Kas supykdo stipriausią pasaulio žmogų?

- Dažniau būnate linksmas ar piktas?

- Linksmas būnu gyvenime, o piktas būnu varžybose. Galbūt to nematyti iš šalies stebint, bet kadangi reikia įveikti tuos didelius svorius, tai turi šiek tiek supykdyti save ir užvesti kovai. O mane labiausiai gyvenime supykdo netiesa, nes nieko nėra blogiau, kai žmonės meluoja, apgaudinėja vieni kitus. Turi nemeluoti ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Nesakau, kad aš nesu melavęs ar nuo pirmos klasės esu išauklėtas būti labai dideliu geruoliu. Kai gyvenime dvidešimt metų dirbu labai sunkų darbą - sportuoju, tai sportas išgrynina tas tikrąsias gyvenimo vertybes. Atsidūręs ekstremaliose situacijose, pavyzdžiui, gavęs traumą ar pralaimėjęs varžybas, pradedi analizuoti, kodėl taip įvyko, gal čia yra manyje problema, gal aš ką nors ne taip darau. Apgalvoji ne tik su sportu susijusius dalykus, apmąstai visą savo gyvenimą - galbūt blogai elgiesi su draugais ar turi blogų minčių. Kad gyvenime sektųsi, turi būti švarus kaip baltas popieriaus lapas. O kai žmogaus išorė graži, bet viduje labai daug mazuto, tai paprastai ir nesiseka. Iš tikrųjų sportuojant kartais kyla labai gerų, įdomių minčių, kurias vėliau įgyvendini ir gyvenime.

- Kaip tik spalio mėnesį Vilniuje pirmą kartą vyko didžiulio masto Tarptautinis sporto festivalis, kuriame daugiausiai dėmesio buvo skiriama galiūnų pasirodymams.

- Iš tikrųjų visada maniau, kodėl Lietuvoje nėra tokio renginio. Labai smagu, kad atsirado žmonių, kurie to ėmėsi ir mane į tai įtraukė kaip kokį švyturį. (Juokiasi.) Iš tikrųjų Lietuva, būdama Rytų Europos regiono centre, yra puiki vieta tokiam sporto festivaliui. Tai galėtų tapti vienu didžiausių renginių šitame regione, jis sutrauktų tūkstančius dalyvių ir dešimtis tūkstančių žiūrovų. Kadangi aš esu dalyvavęs daugelyje tokių renginių, manęs organizatoriai klausinėjo nuo A iki Z, kaip viskas turi būti. Vizija yra tokia, kad viena iš sudėtinių renginio dalių - galiūnų turnyras - ateityje turėtų tapti mano vardo turnyru, kad daugiau pritrauktų rungtyniauti užsienio sportininkų. Kitu atveju tą turnyrą reikėtų auginti dešimt metų, o suteikus jam vardą tai būtų galima padaryti gerokai greičiau.

- Dažnai jėgos sporto atstovai, pavyzdžiui, tokie kaip A.Švarcenegeris, yra išmėginę jėgas ir filmavimo aikštelėje priešais kameras. Gal ir jūs turite tokių minčių?

- Kadangi paprastai į aktorystę pasuka jau karjerą baigę sportininkai, tai aš kol kas to dar nesvarsčiau. Bet kai baigsiu karjerą, jeigu bus koks tinkamas pasiūlymas, kodėl gi ne. Reikia sulaukti tinkamo pasiūlymo. Netinkamo pasiūlymo esu sulaukęs, bet tiesiog buvo neįdomūs filmų scenarijai. Taip pat nenorėčiau vesti žmones bukinančios laidos, kad ir kiek man už tai mokėtų. Norisi, kad žmonėms tai duotų naudą. O jeigu dirbi tik kad uždirbtum pinigus, tai man nėra įdomus kelias.

- Bet šokti ar dainuoti turbūt mokate?

- Be abejo, vestuvėse tai šokau. Kartais su žmona nueiname ir į kokį naktinį klubą, bet labai retai. Nesu šokėjas, todėl negalėčiau pasigirti kokiais nors talentais, nes kiekvienoje veikloje reikia lavintis. Taip pat ir dėl dainavimo - galiu dainuoti, bet, aišku, ne ant scenos. Paskutinį kartą giedojau Lietuvos himną.

- Ar sunkiai uždirbtus pinigus leidžiate dizainerių kurtiems apdarams?

- Matote, pas dizainerius neapsimoka siūtis, todėl kai kuriuos rūbus siuvuosi pas gerus siuvėjus. Dizaineris pasiūtų taip pat, tiesiog už jo darbą sumokėtum triskart daugiau. Manau, kad nesu tiek sugedęs, jog pas dizainerius siūčiausi. Nesakau, kad dizaineriai yra negerai. Kurdami puikius drabužius jie yra tas variklis, kuris stumia madą į priekį. Ir man yra gražu pasižiūrėti į kūrėjų darbus. Bet, turėdamas atliekamų pinigų, juos verčiau pervesiu kokiam vaikų fondui, kuris nupirktų maisto alkstantiems vaikams. Kada kiekvienas žmogus pagalvos, kad kiekvieną minutę pasaulyje iš bado miršta vaikai, tada, manau, daug mažiau žmonių eitų pas dizainerius siūtis drabužių arba pirkti ferarių ar lambordžinių.

- Aktyviai pasisakote prieš smurtą. O ar vaikystėje dažnai gaudavote lupti nuo tėvų?

- Jie galbūt nebuvo nusiteikę prieš mušimą, bet kadangi aš nieko labai blogo nedarydavau, tai diržo man ir nereikėdavo bijoti. Žinojau, kokios mano pareigos ir ką aš turėdavau padaryti. Augau su trejais metais vyresne sese. Mama dirbo Biržų pieninėje, tėtis - gaisrinės, o paskui - autobusų vairuotoju. Tai man labai patikdavo, kai būdavo gaisrinės vairuotoju, nes kartais pavežiodavo su gaisrine. O su autobusu kartais važiuodavau kartu į Palangą ar Vilnių - vaikystėje man tai būdavo didelė kelionė.

- Per įtemptą varžybų grafiką atrandate laiko nuvykti į gimtuosius Biržus aplankyti tėvų?

- Kiek galiu, tiek stengiuosi aplankyti. Bet, aišku, dabar mano sezonas vienas įtempčiausių pastaraisiais metais - visą vasarą dalyvavau beveik kiekvieną savaitgalį varžybose. Tai grįžtu, šiek tiek atsipučiu ir vėl važiuoju į varžybas. Pernelyg nebuvo laiko į Biržus nuvažiuoti pas tėvus, tai mama pas mane buvo atvažiavusi savaitei į svečius. Bet baigsis sezonas ir galėsiu dažniau nuvykti. Atsimenu, iš pradžių mama džiaugėsi, kai pradėjau sportuoti, nes tuo metu neturėjau laisvalaikio užsiėmimo ir beveik visą laiką pratūnodavau namuose. O kai pamatė, kad galiūnų varžybose pradedu dalyvauti, tai jai būdavo šiek tiek baisu, bet vėliau su tuo susitaikė. Vis tiek džiaugiasi, kai sekasi kokioje nors srityje. O dabar klausia, kada aš baigsiu tą sportą, nes visą gyvenimą sportuoju ir sportuoju. Aš jau dvidešimt vieni metai dalyvauju varžybose, kai kiti sportininkai tik dešimt metų dalyvauja. O aš jau su trečia galiūnų karta pasirodau.

Dabar bus šiek tiek daugiau laiko ir galėsiu šeštadienį, sekmadienį ryte ilgiau pagulėti lovoje ir paskaityti knygas. Vaikystėje, kol nesportavau, aš skaitydavau knygas nuo ryto iki vakaro. O kai pradėjau sportuoti, tai sportuodavau ir knygas skaitydavau. Mano požiūriu, tai yra vienas įdomiausių dalykų gyvenime. Ir lietuvių kalba mokykloje man būdavo vienas mėgstamiausių dalykų.

- Pasirodo, galėjote būti ir puikus lituanistas?

- Manau, būčiau buvęs neblogas, nes lietuvių kalbos egzaminą geriausiai išlaikiau. Klaidų nedarydavau. Bet nedarydavau todėl, kad rašinėlius rašydavau labai konkrečiai, neišvedžiodamas, kad tik nepridaryčiau klaidų. (Šypsosi.)

- O kaip namuose jus suvaldo tokia smulkutė žmona Jurgita, kad ir asmeniniame gyvenime nepridarytumėte klaidų?

- Kiekvieną kartą skirtingai. (Šypsosi.) Manau, čia svarbiausia pagarba vienas kitam, tada nereikia nieko valdyti. Žmonės būna kartu, kol jiems būna gera abiem. Jeigu vienam bus blogai, tai, žiūrėk, atsibusi ryte vienas. Žmonės įsimyli, tuokiasi, vieni gyvena kartu visą gyvenimą, kiti - mėnesį. Kiekvienam meilė, matyt, trunka skirtingą laiką. Kaip ir meilė Tėvynei - vienas gyvena visą laiką savo šalyje, kitas pabėga ar užmiršta savo šalį. Tuo tarpu aš esu lietuvis ir niekada nepalikčiau savo Tėvynės, nes tik savo Tėvynėje gali būti tikrai laimingas. Visi kiti, kurie sako, kad jiems kitur yra geriau, tai tiesiog meluoja sau, o paskui meluoja kitiems. Iš tikrųjų jie atvažiuoja į Lietuvą atostogų, nusiperka Lietuvoje pigiau antidepresantų ir juos geria Airijoje visus metus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"