Pralaimėjimas 0:9 ir pradurta padanga

Kitas dviratininkas Juozas Vilpišauskas finišo taip pat nepasiekė. Prisimenant Lietuvos sporto istoriją, tai lyg ir nėra puslapis, kuriuo vertėtų didžiuotis, tačiau 1924 m. žaidynės mūsiškiams buvo ypatingos. Ypatingos todėl, kad debiutinės. Startas, nors ir varganas, tapo pamatu ateities pergalėms.

Atsilikę nuo kaimynų

Debiutuoti olimpinėse žaidynėse anksčiau nei 1924-aisiais Lietuvos sportininkai neturėjo šansų. 1920 m., kai žaidynės vyko Antverpene, mūsų valstybė buvo neseniai susikūrusi, turėjo daugybę problemų ir jai rūpėjo tikrai ne sportas. Teoriškai lietuviai galėjo tapti olimpiečiais dar anksčiau, carinės Rusijos laikais, bet tuo metu sportas čia irgi nelabai rūpėjo.

1908 m. Londono žaidynėse Rusijos delegacijos sudėtyje tarp 154 sportininkų buvo 29 latviai ir 11 estų. Imtynininkas iš Estijos Martinas Kleinas netgi pelnė sidabro medalį. Lietuvių delegacijoje, žinoma, nebuvo. Estai, jau kaip nepriklausomos valstybės sportininkai, startavo ir 1920 m. Antverpene.

„Turime atvirai pripažinti, jog iki tol mes buvome labiausiai atsilikę daugelyje sporto šakų, palyginti su artimiausių mūsų kaimynių Latvijos ir Estijos sportininkais“, - knygoje „Olimpinė Lietuva“ rašė olimpinio judėjimo tyrinėtojas, ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininkas Artūras Poviliūnas.

Taip jis įvertino padėtį, buvusią iki 1924 m. žaidynių. Kaip rodo rezultatai, ir 1924-aisiais dar buvome nuėję netoli, tačiau Lietuvoje bent jau buvo sporto organizacijos, be kurių valstybės atstovavimas olimpinėje šventėje būtų neįmanomas.

Olimpinio komiteto vaidmenį atliko Lietuvos sporto lyga, įkurta Kaune 1922 m. kovo 22 d. Būtent Lietuvos sporto lyga gavo kvietimą dalyvauti VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje.

„Golgotos kelias“

Užmojai buvo gan platūs. Lietuvos olimpinėje paraiškoje buvo septynios sporto šakos: boksas, dviračių sportas, fechtavimas, futbolas, imtynės, gimnastika ir šaudymas. Delegacijoje turėjo būti 30 sportininkų ir 3 vadovai. Deja, trūko ir laiko, ir pinigų. Lietuvos Vyriausybė skyrė 12 tūkst. litų.

Žinoma, prieškario litas savo perkamąja galia buvo gerokai didesnis už dabartinį eurą, tačiau suma - vis tiek nedidelė. Galų gale, į Paryžių išsiųsti tik futbolininkai ir dviratininkai.

Futbolininkas Stasys Janušauskas-Jonušas pasakojo, kad komanda buvo surinkta paskubomis. „Sėdžiu, kaip įprasta, rašau, (kariuomenėj raštininku buvau), ateina pulkininkas Matulaitis ir klausia: „Ko tu sėdi, bėk namo, ruoškis į Paryžių, imk savo rakandus ir bėk į stotį.

Uždusęs - namo!.. Mama apsidžiaugė, apsiverkė. Panašiai gaudė ir kitus futbolistus. Kitą dieną ir išvažiavom“, - S.Janušauskas-Jonušas cituojamas sporto istoriko Algirdo Klimkevičiaus knygoje „Lietuvos olimpinis krikštas“.

Futbolo rinktinė traukiniu išvyko gegužės 22 d., likus trims dienoms iki rungtynių. Beje, 1924 m. žaidynės vyko ne vasaros antroje pusėje, kaip įprasta dabar, ir labai ilgai - nuo gegužės 4 iki liepos 27 d.

A.Klimkevičius futbolininkų kelionę į žaidynes pavadino „Golgotos keliu“. Iki olimpinio nuotykio Lietuvos rinktinė žaidė tik vienerias tarpvalstybines rungtynes, 1923 m. ji 0:5 pralaimėjo estams.

Prieš kelionę nebuvo nei kontrolinių mačų, nei bendrų treniruočių. Rungtynių išvakarėse, prieš vidurnaktį, Paryžių pasiekę lietuviai šiek tiek pamiegojo, o ryte jie jau sudarinėjo susitikimo su Šveicarijos vienuolike planą.

Vicečempionų pamoka

Nedaug trūko, kad mūsų futbolininkai Paryžiaus apskritai nebūtų pasiekę. Belgijoje pasus tikrinęs pareigūnas nerado tranzitinių vizų, todėl žaidėjai buvo išlaipinti iš traukinio. Futbolininkai gavo nurodymą grįžti į artimiausią Vokietijos miestą, kuriame buvo Belgijos konsulatas. Dėl to kelionė pailgėjo puse paros, tačiau ją bent jau pavyko užbaigti. Kadangi futbolininkai pasiekė Paryžių, gegužės 25-ąją galima oficialiai vadinti Lietuvos olimpinio debiuto diena.

Rungtynės su šveicarais prasidėjo 14 val., jas olimpiniame stadione stebėjo 10 tūkst. žiūrovų.

Jėgos buvo visiškai nelygios. Komanda, kartu net nesitreniravusi, susidūrė su rinktine, vėliau Paryžiuje nužygiavusia iki finalo ir tapusia olimpine vicečempione. Lietuviai neišsigando ir mačo pradžioje sukūrė porą pavojingų progų, tačiau netrukus viskas stojo į savo vietas. Praleidę penkis įvarčius dar pirmajame kėlinyje, mūsiškiai pralaimėjo 0:9.

Lietuvos rinktinės garbę Paryžiuje gynė Stepas Garbačiauskas, Valerijonas Balčiūnas, Vincas Bartuška, Hansas Getsas, Georgas Hardingsonas, S.Janušauskas-Jonušas, Leonas Juozapaitis, Eduardas Mikučiauskas, Stasys Razma, Stasys Sabaliauskas ir Juozas Žebrauskas.

Beje, pergalė 9:0 Šveicarijos rinktinei iki šiol yra didžiausia per jos istoriją. Lietuviams pralaimėjimas 0:9 antirekordiniu išliko neilgai. Likę Paryžiuje, jie gegužės 27 d. sužaidė draugiškas rungtynes su Egipto rinktine ir pralaimėjo net 0:10.

Susižeidęs ir pasiklydęs

Dviratininkai I.Anolikas ir J.Vilpišauskas į Paryžių išvyko dalyvauti 188 km plento lenktynėse. Jie taip pat neišvengė nuotykių. Abiejų sportininkų dviračiai ir šiaip nebuvo geros būklės, o Prancūzijos sostinę pasiekė dar prastesnės. J.Vilpišausko dviratį pavyko šiaip taip sutvarkyti,

I.Anolikui teko pirkti naują. Remontas ir pirkinys daug kainavo, dviratininkai išleido visus pinigus, net ir tuos, kurie buvo skirti grįžti į Lietuvą.

Nuvažiavęs maždaug 100 km, J.Vilpišauskas nesuvaldė dviračio, krito ir susižeidė. Laimei, pro šalį automobiliu važiavę švedai lietuviui padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą.

I.Anolikui irgi prireikė nepažįstamų geradarių pagalbos. Jis net septynis kartus pradūrė padangą ir, po septintojo karto pasitraukęs iš lenktynių, pasiklydo. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių.

Lenktynės vyko liepos 23 d., jose dalyvavo 71 dviratininkas. Lietuviai buvo tarp 11-os finišo nepasiekusių sportininkų. Tai, kad nepasisekė trasoje, buvo dar pusė bėdos. Išleidę visus pinigus dar prieš startą, jie neturėjo už ką grįžti namo. Svarstytas netgi planas parvažiuoti į Lietuvą dviračiais. Visgi Lietuvos atstovybė paskolino pinigų ir sportininkai grįžo traukiniu.

I.Anolikui tai buvo ne paskutinės olimpinės žaidynės. Jis startavo ir 1928 m. Amsterdame, tačiau ten finišo taip pat nepasiekė. Olimpiečio gyvenimas baigėsi tragiškai, 1943 m. jis tapo nacių auka Kauno IX forte.

Nuo anekdotų iki pergalių

Vargana futbolininkų kelionė ir dviratininkų vargai gali kelti atlaidžią šypseną, bet buvo dar keistesnis su Paryžiaus olimpinėmis žaidynėmis susijęs epizodas. 1924 m. liepos 19 d. „Lietuvos žinios“ pranešė nerimą keliančią naujieną - dingo žaidynėse turėjęs dalyvauti imtynininkas Petras Požėla.

„Lietuvos sportininkas Petras Požėla, važiuodamas į VIII pasaulinį Olimpiadą Paryžiun, kur liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, iki šiam laikui neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Kas žino apie Petrą Požėlą, prašoma pranešti Lietuvos Sporto Lygai arba Dviratininkų Sąjungai“, - toks pagalbos prašymas paskelbtas laikraštyje.

Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. P.Požėla atsirado ir jis net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę.

Skamba kaip anekdotas, rodantis, koks „žalias“ tuo metu buvo Lietuvos sportas, tačiau bloga pradžia turbūt yra geriau nei jokios pradžios. Nevykę startai Paryžiuje lietuvių neatbaidė nuo olimpinių žaidynių.

1928 m. Amsterdame startavo 12 mūsų šalies sportininkų: penki lengvaatlečiai, keturi dviratininkai, du boksininkai ir vienas sunkiaatletis. Šįkart nebuvo futbolo komandos, visi olimpiečiai buvo individualių sporto šakų atstovas, todėl skaičius 12 nėra mažas. Bėgikė Paulina Radziulytė tapo pirmąja Lietuvos olimpiete, o boksininkas Juozas Vinča tarp 16 dalyvių pasidalino 5-8 vietas, taigi buvo ne taip jau toli nuo medalio.

Lietuvos futbolininkai ir dviratininkai, pralaužę olimpinius ledus, sulaukė daug aukščiau užkopusių įpėdinių. Mūsų futbolo rinktinė daugiau niekada nepateko į olimpines žaidynes, bet Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis 1988 m. Seule tapo čempionais, atstovaudami TSRS rinktinei.

Tais pačiais 1988-aisiais dviratininkas Gintautas Umaras iškovojo du aukso medalius. O 2000 m. atėjo eilė ir nepriklausomos Lietuvos dviratininkei Dianai Žiliūtei, pasipuošusiai olimpine bronza.