Pusmečio pauzė svajonės nesužlugdė

Respublika.lt

2015-08-02 20:47

Krepšininkės Gabrielės Gutkauskaitės gyvenime pernai ir šiemet netrūko svarbių įvykių, tiek malonių, tiek visai nemalonių. Persikėlusi iš Klaipėdos į Uteną, ji patyrė kelio traumą, dėl kurios teko praleisti visą sezoną. Atsigavusi įžaidėja spėjo įšokti į Lietuvos rinktinės traukinį ir gerai pasirodyti Europos čempionate, o dabar ji džiaugiasi sutartimi su Minsko klubu „Cmoki“. G.Gutkauskaitė mano, kad žaidimas užsienyje lietuvėms yra naudingas, todėl rinktinė stiprės ir turės gerų galimybių patekti į 2020 m. olimpines žaidynes.

Vasaros pradžioje Lietuvos krepšininkės dar svajojo apie 2016 m. olimpines žaidynes, ir tai nebuvo nereali svajonė. Reikėjo patekti į geriausiųjų penketuką, kad atsivertų kelias į olimpines atrankos varžybas, bet lietuvės ketvirtfinalyje nusileido baltarusėms, o paskui pralaimėjo dar dvejas rungtynes ir liko aštuntoje vietoje.

Gabrielei jau vien dalyvavimas Europos čempionate buvo didelė pergalė. Pernai ji paliko Klaipėdos „Fortūną“, kurioje praleido penkerius metus, ir pasirašė sutartį su „Utena“, tačiau naujoje komandoje spėjo sužaisti tik vienas oficialias rungtynes. Per pirmą Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) mačą G.Gutkauskaitei trūko kelio kryžminiai raiščiai. Po tokios traumos su rungtynėmis reikia atsisveikinti bent pusmečiui.

Vėliau „Utena“ tapo Lietuvos čempione ir taip padovanojo auksą Gabrielei, bet ginti titulo jai neteks. Praėjusią savaitę 24 metų krepšininkė pasirašė sutartį su „Cmoki“. Į Baltarusijos sostinę ji išvyks rugpjūčio 10 d. „Seniai norėjau pradėti legionierės karjerą, bet vis neišdrįsdavau, o dabar atsirado pasiūlymas. Be to, Minsko komandoje žaidžia lietuvė - Giedrė Paugaitė, taigi tikiuosi, kad viskas bus gerai“, - sakė G.Gutkauskaitė „Sporto gyvenimui“.

- Kodėl pasirinkote „Cmoki“? Ar turėjote ir kitų pasiūlymų?

- Turėjau sutartį su „Utena“, bet joje buvo išlyga, leidžianti išvažiuoti į Europos taurės turnyre žaisiančią komandą. Buvo pasiūlymas ir iš Švedijos, bet ten silpnesnė komanda. Atsirado „Cmoki“ variantas, o man buvo svarbu, kad būtų netoli nuo Lietuvos ir klubas dalyvautų Europos taurėje. Tokie buvo pagrindiniai motyvai.

- Turbūt ir Europos čempionatas prisidėjo prie to, kad sulaukėte pasiūlymų?

- Vien dėl jo ir sulaukiau. Kai kalbėjau su agentu po traumos, jis sakė, kad visi bijo rizikuoti. Nežaidžiau visą sezoną, bet „Cmoki“ parodė pasitikėjimą.

- Prieš priimdama sprendimą kalbėjotės apie „Cmoki“ su G.Paugaite?

- Taip, jau rinktinės stovykloje ji pasakojo, kad Baltarusijoje labai geros sąlygos ir jai viskas patiko. Paskui, kai sužinojau apie Minsko klubo vadovų susidomėjimą, paklausiau Giedrės apie komandą. Ji sakė tik gerus dalykus, be abejo, tai prisidėjo prie pasirinkimo.

- Viena vertus, Baltarusija yra šalia. Antra vertus, kartais atrodo, kad tai visai kitas pasaulis, primenantis tarybinius laikus. Ar tai jums nesukėlė abejonių?

- Ne. Krepšininkių gyvenimas toks, kad toje šalyje, kur žaidžiame, nelabai ką ir matome. Salė, rungtynės, kelionės. Aišku, iš tokio mažo miestelio, kaip Utena, persikėlus į didelį Minską, pirmosiomis dienomis, kol apsiprasiu su miestu, gali būti šioks toks šokas. Tačiau tikiu, kad viskas bus gerai.

- Baltarusijos moterų krepšinis stiprus, ne toks, kaip vyrų, bet „Cmoki“ praėjusį sezoną Europos taurės turnyre žaidė vienoje grupėje su „Utena“ ir užėmė žemesnę vietą. Tikitės, kad sportine prasme tai bus žingsnis į priekį?

- Manau, kad taip. Ateinantį sezoną nė vienas Lietuvos klubas nežais Europos turnyruose. Jei būčiau likusi Lietuvoje, manau, tai būtų žingsnis atgal. Kai kalbėjau su „Cmoki“ vadovais, jie sakė, kad turi ambicingų planų, nori išeiti iš grupės Europos taurėje. Manau, perėjimas bus į naudą.

- Ar yra lyga, miestas arba komanda, kur jūs svajojate žaisti?

- Kaip ir visos krepšininkės, noriu žaisti Eurolygoje, o svajonių komandos neturiu. Norėčiau žaisti ten, kur šilta, pavyzdžiui, Ispanijoje. Ten ir žaidimo lygis geras, ir klimatas. Būtų visai linksma kada nors patekti į ispanišką Eurolygos komandą. Turkija irgi būtų neblogas variantas.

- O kalbant apie krepšininkes, ar yra žaidėja, kurią galite pavadinti didžiausiu autoritetu?

- Vieno žmogaus negaliu išskirti. Aišku, stebiu geriausias krepšininkes, kurios rungtyniauja mano, įžaidėjos, pozicijoje. Pavyzdys yra Sandros Linkevičienės talentas, darbas, užsispyrimas. Praėjusį sezoną Utenos komandoje ją galėjau stebėti iš arti. Ji žaidžia ne mano pozicijoje, bet artimoje maniškei.

- Sunku buvo iškentėti pusmetį be krepšinio? Anksčiau tokių rimtų traumų tikriausiai neteko patirti?

- Tai buvo pirma mano trauma. Iš pradžių patyriau šoką, porą mėnesių nesupratau, kas įvyko. Vis atrodė, tuoj viskas praeis, tuoj vėl žaisiu. Labai padėjo šeima, draugas. Pradėjau po truputį sportuoti ir tikėjau, kad grįšiu, kad viskas bus gerai. Kol gydžiausi traumą, didžiąją laiko dalį praleidau Šiauliuose, nes mano draugas Vytautas Šulskis žaidė „Šiaulių“ krepšinio klube.

- Dabar teks išsiskirti, nes jūs žaisite Baltarusijoje, o jūsų draugas - Prienų komandoje...

- Taip, tačiau 300 kilometrų nėra didelis atstumas. Prie atstumo jau įpratę. Jis žaisdavo Šiauliuose, o aš - Klaipėdoje, Utenoje.

- Ar įsivaizduojate save dirbančią kokį kitą darbą, nesusijusį su krepšiniu?

- Net kai nežaidžiau krepšinio, vis tiek nuolat sportuodavau du kartus per dieną. Manau, kad net jei mano gyvenimas ateityje nebus susijęs su krepšiniu, vis tiek bus susijęs su sportu. Be sporto aš negalėčiau, nes reikia išsikrauti. Jaučiu vidinį poreikį varžytis ir išlieti energiją. Nesu mėgėja ramiai sėdėti.

- Kurie LMKL medaliai jums svarbesni - sidabras ir bronza, iškovoti su „Fortūna“, ar auksas, kurį su Utenos komanda pelnėte net nežaidusi?

- Svarbiausi yra tie apdovanojimai, prie kurių iškovojimo pati prisidedi. Šiemet auksą padovanojo komanda, esu jai labai dėkinga, bet labai norisi prisidėti ir pačiai. Pats brangiausias yra bronzos medalis, kurį su Klaipėdos komanda iškovojome užpernai, kai 0-2 buvome atsilikę nuo Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“, bet paskui pasiekėme tris pergales iš eilės. Aišku, labai svarbus ir Europos jaunių čempionato auksas. Tai buvo mano pirmoji rinktinė. Trenerė Ramunė Kumpienė ne tik į ją pakvietė, bet ir leido daug žaisti.

- Nežaisdama galėjote iš šono pasižiūrėti į LMKL lygą. Kaip manote, ar jos ir apskritai Lietuvos moterų krepšinio lygis pastaraisiais metais kyla?

- Manau, kad taip. Antra vertus, moterų lyga šiemet turbūt truputį susilpnės, nes daug rinktinės žaidėjų turi sutartis su užsienio klubais. Praėjusį sezoną dauguma jų žaidė Lietuvoje, o šiemet išvažiuos. Lyga susilpnėja, bet rinktinė dėl to stiprėja. Tobulėjame stipresnėse komandose ir rinktinėje lygis būna aukštesnis.

- Kaip vertinate rinktinės ir savo pasirodymą Europos čempionate?

- Tikslo patekti į penketuką neįvykdėme, gal pabaigoje buvome pavargusios fiziškai, bet čempionatas pavyko. Kovojome, atidavėme visas jėgas. O pati padariau turbūt viską, ką galėjau, po tokios traumos. Ačiū treneriui Mantui Šerniui, kad pakvietė, suteikė galimybę. Manau, kad rinktinei netrukdžiau. Nesitikėjau, jog pateksiu į rinktinę ir gausiu galimybę žaisti. Išvažiuodama draugui sakiau, kad po savaitės grįšiu. Nesijaučiau pasirengusi, bet kai nuvažiavau, labai padėjo fizinio rengimo treneriai, masažuotojai. Ir treneris manimi tikėjo. Jie pastatė mane ant kojų, priežiūra buvo labai gera. Po pirmosios savaitės pamačiau, kad galiu konkuruoti, o paskui įgavau neblogą formą.

- Iškart po čempionato M.Šernius džiaugėsi, kad dauguma žaidėjų jau turi sutartis su užsienio klubais arba greitai turės. Sprendžiant iš to, ką sakėte anksčiau, jūs taip pat manote, kad krepšininkių išvažiavimas į užsienį rinktinei bus naudingas?

- Manau, kad taip. Užsienio klubuose bus didesnė konkurencija, o Lietuvoje nėra labai jau aukštas lygis. Juo labiau kad ateinantį sezoną Lietuvos komandų nebus Europos turnyruose. Su geriausiomis žaidėjomis bus galima susidurti tik išvažiavus į užsienį.

- Jūsų karjera dar turėtų tęstis ilgai, bet jau dalyvavote trijuose Europos čempionatuose. Kiek Europos čempionatų dar tikitės aplankyti kaip žaidėja?

- Norėčiau žaisti dar 10 metų, todėl tikiuosi, kad bus dar kokie penki čempionatai. Nežinia, kaip bus su traumomis. Jei iš viso būtų septyni čempionatai, būtų neblogas rezultatas. O didžiausia su krepšiniu susijusi mano svajonė yra olimpinės žaidynės. Be to, norėtųsi su rinktine laimėti medalį kokiame nors čempionate. Visgi patekimas į olimpines žaidynes yra svarbiausias tikslas. Lietuvos moterų rinktinė jose dar nėra žaidusi, vis kažko pritrūksta. Prieš ketverius metus Europos čempionate Lenkijoje likome septintos. Ir tada, ir šiemet trūko nedaug. Tikiuosi, kad po ketverių metų ši karta bus pačioje viršūnėje ir mes pateksime į olimpines žaidynes.