Olimpinis čempionas į ateitį nesižvalgo

Lietuvoje yra tik du futbolininkai, kurie gali pasigirti įgyvendinę visų sportininkų svajonę tapti olimpiniais čempionais - Arvydas Janonis ir Arminas Narbekovas.

Būtent pastarojo įvartis, įmuštas per pratęsimą pusfinalio rungtynėse su Italija, atvėrė kelią į finalą buvusios Sovietų Sąjungos rinktinei, kuri įveikė brazilus ir tapo Seulo olimpinių žaidynių nugalėtoja.

A.Narbekovas iki šiol prisimena, kaip po pralaimėjimo olimpiados finale garsusis Romarijus verkė prie nugalėtojų drabužinės ir prašė, kad kuris nors iš olimpinių čempionų atiduotų jam marškinėlius.

Du pastaruosius sezonus gimtųjų Gargždų „Bangą“ treniravęs A.Narbekovas šiuo metu daugiausiai laiko praleidžia ne taip toli nuo jų esančioje Klaipėdoje. Liko tik formalumas, kad jis taptų tik Vilniaus „Žalgiriui“ garbinga praeitimi nusileidžiančio „Atlanto“ vyriausiuoju treneriu.

„Sporto žmonės“ ir pakalbino A.Narbekovą apie būsimą iššūkį siekiant atgaivinti uostamiesčio komandą, gražius praeities prisiminimus bei Lietuvos futbolo dabartį ir ateitį.

- Jūs jau dabar pristatomas kaip naujasis „Atlanto“ vyriausiasis treneris, tačiau parašo sutartyje su klubu dar nėra. Ar tiesa, kad jame sutiksite dirbti tik tuo atveju, jei uostamiesčio ekipa kitą sezoną žais A lygoje?

- Taip, bet dar yra ir kiti klausimai. Juk be kontrakto niekas nežaidžia ir netreniruoja. Su „Atlantu“ daug kas apkalbėta ir dabar reikia žiūrėti, kas bus toliau. Žodinis susitarimas yra.

- Ar daug reikia drąsos sutikti treniruoti vos ne blogiausią Lietuvos čempionato komandą?

- Galiu pasakyti, kad šiuo metu jau turime surinkę visai neblogą komandą. Tie futbolininkai, kurie žaidė pirmąsias kontrolines rungtynes su Liepojos „Metalurgs“, žaidė gerai. Lygios rungtynės ir rezultatas lygus (1:1). Dabar visi laukiame, tiek aš, tiek žaidėjai. Jei viskas išsispręs, „Atlantas“ turėtų būti visai nebloga komanda.

- Kaip vertinate viso Lietuvos futbolo situaciją, jo lygį? Ar tikrai jis toks apverktinas, kaip konstatuojama?

- Man atrodo, kad padėtis nėra jau tokia bloga. Yra tų stadionų. Be to, visi geriausi Brazilijos futbolininkai užaugo ant smėlio. Ir mano kartos žaidėjai savo karjerą pradėjo kiemuose. Tad tikrai negalima visko piešti vien juoda spalva. Pagrindinė tiek Lietuvos futbolo, tiek apskritai viso šalies sporto problema ta, kad dabar vaikai domisi visai kitu - sėdėjimu prie kompiuterio ar televizoriaus. Štai kur pati didžiausia bėda. O jei norės žaisti futbolą, visada ras kur.

- O kokios mūsų futbolo perspektyvos?

- Lietuvoje futbolas buvo visą laiką ir bus. Bet yra apleistas darbas su vaikais, mes turime atsigręžti į juos ir skirti tam daug didesnį dėmesį. Turime užsiauginti naują kartą. Viltis lyg ir yra, bet teks porą metų palaukti.

Yra kitos kartos vaikai, kurie jau žaidžia Italijoje ir Anglijoje. Kai jie sustiprės, gali būti visai nebloga nacionalinė rinktinė. Dabar yra labai mažai kviečiamų žaisti į užsienį. Seniai ten išvažiavę jau po truputį baigia savo karjerą. Tad reikia išlaukti, kol jaunimas subręs.

- Lietuvos futbolo A lygos čempionatas didžiuotis nelabai kuo ir turi. Ar ne laikas permainoms?

- Sprendimai yra priimami. Bet kiekvienas šalies klubas turi didesnių ar mažesnių problemų. Juk negali nacionaliniame čempionate dalyvauti tik keturios ar penkios komandos.

Kad ir „Mažeikių“ pavyzdys. Man labai sunku įsivaizduoti, kodėl žmonės taip daro - komanda egzistuoja pusę metų, o paskui jos nelieka. Aš tokių sprendimų nesuprantu. Čia tuos žmones reikėtų nubausti, nes klubas ir žaidėjai yra nekalti. Apie ką gali būti kalba, kai futbolininkai apie devynis mėnesius negauna jokio užmokesčio. Tai paprasčiausias futbolo griovimas. Pagrindas turėtų būti finansinis kriterijus, kad klubai turėtų užtikrintumą.

- Jums teko treniruoti ne tik Lietuvos, bet ir Austrijos komandas. Ar didelis skirtumas?

- Futbolas jau seniai išrastas ir visur vienodas, tad nieko naujo neišrasi. Skiriasi tik darbo ir treniruočių sąlygos.

- Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės treneriu tapo užsienietis. Ar tai mus išgelbės?

- Dabar dar sunku ką ir pasakyti. Laikas parodys. Trenerio jau toks likimas: pralaimėjai - esi blogas, laimėjai - geras.

- O pats ar nepagalvojate apie vadovavimą šalies rinktinei?

- Ateityje visko gali būti. Juk niekas nežino, kaip gali likimas pasisukti. Todėl sunku ką ir planuoti, nes dažnai tie planai pavirsta niekais. O be to, nesinori labai toli į ateitį žiūrėti.

Malonu buvo treniruoti „Bangos“ komandą. Juk Gargždai yra mano gimtasis miestas, tad jautėsi didesnis artumas nei dirbant kituose klubuose. Tačiau kontraktas baigėsi, o pasiūlymo jį pratęsti negavau. Trenerio darbas kaip ir čigoniškas: vieną dieną čia, o kitą - jau nežinia kur.

- Per savo, kaip futbolininko, karjerą laimėjote daug skambių pergalių ir įmušėte gražių įvarčių. Kas įsiminė labiausiai?

- Olimpinės Seulo žaidynės, kuriose tapau olimpiniu čempionu. O jei kalbėtume apie įvarčius, tai įmuštas 1983 metais, per Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes su Kutaisio „Torpedo“. Tai buvo mano pirmasis įvartis aukščiausioje lygoje.

- Tapote ir pirmojo šalies rinktinės įvarčio autoriumi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

- Taip, tai įvyko 1990 metais, per draugiškas rungtynes su Gruzija.

- Net ketverius metus iš eilės (1985-1988 m.) buvote renkamas geriausiu Lietuvos futbolininku. Ar prisimenate legendinio Vilniaus „Žalgirio“ laikus?

- Netgi labai gerai atsimenu. Deja, pastaruoju metu su buvusiais komandos draugais beveik nebendraujame. Kai pernai vasarą rinktinė žaidė su Lichtenšteinu, buvo atvažiavęs Sigitas Jakubauskas, tai susitikome. Dažniau pakalbu ir susitinku su Stasiu Tamulevičiumi, Igoriu Pankratjevu. Nėra tokio vado, kuris mus visus galėtų suburti.

- Kur laikote olimpinį aukso medalį?

- Namuose Austrijoje.

- Šią šalį laikote savo namais?

- Austrijoje aš pragyvenau 20 metų. Galima sakyti, ilgiau nei Lietuvoje.

- Prieš kelerius metus iš jūsų ir žmonos Ritos buvo atimta Lietuvos pilietybė.

- Viskas įvyko dėl to, kad nebuvome davę priesaikos. Bet formalumai greitai buvo sutvarkyti ir ją atgavome.

- Ar tapęs treneriu, pats dar pagainiojate kamuolį?

- Pastaruoju metu visai ne. Kodėl? Per šalta.