Pasveikinti čempionus Lietuvos vadovams savaitės neužteko

Tačiau mūsų kurtieji sportininkai, pagerbti olimpinėse žaidynėse, iki šiol nesulaukė Lietuvos vadovų pagarbos. Jų 13 pergalių iki šiol nepastebėjo nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, nei šalies premjeras Algirdas Butkevičius.

Kitoks kurtumas

Tad kas šitoje situacijoje kurčias? Kurtumas gali būti visoks. Nebūtinai fizinis. Tarkime, susvetimėję kaimynai lengvai išgirsta, kai gatvėje užkaukia jų automobilių signalizacijos. Tačiau „neišgirsta“, kai vagys laužia kaimyno buto spyną. O kam išgirsti? Juk butas svetimas. Kam kištis į privačius žmonių reikalus.

Štai ir girdėjimo klausimas. Mūsų šalies vadovai kartais primena galingus priimtuvus... Fiksuojančius visus bangų dažnius. Su sąlyga, jei tie dažniai pasiekia vadovų ausis iš labai toli. Tarkime, iš Vašingtono. Ar iš tos vietos, kur tokią dieną ir tokią valandą lokalizuojasi Barakas Obama, Hermanas van Rompėjus (Rompuy) ar bent Angela Merkel. Štai tada mūsų šalies vadovai net labai nekurti. Fiksuoja, interpretuoja kiekvieną žodį, ką pasaulio galingieji sakė, pasakė. O jei išgirsta bent vieną diplomatišką komplimentą apie Lietuvą, tai visai iš laimės susileidžia. Kurčiųjų olimpinėse žaidynėse mūsų šalis sulaukė mažiausiai 13 komplimentų. Nuoširdžių! Ne plastmasinių klišių! Sakomų visomis progomis ir visose valstybėse. Net ir tuo atveju, jei aukštas svečias atvyksta pas kanibalų karaliuką. Komplimentai už sporto, meno, mokslo laimėjimus visai kitokie. Jie tikrai nuoširdūs. Pridėjus valstybės himną, vėliavą bei audringus plojimus, tų komplimentų Bulgarijoje būta keliolika tūkstančių. Tačiau mūsų valstybės vadovų priimtuvai tokiems bangų dažniams yra kurti. Ne iš ten garsai skamba.

O iš kur skambėtų?

Gaila, kad kurčiųjų olimpinės žaidynės vyko Bulgarijos sostinėje Sofijoje, bet ne Afganistano sostinėje Kabule. Ar Gogo provincijoje. NATO narės Lietuvos valdžiai būtų politiškai nekorektiška vaizduoti, kad pražiopsojo mūsų sportininkų triumfą. Ne, suveiktų viešieji ryšiai. Išvystume Dalią Grybauskaitę. Kartu su puštūnais vaikais, moterimis, trispalve vėliavėle bei mūsų kariais stebinčią kurčiųjų olimpines žaidynes. Plojančią, džiūgaujančią. Labai besijaudinančią dėl mūsų sportininkų.

Dar geriau būtų, jei kurčiųjų olimpinės žaidynės būtų vykusios Briuselyje. O prieš tai koks nors Europos Sąjungos vadovybės įtakingas, nepamainomas asas ar Tarptautinio valiutos fondo šulas viešai prisipažintų laipsniškai kurstantis. Bet vis vien pajėgus vykdyti savo pareigas. Jei asas tikrai būtų nepamainomas, mūsų šalies vadovai iškart pultų mokytis gestų kalbos. Ištobulintų geriau nei anglų. Kad solidarizuotųsi. Ir ypač reikalautų, kad gestų kalbą išmoktų ministrai bei per daug plepūs mūsų diplomatai. Kad bendrautų gestais. Bent telefonais nepričirškės, ko nereikia. O į kurčiųjų olimpines žaidynes, nesvarbu, kur jos vyktų, mūsų valdžia suskristų solidariai kaip bitutės. Ir tikrai nepamirštų pagerbti mūsų kurčiųjų sportininkų.

Bendras visų pergalių vardiklis

Mėgstame visomis progomis akcentuoti, kad esame vakarietiški ir labai tolerantiški. Na, išskyrus kelis žinomus asmenis. Tačiau kur valdžios tolerancija, jei ji toleruoja skirtingas rases, religijas, net kryptelėjimus, tačiau užmiršta vienodai pripažinti mūsų šalies sportininkų triumfą. Net olimpinių žaidynių auksą, sidabrą, bronzą sugeba vertinti skirtingai. Vienų pergales liaupsina, o kitų linkusi nepastebėti. Nors visos tarptautinės mūsų sportininkų, menininkų, mokslininkų pergalės turi bendrą vardiklį. Teigiamai garsina Lietuvą pasaulyje. Visos tokios pergalės yra vienodai vertos nuoširdžių sutikimų oro uostuose, gėlių ir plojimų.

Kuo piliečiai skiriasi nuo kiaušinių

Kas yra patyčios? Tai, pradedant darželinukais, įkyrus ir pastovus parodymas asmeniui, kad tu esi kitoks. Skirtingo standarto. O jei skirtingo, ne tokio, kaip dauguma, tai savaime „blogo“. Tarkime, visi brunetai, o tu - blondinas. Visi nestrazdanoti, o tu - strazdanius. Visų talijos lieknos, o tavo - ne. Aš iš Vilniaus, o tu - iš Balbieriškio. Štai ir šalies vadovai, nevienodai gerbdami mūsų olimpinius medalininkus, ką tik nusileido iki darželinukiškų, mokinukiškų patyčių lygio. Nors piliečiai, nesvarbu, ką pasiekę, nėra sudėliojami į atskiras lentynėles, remiantis jų fiziniais skirtumais. Piliečiai nėra paukštynuose išperėti ir prekybos centruose pardavinėjami kiaušiniai. Kuriuos būtų galima suskirstyti pagal kainas bei fizinius parametrus. Didieji, vidutiniai, mažieji. Rudi, balti. Švieži, nešvieži, įskilę ar su pasibaigiančiu terminu. Piliečiai traktuojami ne fiziniais matmenimis, ne biustais, ne nosių ilgiais, bet kaip atlieka prievolę savo valstybei. Dirba jai ar slapčia kenkia. Moka mokesčius ar juos slepia. Laikosi įstatymų ar juos slapčia bando apeiti. Pilietinėje visuomenėje gali pasitaikyti tik pilietinio neįgalumo atvejai. Ne fizinis kurtumas, bet kontrabanda. Ne fizinis aklumas, bet panieka savo Tėvynei. Ne fizinis raišumas, bet moralinis raišumas. O kitoks piliečių diferencijavimas valstybės vadovams politiškai neleistinas. Nebent nusprendėme, kad kuriame ne pilietinę, bet vien fiziniais parametrais apibūdinamą gyvūnų bandą. O kam? Gyvūnų bandų kurti net nereikia. Susikurs pačios. Gamta dauginimosi funkcija jau seniai pasirūpino.