"Neptūno" kapitonas: "Nenuleidžiu rankų. Iš prigimties esu kovotojas"

Šįkart rungtynių didvyriu tapo paskutinę dvikovos minutę rezultatą persveriantį tritaškį pataikęs (64:63), o dar po kelių sekundžių ir du taškus su pražanga pelnęs "Neptūno" komandos kapitonas Martynas Mažeika.

Klaipėdos ekipos senbuvis prieš rungtynes keturias dienas pragulėjo ligos patale, net nesitreniravo su komanda, tačiau tai jam nesutrukdė surengti vieną įsimintiniausių jo karjeros pasirodymų. M. Mažeika prie "Neptūno" pergalės šįkart pridėjo 16 taškų ir buvo itin pastebimas.

"Dar rungtynių rytą buvo pakilusi kūno temperatūra, tačiau net nebuvo minčių, kad galėčiau praleisti šias "Neptūnui" itin svarbias rungtynes. Iš prigimties esu kovotojas ir žinojau, kad atiduosiu visas jėgas. Džiugu, kad iškovojome šią pergalę ir turime vilčių patekti į Europos taurės turnyro aštuntfinalį", - "Vakarų ekspresui" sakė neptūnietis.

Liejosi net kraujas

Kaip manai, kas lėmė "Neptūno" pergalę? - pasiteiravome M. Mažeikos.

Didžiulį darbą atliko būtent nusiteikimas. Mes buvome įsprausti į kampą, žinojome, kad negalime pralaimėti. Stengėmės išpildyti visus trenerio nurodymus ir labai džiaugiamės, jog pavyko laimėti.

Reikiamu metu ėmeisi iniciatyvos. Kokios mintys kirbėjo galvoje, kai paskutinę minutę teko mesti rezultatą persveriantį tritaškį?

Kitaip tariant, klausiate, ar nebijojau imtis iniciatyvos? Net negalvojau apie tai, nes gauni kamuolį, matai, kad gali mesti jį į krepšį, ir meti. Džiugu, kad tie keli metimai padėjo mums išsiveržti į priekį ir pergalės jau nebepaleisti. Prieš šias rungtynes žinojome, kad turime žengti du žingsnius, jog patektume į kitą etapą. Pergalę namuose prieš Salonikų "Aris" iškovojome, o dabar važiuosime į Berlyną ir ten stengsimės padaryti tą patį.

"Neptūnui", norint patekti į Europos taurės turnyro aštuntfinalį, reikia vasario 9 dieną išvykoje įveikti Berlyno "Albą" ir tikėtis, kad Salonikų "Ario" ekipa namuose nusileis Milano "Emporio Armani" (Italija) ekipai. Žinant tai, kad Milano krepšininkams šios rungtynės nieko nebelems (jie jau iškovojo kelialapį į aštuntfinalį), - tai užduotį tik dar labiau apsunkina.

Mums nereikia žvalgytis į kitų ekipų rezultatus, reikia tiesiog apie tai net nemąstyti. Privalome atlikti savo darbus - stengtis žūtbūt nugalėti "Albą".

Ar išvykoje tai įmanoma?

Kad galime įveikti Berlyno krepšininkus, jau įrodėme Klaipėdoje, tačiau, žinoma, išvykose mums sekasi prasčiau. Kita vertus, šiuo atveju išvykoje mus mažiau slėgs įtampa... sunku pasakyti, kaip čia geriau. Tiesiog reikia atsikratyti išvykų sindromo ir kautis taip aistringai, kaip tai darėme praėjusį trečiadienį Klaipėdoje. Jei būsime tokie kovingi ir agresyvūs - viskas yra įmanoma.

Klaipėdoje vykusi dvikova su "Ario" ekipa buvo išties agresyvi - netrūko ir techninių pražangų, ir pykčių, ir net kraujo...

Turiu kruviną servetėlę, todėl rungtynių, ko gero, negalima vadinti švariomis. To turėjo tikėtis ir žiūrovai, ir mes patys, nes abiem komandoms buvo reikalinga pergalė.

Labai noriu padėkoti mūsų krepšinio sirgaliams. Džiugu, kad jie mus nuolat labai šiltai palaiko. Tai tikrai mus įkvepia ir uždega pergalėms. Malonu, kad Klaipėdoje per kelerius metus susiformavo nuostabi krepšinio sirgalių bendruomenė - vis dažniau 5500 žiūrovų talpinančioje "Švyturio" arenoje nebūna laisvų vietų.

Didžiausias laimėjimas - šeima

Galbūt rungtynės su "Ario" ekipa Tau asmeniškai yra vienos įsimintiniausių karjeroje?

Nežinau... Jei pateksime į Europos taurės aštuntfinalį, tada gal jos ir bus reikšmingos, tačiau dabar jos dar nieko nelemia... Ne kartą esu minėjęs, kad didžiausias mano pasiekimas - šeima: žmona Akvilė ir vaikai - Nojus bei Matėja.

Tavo sportinės karjeros pradžia itin įspūdinga - 2003 metais tapai pasaulio jaunių (iki 19 metų) vicečempionu, 2005 metais - Europos jaunimo (iki 20 metų) vicečempionu. Ar šie titulai padėjo kopti karjeros laiptais?

Gal šiek tiek ir padėjo. Dabar sunku pasakyti... Susidomėjimas krepšiniu prasidėjo kieme. Būdavo sunku mane išvaryti iš krepšinio aikštelės. Kasdien rinkdavomės, organizuodavome įvairiausius turnyrus. Vėliau, kai buvau dešimties metų, tėtis atvedė mane į Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą pas trenerį Grigorijų Pancerovą.

Tau tris sezonus teko rungtyniauti Vokietijos ekipose Berlyno "ALBA" ir "Bonos Telekom Basket", po sezoną Italijos "Kapo d'Orlando Upea" ir Latvijos Rygos VEF komandose. Kokia ta legionieriaus duona? Žinoma, legionieriams yra truputį sunkiau, iš jų šiek tiek daugiau reikalaujama. Taip pat esi toliau nuo artimųjų, draugų... Kita vertus, žaidi tą patį krepšinį kaip ir visi. Į Vokietiją išvykai būdamas vos 19 metų. Kaip prisitaikei prie svetimos šalies, kultūros? Nebuvo sunku? O gal kaip tik sunkumai užgrūdino?

Vokietijos kultūra gerokai skiriasi nuo Lietuvos ir kitų šalių. Iš pradžių jų tvarka ir tikslumas kėlė nuostabą, bet vėliau lengvai pripratau ir to net pasigedau kitose šalyse. Žinoma, sunkumai grūdina - kai anksti palieki namus, iškeliauji į visiškai svetimą šalį, tuomet į gyvenimą pradedi žvelgti visai kitomis akimis.

Išmokai vokiškai ar itališkai? Gal buvo kokių kuriozinių situacijų dėl kalbos barjero?

Vokietijoje mokiausi vokiečių kalbos, kadangi norėjau iš tos šalies kažką pasiimti, patobulėti. Pradžioje buvo daug kuriozinių situacijų: pavyzdžiui, mieste bandai susikalbėti su žmonėmis, rimtu veidu penkias minutes kalbi, o galiausiai pastebi, kad jie į tave keistai žiūri, ir paaiškėja, kad nieko nesuprato. Dažniausiai tai nutikdavo su vyresnio amžiaus žmonėmis, kuriems reikia viską itin taisyklingai kalbėti.

"Neptūne" - daugiau nei dešimtmetį

"Neptūno" ekipoje per savo karjerą rungtyniauji jau 11 sezoną. Pirmą kartą į reprezentacinės Klaipėdos ekipos gretas įsiliejai 2000 metais. Kaip, tavo akimis, per tą laiką pasikeitė "Neptūnas"?

Tai pats mėgstamiausias mano klubas, kuriame pradėjau žaisti krepšinį. Galiu drąsiai teigti, kad per tuos metus "Neptūnas" tapo daug profesionalesnis, žaidėjams suteikiamos daug geresnės sąlygos. Reikia tik žaisti ir siekti pergalių, nereikia rūpintis pašaliniais veiksniais. Tai labai gerai. Toli gražu ne kiekviename krepšinio klube yra tokia situacija.

Esi "Neptūno" komandos kapitonas. Ar šios pareigos tau malonios?

Kapitonu esu išrenkamas jau ne pirmus metus. Labai malonu. Man tai - lyg įvertinimas. O įsipareigojimų šiokių tokių yra, tačiau kai tai patinka, viską atlikti - vienas malonumas.

Ar turi krepšininko idealą, kuris nuo vaikystės įkvepia siekti savo užsibrėžtų tikslų?

Taip. Tai - Šarūnas Marčiulionis. Iki dabar gėriuosi jo žaidimu, stebiu vaizdo įrašus. Jis visada man būdavo tas žmogus, kuris įkvėpdavo ir suteikdavo noro žaisti krepšinį.

Krepšininkai dažnai turi įvairių prietarų, kurių laikosi prieš svarbias varžybas.

Anksčiau prieš varžybas stengdavausi nesiskusti ar nesikirpti plaukų, tačiau pastaruoju metu į tai nebekreipiu per daug dėmesio.

Kokius žodžius ar frazes kali sau į galvą, kai itin svarbią akimirką reikia mesti lemiamą metimą ar baudas? Kaip bandai save nuteikti?

Trumpa malda prieš svarbius baudos metimus visuomet padeda.

Įdomu, koks gi Martynas Mažeika buvo vaikystėje, paauglystėje?

Nebuvau "blogiukas", tačiau tėvams ne kartą yra tekę ir paraudonuoti prieš mokytojus. Greitai jie mane sutvarkydavo.