Patriotinės sporto žvaigždžių mintys: giedant himną – ašaros ir pasididžiavimas

„Giedant himną, širdyje visada jaučiamas didelis jaudulys, akyse kaupiasi ašaros, po kūną laksto šiurpuliukai. O būtent per valstybinę dieną emocijos pasireiškia dvigubai stipriau. Himno metu prieš rungtynes tiesiog stebi vėliavą su kupinomis ašarų akimis ir jautiesi dėkingas už tai, jog esi lietuviu ir gali ginti Lietuvos garbę sporto aikštėje“, - savo jausmais pasidalijo Klaipėdos „Dragūno“ rankinio komandos žaidžiantysis treneris Gintaras Cibulskis.

Nuo vaikystės bėgdavo grožėtis vėliava

Jis teigė, kad Kovo 11-ąją švenčia nuo vaikystės.

„Tėvai šią dieną visada kelia trispalvę. Kai buvau mažas, atsikėlęs anksti ryte, visada apsirengdavau ir bėgdavau žiūrėti prie namo pakabintos vėliavos. Ją matydavau retai, nes kabinama ji ne per dažniausiai, tai man būdavo labai gražu į ją žiūrėti, kažkoks didingas jausmas užplūsdavo stebint tas gražias spalvas. Dabartiniais laikais Kovo 11-oji švenčiama kitaip - labai daug metų tą dieną vykdavo rungtynės, atstovaujant Lietuvos nacionalinę rinktinę. Šią dieną kovingumo jausmas ir noras nugalėti – dvigubas. Kauniesi lyg už Tėvynę. Nereikia nei nuteikinėti“, - akcentavo jis.

Šiais metais Kovo 11-ąją G. Cibulskis švęs vėl aikštelėje - .su Klaipėdos „Viesulo-Dragūno“ komanda išvyko į Eišiškes ir žaisti Lietuvos rankinio federacijos pirmos lygos čempionato rungtynių. G. Cibulskis yra minėtos komandos treneris.

„Tokios šventės mus, lietuvius, turi vienyti, turime būti stiprūs kaip kumštis, stiprūs kaip vieninga komanda, ypač to reikia šiuo sunkesniu laikotatrpiu“, - akcentavo G. Cibulskis.

Laisvė iškovota per kraują

Jam antrino buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas, dabartinis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Tomas Danilevičius.

„Ypač tie, kure matė Sausio 13-osios įvykius, Nepriklausomybės atkūrimo diena – itin svarbi ir reikšminga. Aš Lietuvos rinktinės garbę gyniau 71-eriose rungtynėse, tad himną vien aikštėje, kaip Nacionalinės rinktinės žaidėjas, esu giedojęs tiek kartų, o kur dar dabartinių laikų Lietuvos rinktinės rungtynės ir himno giedojimas iš tribūnų. Visada, kai giedamas himnas, jaučiu pasididžiavimą, kad esu lietuviu. Tiesiog kūną užplūsta neapsakomai malonus jausmas, jauti kaip greičiau pradeda plakti širdis ir kūnu laksto šiurpuliukai. Mūsų šalies laisvė yra iškovota per kraują ir labai vertinama. Ši šventė suvienija lietuvius ir tuo labai džiaugiuosi“, - pabrėžė T. Danilevičus.

Į stotį – klausytis lietuvių kalbos

Vienas tituluočiausių visų laikų Lietuvos ledo ritulininkų olimpinis čempionas Darius Kasparaitis puikiai pamena 2017 metus, kai būtent Klaipėdos “Švyturio” arenoje pirmą kartą oficialiose rungtynėe užsivilo Lietuvos rinktinės marškinėlius.

“Nuo vaikystės svajojau užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Ir štai 2017 metais ši mano svajonė išsipildė. Kai grojo Lietuvos himną, bandžiau sulaikyti ašaras... Ilgai laukiau šio debiuto. Lietuvos himną mokėjau jau 1991 metais, bet nebuvo progos man jo sugiedoti. Klaipėdoje išaušo ta diena. Įspūdis išties buvo geras. O kai įmušiau Lietuvai įvartį, net suvirpėjo širdis. Nežinojau, kaip džiaugtis, net nukritau. Buvo labai malonu”, - pabrėžė ledo ritulio žvaigždė.

Nors jis jau ilgiau nei dešimtmetį su šeima gyvena Majamyje, tačiau niekada nepamiršta savo šaknų ir mini valstybines šventes.

“Pasakysiu taip: aš gimiau Lietuvoje, čia užaugau ir visada būsiu lietuvis. Nors ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau svetur, žaidžiau už kitų šalių rinktines, komandas. Nors ir turiu Amerikos pilietybę, paklaustas, kas toks esu, visada atsakau, kad aš esu lietuvis ir toks liksiu iki gyvenimo pabaigos”, - akcentavo jis.

Kai D. Kasparaitis vos 14-os išvyko į Rusiją treniruotis, jis jautė didžiulį Lietuvos ilgesį.

“Pamenu, kad net pasikviesdavau komandos draugą, nuvykdavome kartu į traukinių stotį ir aš su malonumu klausydavausi lietuvių kalbos. Beprotiškai ilgėjausi Tėvynės... Lietuvių kalbos ilgesys buvo didžiulis. Kai kurie žmonės ir dabar kalba, kad aš neva išdaviau Lietuvą ir atstovavau Rusijai, tačiau Lietuvoje man galimybių žaisti aukščiausio lygio ledo ritulį ir vėliau dalyvauti olimpiadose nebuvo, tad, manau, tą patį būtų padaręs bet kuris vaikas, bet kuris sportininkas, į sportą žvelgiantis profesionaliai”, - sakė D. Kasparaitis.