Robertą Poškų į Klaipėdą sugrąžino šeima

Vis dėlto R.Poškus nesitenkino vien tik trenerio darbu. Geriausias 2003 m. Lietuvos futbolininkas dar ir pats išbėga į aikštę. Pernai Rusijos pirmosios lygos Novosibirsko „Sibir“ komandoje žaidęs 34-erių klaipėdietis šį sezoną Lietuvos I lygos varžybose jau pelnė 4 įvarčius. Tiesa, svarbiau už asmeninę statistiką - komandos pergalės. Sužaidus 17 rungtynių, 38 taškus surinkęs Klaipėdos „Granitas“ žengia pirmoje turnyro lentelės vietoje. R.Poškaus auklėtiniai artimiausius persekiotojus - Kėdainių „Nevėžio“ ekipą - lenkia 6 taškais.

Dar vienas įrašas turtingoje futbolininko biografijoje atsirado praėjusį savaitgalį. Palangos „Sporto lizdo“ komandoje žaidęs R.Poškus tapo ir 2013 m. Lietuvos paplūdimio futbolo čempionato nugalėtoju. Birželį startavusiame paplūdimio futbolo čempionate iš viso dalyvavo penkios komandos iš keturių šalies miestų - daugkartiniai šalies paplūdimio futbolo čempionato nugalėtojai bei prizininkai Vilniaus „Igol“ ir „Rings“ kolektyvai, Palangos „Sporto lizdas“, Kazlų Rūdos STIHL bei Kauno „Vilija“.

Čempionate pirmą kartą triumfavo Palangos komanda, o jos lyderis R.Poškus, pelnęs 17 įvarčių, tapo rezultatyviausiu žaidėju. „Man tai tiesiog puiki laisvalaikio leidimo forma: susitinki su draugais, pažaidi futbolą, pabendrauji, po rungtynių išgeri bokalą alaus. O tai, kad tapome Lietuvos paplūdimio futbolo čempionais, - neesminis, nors malonus niuansas“, - „Sporto gyvenimui“ sakė Robertas Poškus.

- Robertai, kas jus privertė sugrįžti į Klaipėdą?

- Šeima. Grįžome praėjusių metų pabaigoje, tuo metu žmona jau laukėsi kūdikio, nusprendžiau nesiblaškyti ir daugiau dėmesio skirti šeimai. Buvo įvairių tolesnės karjeros variantų, bet jie manęs nesudomino, tuo labiau kad būtų reikėję išvykti į tolimas šalis, gyventi be šeimos. Tad apsisprendėme grįžti namo. Vakar (trečiadienį - red. past.) žmona Atalija pagimdė vaikelį, tad, manau, dar kuriam laikui pasiliksime Klaipėdoje.

- O kokie keliai atvedė į „Granito“ futbolo klubo vyriausiojo trenerio postą?

- Grįžęs į Lietuvą iš pradžių neturėjau jokių pasiūlymų, bet pavasarį su manimi susisiekė naują futbolo klubą įkūrę klaipėdiečiai. Susitikome, pasikalbėjome, pamačiau, kad tai yra rimtas, o ne vienadienis projektas. Mane tai sudomino, tuo labiau kad tuo metu jau lankiau kursus trenerio licencijai gauti, ateityje planavau rimtai užsiimti šia veikla. Tik nesitikėjau, kad viskas bus taip greitai.

- Esate ne tik vyriausiasis komandos treneris, bet ir žaidėjas. Kaip suderinate šias pareigas?

- Priimdamas sprendimą kalbėjausi su įvairiais futbolo specialistais, treneriais. Jie sakė, kad tai yra geriausias pradedančio trenerio sprendimas. Aš galiu ne tik paaiškinti, bet ir pats aikštėje parodyti, kaip ir ką reikia daryti, o sunkiu momentu - ir padėti komandai.

- Akivaizdu, kad debiutas pasisekė. I lygoje „Granitas“ užtikrintai žengia pirmoje vietoje ir realiai pretenduoja kitais metais žaisti A lygoje. Ar tokie tikslai ir buvo keliami prieš sezoną?

- Ne, apie pirmas vietas ir žaidimą A lygoje komandos vadovai net nekalbėjo. Klubas gyvuoja vos antrus metus, dar pernai žaidė II lygoje, tad buvo šnekama, kad mūsų tikslas - suburti perspektyvų jaunimą, demonstruoti gražų žaidimą ir kovoti dėl pergalės kiekvienose rungtynėse. Savo ruožtu aš per savo karjerą žaidžiau tik dėl aukščiausių vietų kovojančiose komandose, tad ir su „Granitu“ norėčiau siekti tik aukščiausių tikslų.

Atsižvelgdamas į mūsų klubo finansines galimybes, manau, kad mums pavyko suburti konkurencingą, bent jau I lygos komandų kontekste, sudėtį. Tokios sudėties mes galime kovoti dėl nugalėtojų titulo I lygoje ir vietos A lygoje. Kaip bus toliau, dabar dar sunku pasakyti. Šiuo metu komandos vadovai džiaugiasi mūsų žaidimu ir pergalėmis, bet ar kitais metais „Granitas“ bus pajėgus žengti į A lygą, apie tai kalbėti dar anksti. Viskas priklausys nuo finansų. Matome, kad A lygoje yra klubų, kuriuose žaidėjai metus ir ilgiau negauna atlyginimų. Man tokia padėtis nepriimtina. Jei neturi pinigų, neverta eiti ir į A lygą. Vis dėlto dabar mano užduotis - gera gaida užbaigti šį čempionatą. O jam pasibaigus susėsime su „Granito „vadovais prie stalo ir kalbėsimės apie ateities perspektyvas.

- Kalbant apie jūsų asmenines perspektyvas. Ar tikrai apsisprendėte baigti futbolininko karjerą ir atsidėti trenerio darbui?

- Aišku, 34-eri - dar ne tas amžius, kad jau negalėčiau žaisti futbolo. Šiais metais turėjau įvairių pasiūlymų, gal ir ne tokių finansiškai patrauklių kaip anksčiau, bet vis tiek geresnių nei dabar. Bet, kaip jau sakiau, apsisprendimą likti Klaipėdoje lėmė noras daugiau dėmesio skirti šeimai. Be to, anksčiau ar vėliau vis tiek reikės baigti karjerą ir pradėti trenerio darbą. Iš tiesų dar kokius 2-3 metus galėčiau žaisti ir aukštesniu lygiu, bet dėl savo sprendimo likti „Granite“ nesigailiu.

- Pastaruosius 15 metų žaidėte įvairiose Europos šalyse. Kokį futbolo ūkį aptikote Klaipėdoje?

- Padėtis buvo labai liūdna. Klaipėdos futbolo mokykla, kurioje ir pats pradėjau savo kelią į didįjį futbolą, per tuos metus nė kiek nepasikeitė - tos pačios treniruočių sąlygos, ta pati infrastruktūra. Iš pradžių buvo labai sunku, bet po truputėlį įsivažiavome, pradėjome dirbti. Netrukus paaiškėjo, kad yra Klaipėdoje ir perspektyvaus jaunimo, o gaiviu oro gurkšniu mums tapo naujo „Žalgirio“ futbolo stadiono atidarymas. Dabar jau turime ir kur treniruotis, ir kur žaisti, nebereikia blaškytis po miestą ieškant laisvos aikštės.

- O kaip vertinate dabartinę klubinio Lietuvos futbolo padėtį? Ar toli pažengėme per tuos 15 metų?

- Jei kur ir žengėme, tai tik atgal. Kai būdamas 15-os pradėjau žaisti aukščiausiojoje lygoje, buvo labai stiprus čempionatas. Tokio pas mus tikriausiai jau ir nebus. Tada buvo ne viena ar dvi, o bent 5-6 pajėgios komandos - Šiauliuose, Vilniuje, Mažeikiuose, Klaipėdoje, Panevėžyje. Ir futbolininkai žaidė labai aukšto lygio. Šiemetinis A lygos čempionatas nėra stiprus, manau, kad paskutinės 4-5 komandos taip pat sėkmingai galėtų žaisti ir I lygoje. Bendrame kontekste išsiskiria tik Vilniaus „Žalgiris“ ir Klaipėdos „Atlantas“. Nuoširdžiai džiaugiuosi vilniečių rezultatais, jų pergalėmis Europos lygos varžybose. Smagu, kad po kelerių metų pertraukos vėl atsigavo „Atlantas“.

- Ar „Granitui“ ir „Atlantui“ užtenka vietos Klaipėdoje?

- Manau, kad konkurencija dar niekam nepamaišė, - ji reikalinga ir žaidėjams, ir klubams. Prieš sezoną kalbėjausi su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku. Jis manęs tiesiai paklausė - ar mūsų neištiks „Klaipėdos“ futbolo klubo likimas, kai perspektyvi komanda po kelerių metų pranyko. Užtikrinau, kad mums tokia įvykių eiga negresia. Turime tvirtą pagrindą, aiškią viziją ir geras perspektyvas. Manau, kad Klaipėdai nepamaišytų ir dvi komandos A lygoje. Su „Atlantu“ mes nesipykstame, aš asmeniškai puikiai pažįstu ir šio klubo sporto direktorių Vacį Lekevičių, ir trenerį Konstantiną Sarsaniją, ir Rimantą Žvingilą. Mūsų santykiai tikrai geri.

- Treniruodamas „Granitą“ jūs randate laiko ir kitoms veikloms. Štai praėjusį savaitgalį paaiškėjo, kad jūsų atstovaujama komanda laimėjo Lietuvos paplūdimio futbolo čempionatą. Ar seniai praktikuojate futbolą ant smėlio?

- Gyvenu prie jūros, jaunystė prabėgo žaidžiant paplūdimio futbolą, o ir vėliau, grįžęs į namus, vis rasdavau laiko su draugais pažaisti ant smėlio. Man tai puiki laisvalaikio leidimo forma: susitinki su draugais, pažaidi futbolą, pabendrauji, po rungtynių išgeri bokalą alaus. O tai, kad tapome Lietuvos čempionais, - ne pats svarbiausias, nors ir malonus, niuansas.

- Taigi galima sakyti, kad žaidėjo karjeroje taško dar nepadėjote?

- Tikrai dar nepadėjau. Vis dar sulaukiu įvairių skambučių, pasiūlymų. Susidomėjimo iš kitų komandų trenerių dar yra. Tačiau mane Klaipėdoje laiko ir šeima, ir „Granitas“. Būtų labai negražu sezono viduryje viską mesti ir išvykti. Man ir pačiam nesinori mesti pradėto darbo. Bet ateityje visko gali būti. Ir treneriai sakė, kad jei žaidi - žaisk, palaikyk gerą sportinę formą. Svarbiausia, kad šiuo metu traumos nekamuoja, esu sveikas, jaučiuosi puikiai ir, jei reikės, tikrai dar galėčiau žaisti ne vienus metus.

Parengta pagal dieraščio "Respublika" priedą "Sporto gyvenimas"