Ramunė Kumpienė: Svetimi myli, o savi peikia

Aistė LABINAITĖ

2014-08-11 08:56

Trys skirtingų amžiaus grupių Lietuvos merginų krepšinio rinktinės išbandė savo jėgas Europos čempionatuose. Nors aukščiausiame divizione kovojo ir ten išliko tik Ramunės Kumpienės vadovaujama 18-mečių komanda, pasak trenerės, reikėtų nenurašyti ir kitų mūsų rinktinių. O labiau mylėti ir daugiau dėmesio skirti apskritai visam moterų krepšiniui.

Taigi tik mūsų šalies 18-mečių rinktinė Europos čempionate žaidė A divizione, o 20-metės ir 16-metės kovojo Senojo žemyno pirmenybių B divizionuose. Portugalijoje vykusio Europos čempionato paskutinėse rungtynėse Lietuvos 18-metės 52:42 įveikė graikes, užėmė 13 poziciją ir išsaugojo vietą A divizione. 14-16 vietose likusios komandos iškrito į B divizioną. 20-metės pirmenybes taip pat užbaigė pergalingai. Lietuvės paskutiniame mače Bulgarijoje 66:44 nugalėjo Norvegijos rinktinę ir užėmusios 5 vietą neprasibrovė į A divizioną. Kelialapiai į šį divizioną atiteko tris pirmąsias vietas grupėse užėmusioms ekipoms. O mūsų 16-metėms nepavyko pakliūti tarp aštuonių stipriausių Estijoje vykusio Europos čempionato B diviziono komandų ir dėl patekimo į A divizioną jos nebekovoja. Dabar jos vis dar kaunasi dėl 9-11 vietų.

- Jūsų auklėtinėms pavyko išsaugoti vietą A divizione, nors užimta tik 13-a pozicija. Kaip vertinate merginų pasirodymą? - „Sporto gyvenimas“ paklausė Ramunės Kumpienės.

- Iš tiesų džiaugiuosi, kad išlikome A divizione. Žinoma, kad norėjome pasirodyti geriau. Tačiau antrajame etape sėkmė mus lydėjo mažiau nei pirmajame. Jeigu būtume laimėjusios tas rungtynes, kuriose nusileidome tik kelių taškų skirtumu - slovėnėms 62:69 ir belgėms 57:59, tai užtikrintai būtume patekusios tarp aštuonių geriausių komandų. Taip pat buvo labai sunku morališkai atsitiesti žinant, kad reikės kovoti dėl išlikimo divizione. Tačiau mums pavyko mobilizuoti komandą, kad ji išlaikytų šią vietą ateinančiai kartai. Tačiau juk nebuvo vienos iš mūsų pagrindinių žaidėjų Dalios Belickaitės. Per pasiruošimą ji patyrė traumą. Kai ji iškrito iš rikiuotės, tai turėjo neigiamos įtakos visoms, juk ji buvo tarsi moralinis ramstis.

- Bet vis dėlto ar ši rinktinė, kad ir be lyderės, galėjo pretenduoti į medalius Portugalijoje?

- Turbūt tik vienintelė Rusijos komanda buvo sunkiai įveikiama. O visos kitos nugalimos. Tiesiog gal truputėlį mums trūko per pasiruošimą praktikos, gerų turnyrų, pajėgių varžovių. Kad būtų galima įvertinti savo galimybes. Tačiau ruošėmės taip, kokios buvo sudarytos sąlygos, kaip galėjome. Galbūt pasiruošimo etapas turėtų būti ir ilgesnis. Tačiau galiu pridėti ranką prie širdies - atlikome maksimumą.

- Taigi koją pakišo pasirengimas?

- Iš tiesų visoms rinktinėms pasiruošimo laikotarpis vienodas. O juk tiek vaikinų pasirodymai, tiek merginų dabar rodo, kad mūsų krepšinis tikrai nekyla. Jeigu vaikinai jau nepatenka į finalinius ketvertus, kur visada pakliūdavo, tai automatiškai merginos krenta kažkiek žemiau. Tai tarsi tokia tendencija. Tiesiog reikia visiems pasukti galvas ir pažiūrėti, kur darome klaidas, ko neišnaudojame, kur reikėtų ką nors keisti. Čia kalbu ir apie vaikinų, ir apie merginų krepšinį.

- Kokį įspūdį paliko 16-mečių ir 20-mečių rinktinės?

- Per sezoną 16-metės taip pat prarado dvi savo lyderes. Taigi tai atsiliepė ir jų pasirodymui. Žiūrint iš šalies galima tik konstatuoti faktą, kad kitoms merginų rinktinėms tiesiog nepavyko, jos labai stengėsi, bet kažko trūko. Tai lemia ir sėkmė, ir psichologinis nusiteikimas, ir fizinės galimybės. Visa tai reikia ugdyti.

- Taigi, ką daryti, kad merginų krepšinio lygis kiltų?

- Pirmiausia turi keistis požiūris į merginų, moterų krepšinį. Turi būti daug didesnis palaikymas, susidomėjimas, kad merginos jaustų, kad jomis rūpinasi, jas palaiko. Taip pat dabar jaunimas yra labai sėslus. Jeigu ne mokykla, tai kompiuteris, televizorius ar pan. Kiekviena sporto mokykla privalo turėti bent vieną bendrojo fizinio rengimo trenerį. Vaikai dabar turi pasirinkimą labai didžiulį, kalbant apie užklasinę veiklą. Dirbu sporto mokykloje su mažomis mergaitėmis ir turime 6 val. per savaitę, tai trys treniruotės. Būna, kad ateina mergaitė ir sako, jog negali ateiti į užsiėmimą antradienį, nes tada jai šokių būrelis, bet gali ateiti penktadienį, o juk tą dieną neturiu treniruotės. Jeigu būtų bendrojo fizinio rengimo treneris, tai ta mergaitė galėtų ateiti pas jį, sportuoti ir neprarasti reikiamo fizinio krūvio. Tie treneriai tikrai duotų naudos, po kiek laiko tai visi pastebėtų. Tiesiog norint, kad pasikeistų moterų krepšinio situacija Lietuvoje, reikia įdėti daug darbo ir daug apmąstymų, priimti teisingus sprendimus visose situacijose.

- Sulaukti daugiau dėmesio sunku todėl, kad mūsų visuomenė jau išlepusi ir nori tik apdovanojimų, o kai jų nėra, tai ir nemyli?

- Pas mus apskritai nėra to džiaugsmo. Užsienyje matai, kad žmonės sugeba džiaugtis vien dėl to, jog jų komanda kažkur dalyvauja. Jie savus palaiko ir nesvarbu, koks bus rezultatas. Galbūt ir yra tiesos, kad pas mus arba turi būti čempionas, arba tu esi niekam neįdomus ir dar purvais apdrabstomas. Visuomenėje reikia ugdyti teigiamą požiūrį į viską. Juk iš kiekvienos situacijos galima atrasti labai gerų emocijų ir vienam kito nekaltinti. Paskutinę dieną Portugalijoje vyko dvejos svarbiausios rungtynės - dėl pirmosios ir dėl 13 vietų. Nors likome 13-os, kitų šalių atstovai mus sveikino, kad išsaugojome vietą divizione. Aplinkinių buvome mylimos. Labai norėtume, kad ir Lietuva tokiais dalykais pasidžiaugtų.

- Dirbate sporto mokykloje, ar norinčių užsiimti krepšiniu mergaičių netrūksta?

- Jų tikrai yra, bet reikia labai daug pastangų įdėti, kad jas išlaikytume. Jei, pvz., ateini į klasę rinkti vaikų į krepšinio grupes, tai visi berniukai nori, o mergaitės, atrodo, irgi nori, tai išdaliji daug lapelių, o neateina nė viena. Tiesiog jos pareina namo ir negauna palaikymo iš tėvų. Čia tas pats, kas berniukus surinkti į šokių grupę. Jiems sakoma, kad jie turi būti sportininkais, o mergaitės - šokėjomis, bet ne sportininkėmis, ne krepšininkėmis, nes užaugsi kaip karvė didelė. Čia tikrai taip tėvai kalba! Bet juk nesvarbu, ar ji sportuos, ar ne, kaip Dievas davė, tokia ta mergaitė ir bus. Tiesa, galėtų vyrai treneriai pabandyti susirinkti nors vieną mergaičių grupę ir užauginti iš jų Lietuvos čempiones. Lengva vertinti ar peikti moterų krepšinį, kad jos kažko nelaimi, kai net nesi bandęs dirbti su jomis. Juk moterų ir psichologija kitokia. Negali sakyti, kad jos nemėgsta pabarimų ar sunkaus darbo. Jos mėgsta tiesą ir atskiria grūdus nuo pelų. Darbas su moterimis labai įdomus, tik reikia daug sveikatos turėti. (Juokiasi.)

- Kalbant apie visas merginų rinktines, ar yra to potencialo, ar auga perspektyvios krepšininkės? Gal jau dabar galite išskirti realiausias kandidates, kurios ateityje pretenduos į suaugusiųjų rinktinę?

- Apskritai mūsų moterų rinktinė dabar yra labai jauna. Žvelgiant į ateitį, tai iš 18-mečių rinktinės bent keturios galės būti kandidatėmis į pagrindinę komandą. Jos tikrai turi potencialo. Tačiau pavardžių įvardyti nenoriu. Tegul tai būna stimulas visoms stengtis, nenusivilti, jei kas būna ne taip, ir toliau dirbti bei eiti į priekį. Nors jos dar labai jaunos ir jų forsuoti tikrai nereikia. Tiesiog visoms jaunių rinktinėms dar reikia semtis patirties, tobulėti. Juk taip po truputį užaugo ir šita karta, kuri dabar rungtyniauja moterų rinktinėje.