D. Dzindzaletaitė: „Tikslas buvo rekordas“
Pasaulio jaunimo (iki 20 metų) vicečempione tapusiai Dovilei Dzindzaletaitei iki aukso trūko tik vieno centimetro, o iki patekimo į Londono olimpines žaidynes - kelių dienų. 19-metė sportininkė dėl to nesigaili. Dovilei pavyko pasiekti pagrindinį metų tikslą - pagerinti Lietuvos rekordą.
Svarbiausią metų pergalę Dovilė iškovojo liepos 12-ąją, likus dviem dienoms iki 19-ojo gimtadienio. Barselonoje vykusiame planetos čempionate trenerio Juozo Tribės auklėtinė pasiekė 14,17 m rezultatą. Tai yra Lietuvos suaugusiųjų rekordas. Tiek pat Barselonoje nušoko ir ispanė Ana Peleteiro, kuri dėl geresnių rezultatų kituose bandymuose tapo čempione. Lietuvaitei atiteko sidabras.
Gražuolė iš Šiaulių neslepia, kad populiarumas jai patinka. Dovilė kol kas nesulaukė pasiūlymų dalyvauti fotosesijose, bet jei sulauktų - visai nesupyktų.
- Tapai populiariausia lengvaatlete, bet nebuvai pripažinta geriausia. Apmaudu?
- Ne, neapmaudu, nes Austra Skujytė daug labiau už mane nusipelnė šio titulo. Aš sportuoju jaunimo grupėje, o ji - suaugusiųjų. Jokios nuoskaudos tikrai nejaučiu. Aš ir pati geriausia būčiau rinkusi A.Skujytę.
- Atrodo, kad renkant geriausius Lietuvos lengvaatlečius kiekvienais metais pasirinkimas yra vis didesnis?
- Taip, pretendentų vis daugėja. Sunku pasakyti, kas tai lemia. Gal tai, kad gerėja sąlygos.
- Kaip vertini praėjusius 2012-uosius?
- Labai gerai. Aš tik pradedu savo sportinę karjerą, o pagerinau suaugusiųjų Lietuvos rekordą, kai man buvo tik 18 metų. Taigi metus vertinu puikiai. Didžiausią įspūdį paliko Lietuvos rekordo pagerinimas. Metus vertinu puikiai būtent dėl to.
- Ar po pasaulio jaunimo čempionato nesapnuodavai aukso medalio? Visgi pasiekei lygiai tokį patį rezultatą kaip ir čempionė.
- Per pačias varžybas apie tai net negalvojau. Atrodė svarbu tai, kad jau turiu medalį, ir daugiau nieko nereikia. Tačiau dabar, kai praėjo pusmetis ir žiūriu varžybų nuotraukas, atrodo, kad aš turėjau būti pirma ir stovėti aukščiausiai ant pakylos. Praėjus kažkiek laiko jaučiasi šiokia tokia nuoskauda, bet antra vieta vis tiek geriau nei ketvirta. Dar turiu kur palypėti.
- Lietuvos rekordas buvo vienas iš tikslų praėjusį sezoną?
- Tai buvo mano pats pagrindinis tikslas. Rekordas laikėsi jau beveik dešimtmetį. 2003 m. jį pasiekė Virgilija Petkevičienė. Vasarą prieš čempionatą Barselonoje galvojau, kad bus kaip bus, bet Lietuvos rekordą būtinai reikia pasiekti. Nuo metų pradžios turėjau tokį tikslą. Man prieš tai tarptautinėse varžybose trejus metus labai nesisekė. Atrodydavo, kad esu geros formos, bet sėkmė vis nelydėjo. O šiemet ir forma buvo gera, ir sėkmė lydėjo. Viskas sutapo. Tikriausiai tai buvo mano diena.
- Ko su tokiu rezultatu galima tikėtis tarptautinėse suaugusiųjų varžybose?
- Mano rezultatas yra 14,17 m, o olimpinis normatyvas buvo 14,10 m. Septyniais centimetrais jį viršijau. Būčiau važiavusi į Londono olimpines žaidynes, bet normatyvą įvykdžiau keturiomis dienomis per vėlai. Pasaulio čempionatas vyko per vėlai. O šiaip manau, kad jei tiek šokčiau, Europoje į aštuntuką tikrai patekčiau.
- Buvo skaudu dėl pavėlavimo į olimpines žaidynes?
- Nebuvo. Galbūt dėl to, kad tikrai neplanavau tiek šokti. Prieš tai mano rezultatas buvo 13,77 m. Nemaniau, kad jį pagerinsiu iki 14,17 m, ir nesitikėjau įvykdyti olimpinio normatyvo.
- Net ir žaidynių metu, kai žiūrėjai transliacijas iš Londono, nepersekiojo mintis, kad irgi galėtum būti ten?
- Pabūti ten galbūt būtų buvę šaunu. Tai būtų buvusi gera patirtis. Tačiau abejoju, ar būčiau pasiekusi didelių rezultatų. Tikriausiai būčiau jautusi jaudulį, o aš esu jauna sportininkė. Trišuolininkės savo piką pasiekia maždaug 30-ies. Dar turiu laiko.
- Taigi 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynes galima bus vadinti įsibėgėjimu?
- Taip. Aišku, kiekvienas sportininkas sau kelia didžiausius tikslus. Mano pagrindinis tikslas iki Rio de Žaneiro bus įvykdyti normatyvą ir olimpinėse žaidynėse patekti į finalą. O daugiau - kaip Dievas duos.
- Nors tapai populiariausia metų lengvaatlete, esi dar naujas veidas Lietuvos sporte. Kaip pati save trumpai pristatytum, ką veiki, kai neužsiimi lengvąja atletika?
- Šiaulių universitete studijuoju kūno kultūrą. Savo gyvenimą sieju su sportu, noriu dirbti trenere, ateityje save matau būtent šiame darbe. Sportuoju, mokausi, taigi laisvalaikio lieka nedaug. Jį užima draugai, šeima. Sportininkas nelabai daug ką gali sau leisti, reikia daug ko atsisakyti.
- Norėtum būti tokia žvaigždė kaip Kroatijos šuolininkė į aukštį Blanka Vlasič?
- Aišku, kad norėčiau. Populiarumas man patinka. Žmonės gatvėje kol kas mane nelabai atpažįsta, nesu tiek daug pasiekusi. Manau, kad dar spėsiu žmonėms atsibosti. Kol kas ir Šiauliuose mane nelabai atpažįsta arba aš to tiesiog nepastebiu.
- Lietuvos šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė šiemet ne kartą buvo kviečiama į fotosesijas. Tu to dar nepajutai?
- Ne, niekas manęs niekur nekvietė. Gal Airinė labiau tinka į modelius, jos ir matmenys kitokie. Trišuolininkės turi būti stipresnės. Gal dar ir mane pakvies. (Šypsosi.) Būtų labai smagu.
- Neprieštarautum, jei būtum žinoma ne tik dėl sportinių pasiekimų, bet ir dėl išvaizdos?
- Neprieštaraučiau. Moterys vis tiek nori būti įvertintos ne tik dėl sporto pasiekimų. Norisi ir gražiai atrodyti, išlikti moteriškai.
- Ar sunku sportininkėms išlikti moteriškoms?
- Bent jau lengvojoje atletikoje tai nėra sunku. Gal kur nors kitur, pavyzdžiui, sunkumų kilnojime, tai yra sunkiau.
- Ko lauki iš 2013 metų?
- Manau, jie bus labai intensyvūs, varžybų netrūks. Ką tik įsiliejau į suaugusiųjų grupę, joje bus ir komercinių varžybų. Įgysiu daugiau patirties. Bus Europos jaunimo iki 23 metų čempionatas. Tikiuosi, kad ir ten pasiseks. Bandysiu paskirstyti dėmesį ir jaunimo, ir suaugusiųjų varžyboms. Į vienas varžybas norisi patekti, kitose - gerai pasirodyti. Gal visgi didesnis dėmesys bus jaunimo varžyboms. Norisi gerai pasirodyti savo grupėje, o varžytis su suaugusiaisiais dar spėsiu. Be abejo, tikiuosi patekti į suaugusiųjų pasaulio čempionatą.
R. Stanys: „Nusipelniau to šuolio“
Birželio pabaigoje Suomijos sostinėje Helsinkyje Raivydas Stanys tapo Europos čempionu. 2,31 m rezultatas pačiam lengvaatlečiui nebuvo netikėtas. Mintyse Raivydas jau matuoja aukštį, kurį reikės peršokti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Kaip ir Dovilė Dindzaletaitė, R.Stanys geriausių Lietuvos lengvaatlečių rinkimuose užėmė antrąją vietą, nors buvo pirmas po gerbėjų balsavimo. 25 metų sportininkas gali lengvai įdėti į krepšį, atsispyręs nuo baudų linijos, bet savo talentą demonstruoja ne krepšinio aikštelėje, o šuolių į aukštį sektoriuje. Helsinkyje Raivydas nusileido tik britui Robiui Grabažui (Robbie Grabarz). Abiejų sportininkų rezultatas buvo vienodas, tačiau lietuvio varžovas išnaudojo mažiau bandymų.
Vėliau R.Staniui nepasisekė Londono olimpinėse žaidynėse. Su 2,21 cm rezultatu lietuvis liko tik 27-as. Anot Raivydo, sutrukdė pernelyg didelis ažiotažas.
- Geriausių Lietuvos lengvaatlečių rinkimuose likai už plačių V.Aleknos pečių. Ar antroji vieta yra gera?
- Labai gera vieta. Pirmą kartą patekau tarp šių rinkimų prizininkų. Virgilijus tikrai vertas geriausiojo vardo. Visai neliūdna, kad aš antras. Virgilijus yra jau tiek pasiekęs, kad net jei visai nesportuotų, dar porą metų į priekį būtų vertas tokių titulų.
- Tikėjaisi, kad būsi populiariausias gerbėjų balsavime?
- Nelabai kreipiau į tai dėmesį. Daugiau žiūriu į sportą nei į tai, kas yra šalia. Reikia atlikti savo darbą ir būti geriausiam šuolių sektoriuje.
- Europos čempionate pasiektas 2,31 m rezultatas tau buvo tarsi šuolis į kitą lygmenį ar nuosekliai link to ėjai ir to tikėjaisi?
- Labai tikėjausi. Daug dirbau, daug ką atidaviau. Maniau, kad to šuolio nusipelniau. Iki Europos čempionato sezonas buvo labai geras, tik vėliau olimpinėse žaidynėse gal sutrukdė žurnalistų dėmesys. Patyriau daug emocijų, kurių anksčiau nesu patyręs. Londone į sektorių išėjau tuščia galva. Atrodė, kad treneris gerai paruošė, ir sportinė forma buvo dar geresnė nei Europos čempionate, bet psichologiškai buvau nusilpęs, pavargęs. Žiūrovų buvo daugiau kaip 80 tūkst. Buvo labai sunku susikaupti, kai visi ploja, rėkia. Tokios atmosferos dar nebuvau patyręs. Europos čempionate irgi buvo nemažai žmonių, tačiau buvau labai susikaupęs. Jaučiau didelį norą, tiesiog degiau ir nekreipiau dėmesio, kas vyksta šalia. Mačiau tik sektorių ir galvojau, ką reikia padaryti, kad kuo aukščiau peršokčiau. Žiūrovų net nemačiau, tik trenerį ir kartelę.
- Prieš Europos čempionatą buvo toks pojūtis, kad dabar tai driokstelėsi?
- Buvo. Prieš tas varžybas buvo keli startai, prasišokinėjau. Jaučiau, kaip nuo krūvio vis lengvėju, kaip atrandu techniką. Jaučiau, kad galiu.
- Kaip atėjai į šuolių sektorių ir kodėl pasirinkai būtent šią rungtį?
- Gal todėl, kad mano buvo toks sudėjimas - aukštas, lieknas. Prieš tai dar lankiau krepšinį, ten neblogai išlavinau šuolį. Vaikystėje buvau judrus, bėgiodavau, šokinėdavau, bandydavau pasiekti lanką. Paskui treneris pakvietė į šuolius.
Tai yra individuali sporto šaka, esi tik pats už save. Krepšinyje man ne taip gerai sekėsi, o atėjęs į lengvąją atletiką iš karto tapau Lietuvos vaikų čempionato laimėtoju. Viską mečiau ir pasilikau lengvojoje atletikoje.
- Ar dar kartais ateini į krepšinio aikštelę, paimi į rankas kamuolį? Galbūt padarai kokį improvizuotą dėjimų konkursą?
- Krepšinį dažniausiai žaidžiame Palangoje. Štangų salė čia yra šalia krepšinio salės. Mūsų, šuolininkų į aukštį, grupėje pagal ūgį esu vienas iš mažiausių, todėl nieko labai nenustebinu. Visi deda kaip nori. Gal jiems sunkiau nušlifuoti techniką šuolių sektoriuje, pasiekti aukštesnių rezultatų. O krepšinyje jie gali dėlioti kaip nori. Manau, kad Lietuvos krepšinio lygos dėjimų konkurse nesutrikčiau.
- Dar tarybiniais laikais sklandė kalbos, kad Kęstutis Šapka (1971 m. Europos šuolių į aukštį čempionas) įdeda į krepšį atsispyręs nuo baudų linijos. Tu turbūt irgi taip įdėtum?
- Aš gal 17 ar 18 metų jau dėdavau nuo baudų linijos. Tačiau tam reikia būti geros sportinės formos. Ne stovyklose, kai būna didelis fizinis krūvis, o artėjant varžyboms, kai daraisi toks lengvas, reguliuoji mitybą.
- Ar tarp šuolininkų į aukštį turi savo herojus, kurie tave įkvėptų?
- Tie profesionalai labai keičiasi. Vieną kartą olimpiniu čempionu tampa vienas, kitą kartą - kitas, taip pat ir pasaulio čempionatuose. Seniau žiūrėdavau į visus, o dabar galima sakyti, kad jie yra draugai. Dalyvaujame tose pačiose varžybose. Dabar jau nebežinau, į ką žiūrėti.
- Galbūt tarp artimiausių tikslų yra Lietuvos rekordas?
- Dabar uždarų patalpų, žiemos rekordas yra 2,27 m, o vasaros - 2,34 m. Reikėtų pagerinti žiemos rekordą. 2,27 m nėra daug dabar, kai esu pasiekęs 2,31 m rezultatą. Žiemos rekordą reikėtų pagerinti šį sezoną, kartu įvykdyčiau vasaros pasaulio čempionato normatyvą. Pavasarį galėčiau ramiau ruoštis.
- O kaip dėl vasaros rekordo?
- Geriau viską daryti pamažu nei iš karto pagerinti rekordą ir po to šokti mažiau. Dabar šokau 2,31 m, pasaulio čempionate būtų gerai šokti 2,32, paskui - 2,33. O Rio de Žaneire būtų gerai pagerinti ir Lietuvos rekordą. (Juokiasi.)
- Jei Lietuvos rekordas nėra 2013-ųjų tikslas, tai kokie yra tikslai?
- Norėčiau patekti į aštuntuką pasaulio čempionate ir vienu centimetru pagerinti asmeninį rezultatą. Europos ir pasaulio čempionatų lygis nėra vienodas. Galima sakyti, kad pasaulio čempionatas yra tas pats, kas olimpiada. Susirenka visi geriausi. Dabar yra naujos taisyklės. Anksčiau būdavo, kad įvykdai normatyvą ir jis galioja dvejus metus. Dabar jį reikia pasiekti tais pačiais metais. Todėl nebus tokių, kurie vienais metais peršoka 2,30 m, o kitais jau šoka tik 2,20. Susirinks tikrai rimta kompanija. Nebus lengva, bet viskas yra įmanoma. Jaučiu, kad galiu šokti aukščiau. Jei neturėčiau aukštesnio tikslo, būtų neverta sportuoti. Tada tikslo siekčiau kur nors kitur.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"
Rašyti komentarą