Olimpinė galimybė prikėlė riedlenčių sportą: lietuviai jau pasivijo kaimynus

Pirmasis žingsnis buvo beveik prieš trejus metus įkurta Lietuvos riedlenčių federacija (LTRF), antrasis – sulauktas tarptautinis pripažinimas, kai pernai rugsėjį LTRF buvo priimta į pasaulinės riedlenčių sporto organizacijos „World Skate“ gretas. O trečiasis, atvėręs lietuviams olimpinės šeimos duris, žengtas šiemet vasario 7 d. vykusioje LTOK generalinės asamblėjos sesijoje, per kurią LTRF tapo LTOK nare.

Atranka į Tokijo žaidynes, kurios iš šių metų nukeltos į 2021-uosius, dar vyksta. Tačiau svarbiausios atrankos varžybos, kuriose renkami olimpinio reitingo taškai, vienos po kitų atšaukiamos arba atidedamos dėl koronaviruso pandemijos. Lietuviai tikėjosi, kad gegužės 19–24 d. Londone bus surengtas pasaulio čempionatas ir jie galės išbandyti jėgas su stipriausiais pasaulio riedlentininkais, tačiau ir šios varžybos atidėtos.

„Į Tokijo žaidynes nesitikime patekti, bet į 2024 m. Paryžių taikysimės, nes Lietuvos jaunimo lygis tikrai neblogas. Bet į olimpines atrankos varžybas važiuosime – jose suteiksime galimybę dalyvauti trims geriausiems mūsų sportininkams: Dovydui Juciui, Kelvinui Litvinui ir Domantui Antanavičiui.

Norime, kad jie pajustų konkurencinę aplinką. Tai bus savotiška žvalgyba. O vėliau, turėdami LTOK užnugarį bei valstybės lėšų, tikimės pritraukti ir daugiau rėmėjų, kurie prisidės prie mūsų olimpinės kelionės“, – paaiškino LTRF prezidentas 30-metis Justinas Ivoška, pats jau beveik du dešimtmečius kone kasdien lipantis ant riedlentės.

Būtent jis su bendraminčiais Simonu Sonkinu ir Girmantu Neniškiu, 2016 m. sužinoję, kad riedlenčių sportas įtrauktas į 2020 m. Tokijo olimpinių žaidynių programą, nutarė įkurti Lietuvos riedlenčių federaciją. Netrukus prisidėjo ir kitų riedlenčių bendruomenių atstovai ir 2017 m. rudenį LTRF pradėjo veiklą.

Riedlentės – ne tik sportas

J. Ivoška neabejodamas sako: „Riedlentės niekada nebus tik sportas. Tai greičiau gyvenimo būdas. Nuo tada, kai ši sporto šaka sulaukė olimpinio pripažinimo, yra tarsi dvi stovyklos. Vienoje – tikraisiais save vadinantys riedlentininkai.

Tai gatvė, rokenrolas, alus. O dabar turime ir sportininkų, kuriems svarbiausia – rezultatai. Yra profesionalų, kurie triukų įvairove niekuo nenusileidžia stipriausiems sportininkams, bet varžybose nedalyvauja. Jie pasirodo socialiniuose tinkluose ir susiranda rėmėjų.“

Socialiniai tinklai labai svarbūs riedlentininkams.

„Internete vos ne gyvai matai, kas vyksta. Žmonės seka tendencijas, kurios daro įtaką triukams, važiavimo stiliui, aprangos ir muzikos pasirinkimui. Socialiniai tinklai – tai dalis riedlenčių kultūros, savireklamos ir puikus būdas talentingiems žmonėms būti pastebėtiems bei rasti rėmėjų.

Prieš porą metų mes pradėjome dirbti renginiuose su „Nike SB“ prekės ženklu. Ir vienam jaunuoliui „Nike SB“ suteikė paramą. Tai buvo istorinis įvykis Lietuvoje, nes „Nike SB“ dabar yra vienas stipriausių riedlenčių sporto prekės ženklų.

O tokios mažos rinkos kaip mūsų atgimstančioje kultūroje tokie dalykai yra labai svarbūs. Juos mato visa bendruomenė ir pastebi, kad jais kažkas rūpinasi, yra suinteresuoti jų, kaip atletų, ateitimi, paties sporto ateitimi. Mato, kad čia atsiranda sąlygos. Tai didžiulė motyvacija“, – įsitikinęs J. Ivoška.

LTRF prezidentas pastebi, kad oficialiai pripažįstama federacija gali daug nuveikti visos riedlentininkų bendruomenės labui, nes būtent federacija kalbasi su savivaldos institucijomis dėl riedlenčių parkų kūrimo.

Parkų Lietuvoje vis daugėja. Betoninių, ilgaamžių. J. Ivoška pateikia pavyzdį – Prancūzijos Bordo mieste, riedlentininkams glaudžiai bendradarbiaujant su vietos valdžia, riedlenčių sporto elementai įkomponuojami į miesto architektūrą. Panašiai jau daroma ir Kauno centre, kur atsirado riedlenčių parko elementų, puošiančių tradicinę miesto architektūrą.

Betoninių parkų jau yra Klaipėdoje, Molėtuose – šiuose miestuose vyko pastarųjų dvejų metų Lietuvos čempionatai, o šiemetinės šalies pirmenybės planuojamos Vilniuje, parke prie Baltojo tilto. Riedlenčių parkas įrengtas ir Velžyje (Panevėžio r.), netrukus prasidės statybos Šiauliuose. Parko rungčiai skirtus įrenginius planuojama statyti sostinės Fabijoniškių mikrorajone.

„Pasirinkimas tikrai neblogas“, – džiaugiasi J. Ivoška.

Vilniuje taip pat yra du uždari parkai. Vieną jų – „Core Indoor Vilnius“ su bendraminčiais įkūrė LTRF vadovas. O kitas – „Kablys Skatepark“ Plytinės gatvėje – skirtas ir kitoms ekstremalaus sporto rūšims.

Šiuose parkuose veikia riedlenčių mokyklos, kuriose dirba treneriai, tad riedlenčių mėgėjams nereikia, kaip anksčiau, šio sporto pradmenų mokytis iš vaizdo įrašų.

Jauniesiems riedlentininkams rengiamos varžybos. Kovo pradžioje „Core Indoor Vilnius“ vykusiame jaunių lygos renginyje jauniausias dalyvis buvo vos dešimties. Yra buvęs ir devynmetis, kuris, pasak J. Ivoškos, rodė tikrai aukšto lygio triukus.

Diktuoja gatvės madas

Riedlenčių sportas laužo stereotipą, kad riedlentininkai – tai gatvės maištininkai apdribusiais drabužiais, nepaklūstantys visuomenės taisyklėms, neturintys daugiau jokios veiklos.

„Yra ir tokių, kurie ateina iš darbo biure, nusivelka kostiumą, šoka į džinsus ar treningus ir treniruojasi. Aš taip pat esu pusiau biuro žmogus, dirbu IT srityje. O laisvu laiku mokau žmones važinėti riedlente.

Gerai, kad darbo pobūdis man leidžia savo veikla užsiimti čia, „Core Indoor“ parke. Čia vykdome federacijos veiklą, organizuojame varžybas, pasaulinės riedlenčių dienos renginius, dalyvausime ir Olimpinėje dienoje. Bendraujame su savivaldybėmis.

Štai Mindaugas siuva kepures iš senų drabužių, Simonas perdirbinėja senas riedlentes. Yra meno žmonių, kurie groja, piešia. O viena mergina dirba „Senukų“ skaitmeninės rinkodaros skyriuje. Riedlentininkai – įvairiapusiai žmonės“, – patikina LTRF vadovas.

Tiesa, riedlentininkų drabužiai ir avalynė diktuoja ekstremalaus sporto madas. Žymiausi dizaineriai įtraukia riedlentes į savo šou. „Mes prieš porą metų dirbome su Juozu Statkevičiumi per jo renginį“, – primena J. Ivoška.

Svarbiausia sportininkams, kad drabužiai būtų patogūs, nevaržytų judesių atliekant triukus. Jokių reikalavimų aprangai nėra – viskas priklauso nuo sportininko pasirinkimo, noro išreikšti save.

O apsaugos gatvės rungtyje privalomos tik nepilnamečiams. Parko rungtyje apsaugos netrukdo, tad jas dauguma noriai dedasi. Bet ne visi, kai kuriems šalmas ar antkeliai – lyg asmenybės suvaržymas.

Lietuviai pasivijo kaimynus

Triukus patyrę riedlentininkai dažniausiai kuria patys. Yra vadinamieji baziniai triukai, iš jų kuriami nauji ir priklauso nuo kiekvieno sportininko galimybių bei kūrybingumo. Nemažai triukų galima rasti internete, bet geriausi riedlentininkai stengiasi atrasti savo stilių.

Aktyviai treniruojantis riedlentės lentą tenka keisti maždaug kas mėnesį, nes ji arba lūžta, arba praranda standumą. Lentos, kainuojančios nuo 55 eurų, gaminamos iš kanadietiško klevo, ant jų klijuojamas švitrinis popierius, kad koja neslystų, tvirtinamos ašys, ratukai. Olimpinio lygio riedlentę galima susikomplektuoti už maždaug 150 eurų.

Lentos skiriasi aukščiu, pločiu, svoriu. Kiekvienas renkasi sau patogią pagal kūno sudėjimą, svorį, galimybes.

Inventorius vis tobulėja, kaip tobulėja ir atliekami triukai ar sportininkų lygis.

Dar prieš kelerius metus Lietuvos riedlentininkai buvo smarkiai atsilikę nuo Latvijos, Estijos sportininkų. O jau pernai per Baltijos šalių čempionatą Latvijoje su jais kovojo lygiai.

„Didžiuojuosi mūsų jaunimu. Per dvejus metus mes smarkiai patobulėjome“, – džiaugiasi LTRF prezidentas.

Šiemet Baltijos čempionatas numatytas Lietuvoje. Per jį, kaip ir per šalies pirmenybes, irgi galima rinkti olimpinio reitingo taškus, kuriais ir grindžiamas kelias olimpinės svajonės link.

Olimpinės rungtys

Olimpinėse žaidynėse riedlentininkai varžysis dviejose rungtyse – gatvės ir parko. Kiekvienoje dalyvaus po 20 vyrų ir moterų. Iš viso – 80 sportininkų.

Gatvės rungties varžybos vyksta parke, kuriame triukams atlikti naudojami gatvės elementai – laiptai, turėklai, bordiūrai, suolai, sienos, šlaitai. Kiekvienas riedlentininkas startuoja individualiai ir, įveikdamas trasos elementus, atlieka triukus. Pasirodymas vertinamas atsižvelgiant į triukų sudėtingumą, originalumą, atlikimo greitį, judesių amplitudę.

Parko rungtis vyksta specialiuose įrenginiuose, kurie primena didelius dubenis arba baseinus. Nuo ertmės apačios išlenkti paviršiai staigiai kyla, viršutinė nuolydžio dalis yra vertikali arba beveik vertikali. Triukai atliekami pašokus aukštai į orą, riedlentę dažnai sugriebiant ir patraukiant iš po kojų rankomis, taip pat balansuojant ant rampos kraštų.