. Manau, kad Donatui reikia iškentėti, nepasiduoti blogoms nuotaikoms ir viskas bus gerai.

– Linas Kleiza gydytis traumą baigė ir į aikštę grįžo jau prieš metus, tačiau netrukus bus du mėnesiai, kaip jis nesužaidė nė vienų rungtynių. Ar priežasčių tikrai reikėtų ieškoti, kalbant apie seną traumą?
– Manau, kad jam reikėtų pakeisti aplinką. Žinoma, į Lino kelį neįlįsiu ir nežinau, kokia jo būklė, tačiau jis reabilitaciją atliko neskubėdamas ir su savo kūnu elgėsi pagarbiai. Viskas priklauso nuo aplinkos. Nemanau, kad Linas nenori žaisti ir yra išsikvėpęs. Jis tikrai turi parako.

– Iki NBA mainų lango uždarymo liko dar kelios dienos. Ar galime tikėtis mainų?
– Žinote... Nuo tavęs mažai kas priklauso, bet kas žino, gali būti, kad viskas pasikeis dar šiąnakt.

– Kalbant apskritai, kiek viskas priklauso nuo paties krepšininko? Jeigu jis klubui pareiškia norą būti iškeistas, ar gali būti garantuotas, kad taip ir atsitiks? Ar klubui yra prasmė laikyti žaidėją, kuris nori išvykti?
– Nuo trenerio ir nuo žaidėjo priklauso tikrai ne viskas. NBA labai svarbūs ir tokie faktoriai kaip algų kepurė, nuo galimybių bei nuo to, kokie klubai jo nori. Kartais būna taip, kad krepšininkas nenori žaisti komandoje, tačiau ir jis niekam nereikalingas. Tuomet prasideda derybos. Paleisti didelį kontraktą turintį žaidėją sudėtinga. Tačiau manau, kad Linas nėra patekęs į tokią situaciją. Jis tikrai gali žaisti ir komandoje užimti svarbų vaidmenį, tačiau klubas šiek tiek abejoja dėl jo sveikatos būklės.

– Pastaruoju metu NBA itin daug diskutuojama apie galimą Sakramento komandos perkėlimą į Sietlą. Jūs per savo karjerą esate žaidęs abiejuose klubuose. Kuriame mieste jautėtės geriau?
– Į Sietlą patekau tada, kai komanda žaidė Takomos mieste, nes pagrindinė komandos arena buvo remontuojama. Kiekvieną kartą į Takomos salę tekdavo važiuoti 75-80 minučių, todėl tai nebūdavo pats maloniausias dalykas. Prieš atvykdamas į Sietlą dėl traumos nežaidžiau aštuoniolika mėnesių iš eilės, todėl prisidėjo ir aklimatizacija, kitoks žaidimo suvokimas... Žaisti Sakramente man buvo kur kas maloniau. Tuomet patekome į atkrintamąsias varžybas. Kalbant apie miestus, Sietlas yra žymiai didesnis, žmonės turi daugiau pinigų, planuoja statyti naują areną. Tuo tarpu Sakramento arena yra šiek tiek apleista ir seniai statyta. Be to, jos lankomumas yra ketvirtas prasčiausias visoje NBA. Man tai šiek tiek keista, nes kai aš žaidžiau Sakramente, arena būdavo užpildoma sausakimšai.

– Prie Lietuvos rinktinės vairo grįžo Jonas Kazlauskas. Kaip manote, ar pastaruosius dvejus metus solidaus krepšinio nedemonstravusiai komandai bus teigiamas postūmis?
– Labai sunku spėlioti. Nežinau, kiek vyresni žaidėjai su Jonu bus išlaikę bendravimo modelį. Modelis „Kęstai – tu“ nėra rinktinės lygmens bendravimas tarp žaidėjų ir trenerio. Manau, kad krepšininkai su Jonu bendraus kitaip. Kiek jis abipusiai priimtinas, toks bus ir rezultatas. Daug kas priklausys ir nuo krepšininkų savijautos po sezono. Jono laukia nelengvas darbas. Kitas faktorius – kiek bus silpnos kitos rinktinės. Ne tai, kiek mes būsime stiprūs, o kiek kiti silpni.

– Arvydas Sabonis rusų spaudoje neseniai sakė, kad dabar krepšininkams trūksta motyvacijos, o jeigu jos nėra, tokiems į rinktinę geriau apskritai nevažiuoti. Ar stebėdamas mūsų rinktinės žaidimą pastaraisiais metais krepšininkų motyvacijos pasigesdavote ir jūs?
– Nebuvau taip arti rinktinės, kaip Arvydas. Manau, kad kiekvienas žaidėjas, kuris buvo kviestas į rinktinę, joje puikiai suprato savo vaidmenį. Visi žino, kad rinktinėje negali žaisti 23 krepšininkai, yra konkurencija ir natūrali atranka. Manau, kad visi, kurie atsiliepė į kvietimą, jaučia savo padėtį. Kitas klausimas šnekant apie tuos, kurie buvo kviesti, bet neatvyko, nors galėjo padėti... Tačiau jeigu krepšininkas yra pakviečiamas į stovyklą, tačiau puikiai žino, kad į pagrindinę sudėtį neprasimuš ir neatvyksta, tai jo asmeninis reikalas. Galbūt jis turi kitų planų. Kiekviena situacija yra individuali.

– Kaip vertinate tai, kas vyksta su Kauno „Žalgirio“ klubu?
– Pasakyčiau taip: galimybės neatitiko norų ir dėl to labai gaila. Norai buvo dideli, o vienu metu komandai buvo labai reikalingas gelbėjimosi ratas. Vėliau pradėjome matyti narcicizmo ženklų ir ne tokių galimybių, kokios buvo deklaruojamos. Asmeniškai man labai gaila, kad pinigai nusisuka nuo krepšinio.

– Esate baigęs žurnalistikos studijas. Kaip iš šalies vertinate Romanovo bendravimą su žiniasklaida bei viešus pareiškimus?
– Tai pavadinčiau atgyvena ir pagarbos stoka. Mūsų šalyje per dvidešimt metų susiformavo kitokie bendravimo su oponuojančiumi žmogumi santykiai. Galbūt yra daug skaudulių ir neteisybės, mes jas matome, bet jų pateikimas turėtų būti kitoks.

– Kaip reikėtų gelbėti „Žalgirį“, kad komanda išliktų ir Lietuva neprarastų vietos Eurolygoje?
– Manau, kad tokio varianto nebus. Po truputį girdžiu, kad gelbėtojų atsiranda. Žmonės tikrai turi noro padėti. Svarbiausia, kad kuo mažiau nukentėtų žaidėjai, jiems reikia ištęsėti pažadus. Taip pat ir žiūrovai. Komanda turi likti. Tai juk Lietuvos krepšinio flagmanas.