Jonas Vainauskas: "Noriu sugrįžti į „Lietuvos rytą“

Iki 2011 metų vadovavęs Vilniaus „Lietuvos rytui“, J. Vainauskas pastaruosius dvejus metus buvo nutolęs nuo „Lietuvos ryto“. Pagrindinė to priežastis – siekis išspręsti asmenines problemas.

„Jeigu Jonas susitvarkys su savo problemomis, visada galės grįžti į komandą, – spalį tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė G. Vainauskas. – Kokios problemos? Ir asmeninės savybės, ir polinkis į tam tikrus dalykus. Žmogus neišlaikė užgriuvusios garbės išbandymo.“

Per tuos dvejus metus J.Vainauskas nuo krepšinio nenutolo. Jis du mėnesius darbavosi Vokietijoje, kur buvo Leipcigo klubo konsultantu, o šio sezono pabaigoje trumpam buvo Alytaus „Dzūkijos“ sporto patarėju.

Atvirame interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“, J.Vainauskas tikino įveikęs savo bėdas ir norįs sugrįžti į „Lietuvos rytą“.

„Turėjau išspręsti tam tikras savo gyvenimo būdo problemas, kad galėčiau sugrįžti į kokybišką ritmą ir kad ne tik mano vadybiniai, bet ir gyvenimiški sprendimai atitiktų „Lietuvos ryto“ klubo keliamus reikalavimus, – sakė J. Vainauskas. – Manau, kad su ta užduotimi susitvarkiau, todėl didelių kliūčių mano sugrįžimui į „Lietuvos ryto“ klubą neturėtų būti.“

Jonai, kur buvote ir ką veikėte palikęs „Lietuvos rytą“? – „BasketNews.lt“ paklausė Vainausko.

Buvau Vokietijoje ir dirbau Leipcigo klube. Man tai buvo įdomi patirtis, pavyko parengti klubą aukštesnės lygos varžyboms. Deja, jie iš tos lygos iškrito. Matyt, mano dviejų mėnesių įdirbio jiems neužteko. Bet kalbant apskritai, tai buvo nuostabi patirtis. Pramokau vokiečių kalbą, pamačiau Vokietijos krepšinį iš arti, žinoma, įgijau ir žinių. Vokietijoje yra labai daug krepšininkų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Kokias klaidas matote šių metų „Lietuvos ryto“ komandos komplektacijoje?

Labai norėčiau žiūrėti į ateitį, bet kadangi pažadėjau atsakyti atvirai, tą ir padarysiu. Šių metų „Lietuvos ryto“ klubo komplektacija yra absurdiška, o žaidėjams mokami pinigai tris, keturis ir penkis kartus viršija jų realią kainą. Devyni iš dvylikos žaidėjų komandoje atsidūrė visiškai atsitiktinai.

Sakote absurdiška. Žaidėjų kainos ir kokybės santykis neatitinka logikos?

Neatitinka jokių sveiko proto standartų.

Galbūt „Lietuvos rytas“ neturėjo iš ko rinktis – „Beobasket“ agentūra prispaudė komandą ir ekipos komplektacija turėjo būti tokia, kokios jie norėjo?

Nežinau, kokius svertus gali turėti agentūra, kad prispaustų klubą.

Skolos agentūrai.

Nežinau. Mano patirtis su „Beobasket“ yra tokia: agentūra dirbdavo „Lietuvos rytui“. Tai, kad „Lietuvos rytas“ pradėjo dirbti „Beobasket“ agentūrai, yra didelė problema. Anksčiau „Beobasket“ agentūra „Lietuvos ryto“ klubui surasdavo ir parduodavo labai daug gerų žaidėjų už labai nedidelę kainą. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis ir po sezono į tai reikėtų atkreipti dėmesį.

Kodėl komanda komplektuojama taip, kaip dabar? Žmonėms trūksta kvalifikacijos?

Man labiausiai gaila savo tėvo, kuris yra daugiausiai Lietuvos krepšiniui padaręs žmogus. Man labai nepatinka tai, kad apie jį susibūrė žmonės, neturintys supratimo ir sprendžiantys savo asmeninius klausimus. Manau, kad žiūrėdami į ateitį, mes sugebėsime ištaisyti visas klaidas, o „Lietuvos ryto“ komanda grįš į savo žaidybinę ir gyvenimišką formą, kokią buvome įpratę matyti iki 2011 metų, kai komanda Eurolygoje kovojo dėl patekimo į aštuntuką. Tuomet mes visada kovojome dėl galutinių pergalių. Dabar mes žaidžiame neaišku ką.

Daugybė krepšinio sirgalių tinklalapyje „BasketNews.lt“ kviečia jus grįžti į „Lietuvos ryto“ komandą. Ką apie tai manote? Juo labiau, kad ir jūsų tėvas „BasketNews.lt“ vaizdo konferencijoje minėjo, kad galėtumėte grįžti į klubą.

Turėjau išspręsti tam tikras savo gyvenimo būdo problemas, kad galėčiau sugrįžti į kokybišką ritmą ir kad ne tik mano vadybiniai, bet ir gyvenimiški sprendimai atitiktų „Lietuvos ryto“ klubo keliamus reikalavimus. Manau, kad su ta užduotimi susitvarkiau, todėl didelių kliūčių mano sugrįžimui į „Lietuvos ryto“ klubą būti neturėtų.

Komandą palikote dėl asmeninių savo problemų?

Manau, kad mes pakankamai pasimokėme. Dirbdami kartu (su tėvu) tikrai galime būti nenugalimi, o dirbdami atskirai nei vienas, nei kitas per daug nepasiekėme. Manau, kad išsiskyrimas mūsų santykiams pridės brandos. Galbūt vienas kitą nepakankamai vertinome. Tai pamoka, kurią, tikiuosi, mes išmokome.

Kuo jūsų darbas „Lietuvos ryto“ klube buvo išskirtinis? Su turimu biudžetu turėdavote surinkti komandą, kuri būtų konkurencinga Eurolygoje?

Negaliu keliais žodžiais atsakyti, kaip dirbu. Aš labai myliu krepšinį ir esu jam besąlygiškai atsidavęs. Gyvenau tuo nuo šešiolikos metų. Gyvenau komanda, žaidėjų nuotaikomis. Mes buvome šeima. Mes taip elgėmės vieni su kitais, o tai buvo pagrindinis sėkmės garantas. Beveik kiekvienas žaidėjas, patekęs į „Lietuvos rytą“, geriausią savo gyvenimo sezoną sužaidė būtent mūsų klube.

Manote, kad „Lietuvos ryto“ klubui dabar trūksta šeimos principo tarp klubo vadovų, trenerių ir žaidėjų?

Manau, kad „Lietuvos rytui“ dabar trūksta ir to, ir dar kelių dalykų. Jeigu po šio sezono mes nuosekliai spręsime klausimus, mes ne tik demonstruosime gero lygio krepšinį, bet būsime ir dar stipresni.

Kaip manote, ar rungtynės tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ klubų galėjo būti sutartos?

Galiu pasakyti, kad nuo 1999 metų man vadovaujant „Lietuvos ryto“ klubui, nebuvo nė vienų sutartų rungtynių. Niekas negalėjo padaryti įtakos man. Komanda buvo valdoma per mane bei mano tėvą, tačiau nesame sutarę nė vienų rungtynių. Žinodamas savo tėvo tvirtas moralines nuostatas, net negalėčiau pagalvoti, kad taip galėtų būti. „Žalgiris“ turėjo žaidimo gijas savo rankose. Jie galėjo nuspręsti, kiek jie nori laimėti ar pralaimėti, bet kad kažkokiuose susitarimuose galėjo dalyvauti „Lietuvos rytas“ – tikrai neįmanoma. Vis tik už „Lietuvos rytą“ atsako mano tėvas, o jo principai yra tvirti.

Kuriuos šių metų „Lietuvos ryto“ komandos žaidėjus būtų verta pasilikti kitam sezonui?

Eimantą Bendžių, Simą Buterlevičių, Dovydą Rediką. Pirmiausiai šiuos tris žaidėjus, kuriuos užaugino sėkmingai veikianti „Perlo“ struktūra. Manau, kad Steponas Babrauskas komandai gali padėti dar metus. Tai yra viskas, ką mano nuomone būtų galima išlaikyti.

Vadinasi, komandoje yra tokie žaidėjai, kad nelabai yra ką iš jų pasilikti? Kaip dėl trenerio Dirko Bauermanno? Kiti trenerių štabo žmonės? Individualiai stiprus įžaidėjas Nemanja Nedovičius?

Nežinau, kur jo stipriosios pusės. Jis buvo perkamas kaip įžaidėjas, bet prieš jį perkant buvo galima pasidomėti, kad visoje Europoje Nedovičiaus niekas nelaiko įžaidėju. Jis šioje pozicijoje niekuomet nežaidė. Trenerio Dirko Bauermanno galimybių vertinti negaliu, nes asmeniškai jo nepažįstu. Jeigu „Lietuvos ryto“ komandoje jam pavyks atkurti emocinį foną ir parengti ją finalams, duok Dieve jam sveikatos. Bet abejoju, ar tokio lygio klubas kaip „Lietuvos rytas“ galėtų su juo sieti savo ateitį.

Klausimas apie žiūrovus. Šis sezonas „Lietuvos ryto“ klubui buvo labai liūdnas, nes žmonės į „Siemens“ areną rinkosi labai vangiai. Net Eurolygoje žaidžiant su tokiais garsiais klubais kaip „Barcelona“ žmonės nelabai noriai ateidavo į tribūnas. Kodėl?

Labai teisingai. Aš irgi neičiau į blogą spektaklį. Neičiau ir į blogą koncertą. Negali parduoti blogo krepšinio. Vilniaus publika yra labai išprususi. Ji pripratusi prie gero, laiminčio ir kokybiško krepšinio. Visi nori matyti pajėgius krepšininkus ir gerą trenerių darbą. Galų gale visi nori šiltos atmosferos pačioje arenoje. Emociškai subyrėjęs klubas negali būti patrauklus. Ypač tuomet, kai birželio mėnesį pamačius komandos sudėtį tapo aišku, kad „Lietuvos rytas“ šį sezoną į titulus nepretenduoja. Su Tomu Pačėsu netgi buvome susilažinę. Jis sakė, kad komanda Eurolygoje nelaimės nė vienų rungtynių, o aš sakiau, kad laimės dvejas. Šįkart pataikiau. Tiesa, vėliau Tomas sakė, kad šiek tiek pasikarščiavo, tačiau mano prognozė, kad ekipa iškovos dvi pergales, buvo optimistiškiausia.

Kokia jūsų ateitis Alytaus komandoje?

Tai Tomo Pačėso projektas. Jis yra ir stiprus vadovas ir stiprus treneris. Visada bičiuliškai padėsiu, kiek jam reikės mano pagalbos.

Netikėtas klausimas: Ar matytumėte save dirbantį Kauno „Žalgirio“ klube?

Nežinau. „Žalgiris“ dabar turi tiek finansinių problemų, kad aš ar bet kuris kitas sporto vadovas nėra pajėgus jų išspręsti. Visų pirma, „Žalgirį“ turėtų perimti stiprus finansuotojas. Jeigu klubas bus stabilus, galbūt kada nors gyvenime ir sulauksiu tokio pasiūlymo. Kodėl gi ne?

Žiūrėtumėte į tai normaliai? Nesate iš tų žmonių, kurie sako: „Čia niekada nedirbčiau“?

Nemanau, kad tai yra sveikas požiūris. Daug kas keičiasi. Jeigu „Žalgiryje“ bus įdomių žmonių, kodėl gi ne? Bet aišku, kad mano gyvenimas yra istoriškai susietas su „Lietuvos rytu“. Šilčiausi mano jausmai yra skirti būtent šiam klubui. O „Žalgirio“ niekada nelaikiau priešišku klubu. Tai labai stiprus konkurentas, kuris man kartais net padeda viršyti savo galimybes.

Krepšinio gerbėjai tinklalapyje „BasketNews.lt“ domisi, kaip atrodytų „Lietuvos ryto“ komanda, jeigu grįžtumėte į ją dirbti? Kokie žaidėjai, turint sąlyginai nedidelį biudžetą, būtų prioritetiniai?

Apie mano sugrįžimą reikėtų kalbėti atsargiai, nes mums dėl to reikia apsispręsti šeimoje. Šeimos galva yra mano tėvas ir jis turi priimti sprendimą. O kalbant apie pirmuosius žingsnius, mano nuomone, pirmiausiai reikėtų atkurti dublerių komandą. Į ją reikėtų surinkti perspektyviausius jaunuosius krepšininkus ir rengti juos puikiomis „Lietuvos ryto“ klubo sąlygomis bei puikiais treneriais. Per vasarą būtų galima pasižiūrėti, kiek tų jaunų žaidėjų galėtų pretenduoti į pagrindinę „Lietuvos ryto“ ekipos sudėtį, nes klubo biudžetas bus mažas. Reikės mokėti skolas, nes jų yra labai daug.

Jos panašios kaip „Žalgirio“?

Ne. Nemanau, kad „Lietuvos rytas“ yra taip stipriai įklimpęs. Tikiuosi, kad ne. Stengiuosi neturėti tos informacijos, nes dabar negalėčiau niekuo padėti. Reikia palaukti. Kad ir kokios bebūtų „Lietuvos ryto“ ekipos problemos, manau, kad mano šeima yra pajėgi jas išspręsti.

Mūsų skaitytojas klausia ar „Lietuvos rytas“ šią vasarą būtų pajėgus įpirkti Martyną Pocių, Martyną Gecevičių ir Antaną Kavaliauską?

Ir Pocius, ir Gecevičius būtų stiprūs kandidatai į „Lietuvos rytą“. Aš apie tai jau galvojau. Kavaliauskui vietos komandoje kol kas nematau, bet man labai patiko, kaip jis tobulėjo žaisdamas Rygoje. Tačiau jo žaidimas mano įsivaizduojamų „Lietuvos ryto“ standartų bent jau kol kas neatitinka. Bet jis rungtyniauja vis geriau. Kodėl gi ne?

Neseniai kalbėjote, kad reikėtų sujungti tris Vilniaus komandas į vieną. Kokia iš to nauda?

Sudėjus visų tų trijų komandų pinigus ir išteklius, galėtume suburti klubą, kuris būtų tikrai stiprus partneris „Lietuvos rytui“. Bet jeigu prasidės ambicijos, visi ims žiūrėti savų interesų ir lakstys į skirtingas puses, „Lietuvos rytas“ atkurs savo dublerių komandą ir nė vienam iš tų trijų klubų vietos nebeliks.

Galbūt šios komandos galėtų susijungti su „Sakalais“?

Neįsivaizduoju, ką būtų galima padaryti su „Sakalais“ nes nežinau, kaip tas klubas apskritai egzistuoja, kaip jis valdomas ir kas jį valdo. Pats reiškinys, kai žmonės šaltoje salėje žaidžia be pinigų ir mažai treniruojasi, yra legendinis. Tikrai gerbiu Vytautą Kiaušą, kad jis yra vienas pamatinių žmonių, kūrusių Lietuvos krepšinio lygą. Jis, Saulius Vilkas ir Adomas Klimavičius yra legendiniai seno kirpimo krepšinio vadybininkai, turintys kažką žavingo. Bet to, kaip dirba „Sakalai“ – nesuprantu. Ši informacija viešojoje erdvėje niekada ir nebuvo pasirodžiusi.

Dažniausiai komandos perka europiečius ir amerikiečius, tačiau nebando žvalgytis į tokias egzotiškas rinkas kaip Japonija ar Kinija. Ar vadovaudamas „Lietuvos rytui“ stebėjote egzotiškų šalių krepšininkus?

Teko matyti daug įdomių žaidėjų. Kinijos lygoje visuomet yra bent po keletą labai pajėgių legionierių, Japonijos ir Taivanio rinkose – taip pat. Tačiau šios rinkos mums yra truputį per brangios. Tie krepšininkai tose šalyse uždirba daugiau nei Eurolygos vidutiniokai Europoje. Pasižiūrėjus į Kinijos ar Japonijos čempionate rungtyniaujančių krepšininkų sąrašą, išvysite nemažai garsių pavardžių. Mums jie dažnai yra nepasiekiami. Didelį dėmesį kreipčiau į Vokietijos ir Prancūzijos lygas. Ten tikrai yra ką atrasti.

Gal galite prisiminti Europos ar pasaulio krepšinyje labai gerai žinomų krepšininkų, kurie buvo kandidatai žaisti „Lietuvos ryto“ komandoje, tačiau jos marškinėlių taip ir nevilkėjo?

„Lietuvos rytas“ prieš dešimtmetį turėjo galimybę pasikviesti Udonį Haslemą už tokią pat sumą, kokią išleidome įsigydami Aleksandrą Okunskį. Jo agentas primygtinai spaudė mane pasirašyti sutartį su Haslemu, bet dabar nelabai pamenu aplinkybių, dėl kurių pasirinkome Okunskį. Galbūt to norėjo treneris Jonas Kazlauskas, o galbūt dar nebuvau gerai susipažinęs su JAV studentų krepšinio rinka. Jo agentas man skambindavo po penkis kartus per dieną ir sakydavo: „Imk, imk, vėliau tikrai parduosi....“.

Haslemas dabar yra NBA žvaigždė. Ar daugiau tokių žaidėjų buvo?

Mes kasmet naudodavome tą pačią taktiką: sukomplektuodavome komandą nesibaigus sezonui, kai visi didieji klubai dar žaisdavo savo nacionaliniuose čempionatuose. O „Lietuvos rytas“ jau turėdavo parengtą komandą kitam sezonui. Todėl mes visuomet turėdavome galimybę užbėgti už akių didiesiems klubams.

Vadinasi, nepritariate taktikai laukti, kol žaidėjų rinkoje savo krepšininkus pasirinks didieji klubai.

Tam reikia turėti labai daug pinigų. Dirbdamas su 3-4 milijonus eurų turi būti greitesnis ir protingesnis. Privalai daug ką matyti kitaip ir atitinkamai reaguoti.

Kokio biudžeto reikia, norint pasiekti Eurolygos ketvirtfinalį, finalo ketverto turnyrą? Ar Lietuvos klubams tai yra įmanomas uždavinys?

Manau, kad dirbant Lietuvos sąlygomis, iškopti į Eurolygos finalo ketverto turnyrą reikėtų 6 milijonų eurų. Nežinau, ar ši suma pasiekiama „Lietuvos rytui“. Kai aš dirbau klube, mes vienus metus turėjome apie 5 milijonų eurų biudžetą ir pirmavome Europoje – buvome iškovoję 11 pergalių ir patyrę 3 pralaimėjimus, bet vėliau traumas patyrė keli svarbiausi žaidėjai. Aukščiausias lygis buvo ir po kelerių metų, kai iškovojome penkis titulus, ir dar vėliau, kai galėjome patekti į Eurolygos ketvirtfinalį, tačiau lemiamas rungtynes namie pralaimėjome Vitorijos „Caja Laboral“ komandai. Buvo tikrai daug gerų metų. Mes serbai ir kroatai esame pranašesni, nes turime daugybę pajėgių jaunų žaidėjų. Esame krepšinio šalis, todėl mums nereikia išleisti tiek pinigų, kiek gali sau leisti rusai ar ispanai.

Kalbama, kad „Žalgirio“ biudžetas siekė 36 milijonus litų. Ką jūs bandytumėte nuveikti, turėdamas tokius pinigus?

Turint tokią sumą, reikia žaisti tik dėl Eurolygos čempionų vardo. Dirbant Lietuvos sąlygomis tai užtektina suma.

Gal galite priminti išsiskyrimo su Rimu Kurtinaičiu istoriją?

Ar tai buvo klaida, sunku pasakyti, tačiau Rimas buvo tobulas treneris „Lietuvos rytui“. Galbūt pertrauka ir yra reikalinga. Žinoma, dabar mes jo neįpirktume, tačiau Rimas visada bus kandidatas į „Lietuvos rytą“. Jis – laimintis treneris ir puikus žmogus. Tuomet bendru sutarimu nusprendėme, kad reikėtų pailsėti vieniems nuo kitų. Tas sezonas mūsų klubui buvo labai galingas – laimėjome visus turnyrus, kuriuose žaidėme, o po pergalių dažnai norima pakeisti komandos braižą. Galbūt mes ir patys pergudravome save ir priėmėme neteisingą sprendimą.

Kaip jūs pats pasikeitėte nuo to laiko, kai palikote „Lietuvos ryto“ komandą?

Aišku, dabar turiu daug daugiau gyvenimiškos patirties, visiškai pakeičiau gyvenimo būdą, daug dėmesio skyriau sportui ir savęs tobulinimui. Pasižiūrėjau į save iš šalies ir turėjau tikrai nemalonių savęs paties vertinimų kai kuriose situacijose. Tikiu, kad nekartosiu tų pačių klaidų. Dabar turiu gyvenimiškos patirties, kurios man trūko. Labai anksti pradėjau vadovauti klubui, natūralu, kad man trūko gyvenimiškos patirties.

Kaip manote, kas Lietuvos krepšinyje yra iškrypėliai?

Labai įdomus klausimas. Jūs bandėte paklausti Vladimiro Romanovo?

Bandžiau, bet jis neatvažiavo.

Galbūt reikėtų pamėginti telefonu?

Klausiau, padėjo ragelį.

Galbūt aš jo paklausiu, nes man labai sunku suvokti, ką jis turėjo omenyje. Kalbant apskritai, aš jį suprasdavau labai retai, nors jis man dažnai padovanodavo šypseną ir už tai esu jam dėkingas. Galbūt tai tik dar vienas jo kūrinys ir jis tik pats žino, ką turėjo galvoje.