M. Kuzminskas: norėčiau žaisti ten, kur šilta - Majamyje ar Los Andžele

– Kada supratot, kad norite būti krepšininku?

Mano mama žaidė krepšinį – man regis, ji iki šiol yra daugiausiai rungtynių už moterų rinktinę sužaidusi krepšininkė. Mano brolis sekė jos pėdomis, tad ir aš turbūt net neturėjau kito pasirinkimo... Na, tėtis buvo šalies stalo teniso čempionas, bet Lietuvoje sporto šaka nr. 1 yra krepšinis, todėl teko rinktis jį. Nuo mažens vedė į treniruotes... Žinot, kai tau yra 7 metukai, dar nelabai suvoki, ko nori, tad manau, kad tai buvo didžiulė tėvų įtaka.

– Galbūt atsimenate kokių nors linksmų nutikimų iš studijų VDU?

Na, buvo vienas atvejis (juokiasi)... Aš išsilaikiau egzaminą pas vieną labai jauną dėstytoją, ir kažkaip jos neįsiminiau... Kažkada ėjau gatve ir ji man pasakė „Labas“, ir aš pagalvojau, kad gal tai šiaip kokia nors sena pažįstama ar ką, tad jai irgi pasakiau „Labas“... O paskui prisiminiau, kad ten buvo mano dėstytoja ir tada pasidarė labai gėda.

– Turbūt su VDU pasiektos pergalės pripratino siekti geriausio – gal tai suteikė savotišką nugalėtojo mentalitetą?

Man tai padėdavo atsigauti psichologiškai, ypač pirmais metais „Žalgiryje“, nes tuo metu ten daug nežaidžiau – nuo ilgo sėdėjimo ant suolo imi jaustis šiek tiek sugniuždytas... O kai eidavau žaisti už VDU studentų lygos varžybose, rungtyniaudavau daug daugiau laiko, laimėdavome, galų gale – pačiam kartais labiau pasisekdavo, kartais ne. Pažaidęs universitete aš visada atsigaudavau psichologiškai, tokia buvo didžiausia nauda.

Kas dėl mentaliteto... Aš kaip tik sakyčiau, kad dabar VDU yra gana sunku rungtyniauti, nes visi žino, jog mes čempionai, nori mums įkasti. Pavyzdžiui, aš atsimenu kai Šiaulių universiteto ekipoje žaisdavau prieš VDU, tada galvojome – na, jie čempionai, reikia juos nugalėti. Visi žaidžia prieš VDU su dviguba energija.

– Kokį žaidėją Jums iki šiol buvo sunkiausia dengti?

Galbūt Sonny Weemsą, kuris pernai rungtyniavo „Žalgiryje“. Treniruotėse su juo tekdavo dažnai susidurti – prieš jį buvo labai sunku žaisti, ypač „vienas prieš vieną“, nes tai yra neeilinių atletinių sugebėjimų žmogus, neveltui žaidęs NBA, o dabar rungtyniaujantis CSKA.

– O pats ar norėtumėte žaisti NBA ir jei taip – kokioje komandoje?

Be abejo. Manau, kad kiekvienas savo profesijos atstovas nori pasiekti maksimalų rezultatą savo srityje. Aš irgi ne išimtis – krepšinio aukščiausias lygis yra NBA, tad aš, be abejo, norėčiau išbandyti save ten. Mąstau realistiškai, žinau, kad galbūt didelių galimybių ten patekti nėra, tačiau svajoti niekas nedraudžia. Jei reiktų išskirti konkrečią komandą, nemanau, kad yra didelis skirtumas – gal Majamyje ar Los Andžele, nes ten šilta? (Juokiasi)

– Galbūt laikotės kokių nors prietarų ar ritualų prieš rungtynes?

– Išbėgdamas į aikštę iš rūbinės visada stengiuosi persižegnoti, nes tikiu...

– Ką galvojate apie „Žalgirio“ vyr. trenerį Joaną Plazą? Kuo ypatingas darbas su juo?

– Darbas su juo yra visiškai kitoks, nei su ankstesniais komandos treneriais. Tokiame lygyje turi būti ir atitinkamas treneris... Matosi, kad šis žmogus yra ypatingas savo srities profesionalas, visiems vienodai teisingas, labai greitai reaguojantis į įvykius aikštelėje. Be to, kas labai svarbu treneriui – jis geras psichologas, nes pastebi, kai būna sunkesnių akimirkų, supranta, pasikalba... Manau, kad tai yra tikrai neeilinis treneris ir tą mato ir žiūrovai.