Negęstantis Lietuvos pirmenybių žaizdras

Draugiškų rungtynių era

Futbolas į Lietuvą atkeliavo pavėluotai. Anglai padarė pradžią dar 1863 m., 1871 m. surengė taurės varžybas, o 1888 m. - čempionatą. Lietuvoje XX a. pradžioje pirmosios futbolo komandos ir klubai pasirodė Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Į istoriją įrašyti 1911-1913 m., kai įvyko Kauno ir Vilniaus rinktinių, Kauno ir Eitkūnų (Vokietija) komandų rungtynės.

Prasidėjęs futbolo judėjimas prigeso Pirmojo pasaulinio karo metais, o atgimė Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Futbolo ir kitų sporto šakų atgaivinimo ėmėsi 1919 m. įkurta pirmoji lietuvių (Rusijos valdytoje Lietuvoje veikė lenkų „Sokol“, rusų „Oriol“ sporto draugijos) sporto organizacija - Lietuvos sporto sąjunga (LSS). Tai ji 1919 m. vidurvasarį Kaune surengė pirmąją sporto šventę ir futbolo rungtynes. 1920-ieji ir 1921-ieji buvo ne tik komandų kūrimosi, bet ir bandymų surengti pirmenybes metai.

1920 m. vietoj iširusios LSS įsikūrė nauja sporto organizacija - Lietuvos sporto lyga (LSL). Jos skyrius, pasivadinęs Futbolo lyga, bandė surengti futbolo pirmenybes. Nepavyko. Rengėjams matyt pritrūko patirties, išradingumo, nes užsiregistravo... tik viena komanda.

Būsimų pirmenybių repeticijų metais vadintini 1921-ieji. Tuomet ypač reiškėsi 1920 m. įkurta LFLS ir joje veikę futbolo entuziastai: S.Garbačiauskas, D.Žilevičius, V.Dineika ir kiti. LFLS ankstyvą pavasarį paskelbė spaudoje, kad „Vytauto kalne pradeda visuotinę pavasario treniruotę“. Tačiau jaunimas treniruotes lankė vangiai. Tuomet LFLS vadovai ėmėsi gudrybės, vietoj treniruočių organizavo rungtynes: vokiečių komercijos mokyklą įveikė 5:2, kariškių elektronikos bataliono komandą - 5:0, šarvuoto traukinio „Gediminas“ ekipą - 5:2.

Spauda („Karys“, „Lietuva“), įkėlusi žinutes apie rungtyniaujančias komandas ir rezultatus, skatino naujų komandų atsiradimą. Gegužės mėnesį LFLS pabandė surengti neregėtas negirdėtas futbolininkų varžybas dėl Amerikos lietuvių Prekybos ir pramonės bendrovės taurės. Programoje buvo keturios rungtys: 60 metrų bėgimas, smūgis į kamuolį, „kamuolio išvedžiojimas pro kliūtis“, estafetė 11 žaidėjų po 500 metrų. Nors į varžybas buvo kviesti sportininkai iš visos Lietuvos, nėra žinių, ar jos iš tiesų įvyko.

Gegužės pabaigoje pasirodė ir antrosios komandos - LFLS, vokiečių mokyklos. LFLS susirūpino ir pamainos ugdymu - birželio mėnesį spaudoje pranešta, kad „prie Centro valdybos įsteigtas jaunesniųjų sportininkų skyrius, į kurį priimami vaikai nuo 7 iki 15 m. amžiaus“. Be to, LFLS rūpinosi stadiono įrengimo klausimu - į pasitarimą sukvietė futbolą kultivuojančias organizacijas - „Makabi“, Šaulių sąjungos, Generalinio štabo atstovus. Rudeniop LFLS į svečius pasikvietė Eitkūnų sporto klubo „Ost“ komandą.

Apie plintantį susidomėjimą futbolu ir komandų skaičiaus augimą byloja rungtynių rezultatai: Vilkaviškis-Marijampolė 3:0, Vilkaviškis-LFLS 0:6, Kauno šauliai-Dotnuvos šauliai 2:1. Daugiausiai komandų ir rungtynių turėjo kariniai daliniai - aviacijos, pėstininkų pulkai.

Pirmenybių startas

Nors 1922 m. ankstyvą pavasarį aktyvumu pasižymėjo LFLS vadovai, pakvietę futbolininkus į treniruotes ir kovo 12 d. surengę draugiškas rungtynes tarp vokiečių ir lenkų komandų, iniciatyvos surengti pirmenybes ėmėsi Lietuvos sporto lygos Futbolo skyrius. Balandžio 13 d. „Karys“, „Lietuva“ ir „Trimitas“ išspausdino tokio turinio skelbimą, kuris tapo istorinis: „Visoms Lietuvos futbolo komandoms. Šiuo pranešame, kad manoma surengti futbolo rungtynes Lietuvos pirmenybėms. Todėl futbolo komandos, norinčios dalyvauti minėtose pirmenybėse, turi greitu laiku užsiregistruoti Lietuvos sporto lygos Futbolo skyriuje, atsiųsdami žinias apie pilną komandos pavadinimą, sąstatą, atsargą, firmos ir ženklų spalvas ir t.t.“

Į skelbimą atsiliepė apie 16 komandų. Užregistruotos buvo tik 10 (kitos neturėjo juridinės teisės - nebuvo įsiregistravusios LSL, neturėjo uniformų ir pan.): LFLS I ir LFLS II, LFLS Šančių skyriaus ekipa, vėliau pavadinta „Kovu“, Lietuvos šaulių sąjungos I ir II komandos, „Makabi“, Futbolo komanda lenkų gimnazijos (F.K.L.G.), Aviacijos, Baltgudžių atskiro bataliono (B.A.B.) ir Centrinių įstaigų Raštininkų kuopos (C.R.K.). Visos komandos buvo iš Kauno.

Pirmenybių kovos vyko trijose futbolo aikštėse Ąžuolyne ir Fredoje. Pirmenybės egzaminavo žaidėjus, teisėjus, organizatorius. Ne visi išlaikė egzaminą, nes trūko teisėjų, drausmės, aprangos, įgūdžių. Būta nesutarimų tarp dalyvių ir Futbolo komiteto, kuris nuo pat pradžių bandė užkirsti kelią negatyviems reiškiniams. Pavyzdžiui, „už neprideramus išsireiškimus“ per LFLS II ir „Makabi“ rungtynes LFLS žaidėją Vytą Baltušką diskvalifikavo dvejoms rungtynėms.

Kartais teko žaisti sunkiomis gamtinėmis sąlygomis - lietui negailestingai karšiant, perkūnui griaudžiant. Pasitaikė šiurkštaus žaidimo. Neatsitiktinai vykstant pirmenybėms kelios ekipos buvo diskvalifikuotos. Pirmenybių finišą pasiekė tik penkios komandos, išsirikiavusios tokia eile: 1) LFLS I, 2) LFLS Šančių skyrius, 3) LFLS II, 4) Aviacija, 5) „Makabi“.

Pirmaisiais Lietuvos futbolo meisteriais (taip tuomet vadinti čempionai) tapo S.Darius, A.Čepėnas, A.Stonys, S.Razma, K.Bulota, S.Garbačiauskas, S.Kliačka, A.Vasiliauskas, L.Juozapaitis, L.Latonas, K.Gardas, J.Stakniūnas, D.Žilevičius, V.Dineika ir J.Stasiukonis. Pirmenybių nugalėtojų ženklus, įsteigtus bankininko prancūzo J.Šodės, gavo ne tik lietuviai, bet ir rusas S.Kliačko bei anglas K.Gardas.

Įsibėgėjimas

Rengiant 1923 m. futbolo pirmenybes tikėtasi, kad jose dalyvaus Marijampolės, Mažeikių, Raseinių futbolininkai. Tačiau LSL Futbolo komitetas gavo vienintelį pareiškimą - iš Panevėžio sporto sąjungos „Sveikata“. Jame buvo kelios sąlygos, kurių Futbolo komitetas nenorėjo arba negalėjo įvykdyti.

Pirmenybėse vėl dalyvavo tik Kauno komandos, tačiau išaugo komandų skaičius, todėl jos vyko kita tvarka. Komandos suskirstytos į dvi klases. Pajėgiausiųjų grupėje dalyvavo keturios komandos: LFLS (užėmė 1-ąją vietą), Kauno vokiečių sporto klubas (KSK, 2-oji vieta), „Kovas“ (3-ioji vieta) ir žydų „Makabi“ (4-oji vieta).

1923 m. susijungus Didžiajai ir Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos sporto organizacijoms įstojus į LSL, išsiplėtė futbolo geografija, pagerėjo ne tik varžybų tvarka, bet ir žaidimo lygis. Pirmą kartą čempionatas vyko dviem etapais. Pirmajame etape žaista Kauno ir Klaipėdos apygardose, antrajame apygardų nugalėtojai susikovė dėl Lietuvos meisterių vardo. Kauno apygardoje pirmenybės vyko dviem ratais, Klaipėdos - vienu. Kaune žaidė keturios komandos. Klaipėdoje rungtyniavo šešios ekipos, penkios iš jų - vokiečių. Lietuvių „Šarūno“ komanda liko paskutinėje, šeštojoje vietoje.

Dėl Lietuvos meisterio vardo susikovė Kauno „Kovas“ ir Klaipėdos vokiečių „Sportverein“. Meisteriu pirmą kartą tapo „Kovas“, įveikęs varžovus rezultatu 2:1. Kitos vietos neišaiškintos.

1924 m. pirmenybės vyko daug įdomiau ir sklandžiau nei ankstesnės, jautėsi ūgtelėjęs žaidimo lygis ir daroma pažanga. „Makabi“ komandai vadovavo iš Austrijos pakviestas treneris M.Goldas. Jis buvo pirmasis treneris iš užsienio Lietuvos futbole.

1925 m. į pirmenybes įsiliejus trims Šiaulių futbolo apygardos komandoms, jos dar labiau traukė žiūrovus, didino susidomėjimą. 1935 m. Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Suvalkijos, Panevėžio, Ukmergės ir Telšių apygardų pirmenybėse dalyvavo 49 komandos.

Lietuvos futbolo meisteriais 12 kartų tapo Kauno, šešis kartus - Klaipėdos komandos. Iš periferijos komandų unikali Kybartų „Sveikata“, daugiausiai kartų dalyvavusi pirmenybėse (1931-1934 ir 1937-1938 m.), o 1931 m. užėmusi penktą vietą. Iš tautinių mažumų ekipų aukščiausiai buvo iškilusios Klaipėdos „Frega“ ir Pagėgių „Sportverein“, tapusios prizininkėmis. Pirmenybių varžybų kokybei, žaidėjų sportiniam meistriškumui augti trukdė prastos futbolo aikštės, inventoriaus ir aprangos stoka, transporto problemos.

Įsibėgėjusį laisvos Lietuvos futbolo traukinį 1940 m. sustabdė įsiveržusi ir okupavusi Lietuvą raudonoji armija. 1940-1941 m. okupacija ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė tradicines varžybas. Pirmenybės atnaujintos prie vokiečių, bet 1944 m. - nebaigtos. 1945 m., sugrįžus raudoniesiems okupantams, jos vėl atnaujintos ir vyksta iki šiol. Nuo 1991 m. - nepriklausomybę atgavusioje šalyje.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“