Joanas Plaza: "Lietuvoje mano darbai dar nebaigti"

Per Kalėdas penkiasdešimtmetį švęsiantis treneris sako, kad šiltai prisimena ne tik Kauno klubą. Jis jaučia didelius sentimentus Lietuvai, todėl dabar į mūsų šalį žiūri visiškai kitaip, nei žiūrėjo anksčiau.

„Mano kraujas raudonas, bet taip pat ir žalias“, – šypsosi Plaza, Malagoje duodamas išskirtinį interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“.

„Unicaja“ treneriu šią vasarą tapęs strategas grįžo į aplinką, kuri jam labiau įprasta – šiltas klimatas, gyvenimas prie jūros, sava kalba ir žmonės.

„Negrįžau į Ispaniją vien dėl to, kad tai Ispanija. Grįžau, nes Malaga man suteikė galimybę toliau dirbti Eurolygoje. Gavau gerą komandą, žinau, kas laukia Ispanijos čempionate ir Eurolygoje, o jie manimi tiki. Man tai labai svarbu. Buvau arti to, kad būčiau išvykęs į kitą miestą, bet Malagoje gavau geriausias sąlygas“, – atskleidžia Plaza.

Spalio mėnesį jis dar gali maudytis lauko baseine, o striukės Andalūzijoje jam gali neprireikti visą žiemą. Tai visiškai kitokia aplinka, nei buvusi Kaune.

Tačiau treneris nesipurto prisiminęs šaltus ir tamsius vakarus Lietuvoje. Gamtos atšiaurumą jam atsverdavo žmonių šiluma.

„Iš pradžių buvo šokas, – neslepia katalonas. – Sunku vairuoti sniegu padengtus kelius, šalta vaikščioti lauke su šunimi, bet man tai vėliau neberūpėjo. Svarbiausia yra darbas, o kai dirbu, galėčiau dirbti ir Šiaurės poliuje.“

– Treneri, praėjęs sezonas Kaune jums ko gero buvo pateikęs daugiausiai iššūkių? – „BasketNews.lt“ paklausė Plazos.

– Tai buvo tikrai įdomus sezonas. Visada, kai Ispanijoje žmonės manęs apie tai klausia, atsakau, kad tai pakartočiau dar kartą, nors dar neatgavau visų savo uždirbtų pinigų. Buvo įdomu susipažinti su daugybe žmonių, kurie manimi tikėjo, mano žaidėjai taip pat visiškai manimi pasitikėjo. Vienintelė blogybė, kad neturėjau galimybės atsisveikinti su žmonėmis „Žalgirio“ arenoje. Man dėl to liūdna, nes su jais turėjau gerą ryšį. Visgi jeigu likimas mus ir „Žalgirį“ suves „Top 16“ etape, tikiuosi, kad galėsiu pasakyti „Labas“ ir „Atia“ „Žalgirio“ arenai. Nes joje pajusdavau tai, ko nesu jautęs niekada anksčiau.

– Ankstesni „Žalgirio“ treneriai iš klubo savininko Vladimiro Romanovo gaudavo nurodymus, kas turės žaisti. Ar jūs jautėte tokį spaudimą?

– Prieš vykstant į Kauną, daug žmonių man apie tai kalbėjo. Dabar, kai esu Malagoje, galiu pasakyti tiesą. Romanovas man niekada nesakė, kurie žaidėjai turi žaisti, arba kaip turiu planuoti pasiruošimą. Niekada. Manau, kad taip nenutiko, nes mes turėjome produktyvų susitikimą su Romanovu, per kurį pasakiau, su kuo negaliu sutikti. Aš nebijojau pasakyti „ne“. Mes ėjome pietauti, ir pasakiau, kad aš nesitaikstysiu su tuo, su kuo taikstėsi anktesni „Žalgirio“ treneriai. Ir jis mane gerbė. Manau, kad rezultatai mums suteikė pasitikėjimo. Žaidėjai, žiūrovai buvo mano pusėje, todėl nebuvo jokio reikalo kištis į darbą.

– Ar nekaltinate jo dėl situacijos, kuri buvo sukurta – žaidėjai supirkti už pinigus, kurių kaip ir nebuvo.

– Manau, kad visur yra daug žmonių, kurie žaidžia su pinigais. Galiausiai jie neduoda to, ką būna pažadėję. Blogiausia, kad Kauno miestas, mano žaidėjai ir aš pats tuo tikėjome. Jeigu turi mažą biudžetą, negali įsigyti stiprių žaidėjų, garsių trenerių. Šiemet jie turi mažą biudžetą, bet labai įdomią komandą. Visi žino, kad algos yra mažos. Buvo gaila, kad taip nutiko, bet tai nebuvo pirmas kartas Lietuvoje, Ispanijoje ar Italijoje.

– Ar klube prasidėjusi krizė prisidėjo prie to, kad kelios rungtynės buvo pralaimėtos paskutinėmis sekundėmis?

– Iš dalies. Kai Jankūnas patyrė traumą, buvo labai skaudu, nes jis buvo esminis mano schemų žaidėjas. Mes laikėmės ir be jo, tačiau kaip ilgai gali išsilaikyti? Be jo atidavėme visas jėgas, laimėjome kelias sudėtingas rungtynes, bet mums tikrai jo trūko. O kai dar žaidi negaudamas algos, be abejo, tai prisideda. Visgi manau, kad mes buvome labai graži komanda.

– Kada buvo sunkiausia pernai?

– Buvo du tokie momentai. Pirmiausia, kai grįždavau namo, ir galvodavau apie ateitį, klausdavau šeimos, ką jie mano. Niekada nebuvau palikęs jokios komandos sezono vidury. Nors aišku anksčiau man niekas ir nenustodavo mokėti algos. Taigi tai buvo nauja situacija. Buvo sunku, nes sulaukiau kelių pasiūlymų išvykti. Galite tikėti, galite ne, bet man buvo svarbu, kaip žmonės Kaune ir Lietuvoje mane priimdavo. Ten jaučiausi kaip namie. Kai grįždavau į „Žalgirio“ areną, ten būdavo beveik 16 tūkst. žmonių, kurie manimi tikėdavo. Tai buvo svarbi priežastis, kodėl likau Kaune.

Antra akimirka buvo, kai stovėjau su komanda, ir su mumis kalbėjo naujas klubo vadovas Paulius Motiejūnas. Jis pasakė, kad pinigų nėra ir viskas priklauso nuo žaidėjų, ar jie nori likti klube, ar ne. Mačiau žaidėjų veidus. Jie galvojo ne apie save. Jie žinojo, kad komandoje yra puiki atmosfera, kad mes galime nuveikti kažką ypatingo sezono pabaigoje. Kalbėjau su keliais žaidėjais, kurie sakė, kad turi pasiūlymų išvykti, bet jie tikėjo, kad galime laimėti Lietuvos čempionatą, kad galime daug pasiekti Eurolygoje, VTB Vieningoje lygoje. Tai buvo sudėtinga akimirka, bet labai smagu tai prisiminti. Aš iki šiol bendrauju su daugeliu žaidėjų, palaikau ryšį telefonu.

– Lietuvoje žurnalistai jums neturėjo daug priekaištų, daug klausimų. Ar tai skyrėsi nuo situacijos Ispanijoje?

– Paprastai su žurnalistais sutariu gerai. Gal tik trečiais metais Madride buvo kitaip. Tačiau didieji klubai yra tokie, kad jiems reikia keisti trenerius, kad būtų apie ką kalbėti televizijoje ar radijuje. Neturėjau problemų su žurnalistais. Į visus žurnalistų klausimus atsakydavau taip, kaip suprasdavau. Be abejo, Lietuvoje yra spaudimas. Ispanijoje taip pat – vien Malagoje yra trys dienraščiai, kurie kasdien rašo apie krepšinį. Nemanau, kad su manimi žurnalistai elgėsi kitaip nei su kitais treneriais. Pripažįstu, kad padariau klaidų. Tačiau norėčiau pamatyti, ar kiti treneriai sugebėtų tą patį pasakyti. Jei darau klaidas, reiškia, kad esu tik paprastas dirbantis žmogus. Tai reiškia, kad esu lygiai toks pat žmogus, kaip bet kuris kitas toje šalyje, mieste ar klube, kuriame dirbu. Kas žino, gal kai kurią dieną grįšiu, mane kritikuos labiau?

– Ar pamenate situaciją su mineraliu vandeniu?

– Taip. Man tai parodė, kaip tokiose mažose situacijose, kaip elgiesi per spaudos konferenciją, ar eidamas gatve, visi laukia tavo reakcijos. Buvo juokinga, kai reikėjo paskui dar padaryti reklamą tam pačiam mineraliniui vandeniui. Esu blogas aktorius. Atsiprašiau mineralinių vandenų gamintojų.

– Ar jums neatrodo, kad situacija „Žalgiryje“ dabar yra panaši į tą, kuri buvo prieš jums atvykstant? Tai yra, kad komanda tiesiog stengiasi nepralaimėti dideliu skirtumu?

– Noriu, kad „Žalgiris“ laimėtų. Žiūrėjau rungtynes su Milano komanda. Kai ketvirtajame kėlinyje priartėjome iki dviejų taškų, tikrai maniau, kad laimėsime. Tačiau tada turėjau perjungti kanalą, nes taip pat sekiau „Real“ ir „Galatasaray“ – „Olympiakos“ komandų rungtynes. Vėliau pamačiau, kad komandas vėl skyrė 10 taškų. Maniau, kad jie kovos lygiai iki pat rungtynių pabaigos. Nežinau, kodėl taip nutiko. Reikia būti komandos viduje, kad suprastumei, ką galvoja žaidėjai ir treneriai.

Man patiko, kai kai kurie rinktinės žaidėjai vasarą man rašė SMS, dėkodami už pagalbą praėjusio sezono metu. Tikiuosi, kad „Žalgiriui“ bus gerai. Jeigu tik galiu padėti „Žalgiriui“, stengiuosi tai daryti. Mačiau truputį jų rungtynių su „Real“, truputį su „Emporio Armani“. Nieko daugiau apie juos nežinau. Tikiuosi, kad gyvenimas suteiks man galimybę ateityje ten sugrįžti. O dabar tik noriu, kad jie patektų į „Top 16“ ir laimėtų LKL čempionatą, surinktų didesnį biudžetą kitiems metams ir galėtų išmokėti skolas, o fanai toliau stumtų juos į priekį.

– Apie „Žalgirį“ kalbėjote sakydamas „mes“, lyg vis dar būtumėte komandoje.

– Kai šią vasarą Europos čempionate žiūrėdavau lietuvių rungtynes, žmonai sakydavau, kad dėl jų jaudinuosi labiau nei dėl ispanų. Gal dėl to, kad žinojau, jog ispanai vis tiek žais finale. Man reikėdavo išeiti į virtuvę, ką nors pasiimti, kad nesinervinčiau. Nežinau, kažkas mano kraujyje pasikeitė. Mano kraujas raudonas, bet taip pat ir žalias. Palaikau ryšį su „Žalgirio“ atstovais, taip pat ir su keliais „Lietuvos ryto“ žmonėmis. Prieš kelias savaites sutikau du lietuvius, kurie vyko atostogauti į Maroką, tačiau užsuko į Malagą, susirado mane ir tiesiog norėjo pasisveikinti. Sakiau, kad jūs pakvaišę, jums reikėjo skristi tiesiai į Maroką. Tai taip smagu. Ten tikrai yra mano širdis. Vakar, kai tarėmės dėl interviu, mūsų klubo atstovui spaudai pasakiau, kad bet kas, kas atvyksta iš Lietuvos, gaus mano dėmesio. Nesvarbu, ar tas žmogus yra žurnalistas, paprastas žmogus, iš Vilniaus ar Kauno, aš su juo eisiu papietauti ar išgerti kavos. Man ten nutiko smagių dalykų, todėl padėsiu visiems, kurie norės mane pamatyti čia.

– Komandoje dabar turite du lietuvius. Kuzminskas teigia esąs jums dėkingas už savo tobulėjimą.

– Taip, Kuzia auga tinkama linkme. Tiesa, kad būdamas jaunas žaidėjas, jis nori prisidėti labiau, kas vakarą pelnyti po 20 taškų. Jam tai pirmas kartas už Lietuvos ribų, jis dar turi įprasti prie situacijos. Jis gauna daug laiko aikštėje, tačiau jis vienas paskutinių atvyko į Malagą, kai prieš tai aš su kitais vaikinais dirbau pusantro mėnesio. Jis tuo metu dirbo su Lietuvos rinktine. Minda, Dragičius ir Štimacas atvyko vos prieš 3 savaites. Todėl logiška, kad jis dar nėra geriausios sportinės formos. Jam reikia laiko. Bet juo patenkinti ir kiti klubo nariai, jis dirba daugiau nei kiti žaidėjai. Tikiuosi, kad padėsiu jam pasiekti viršūnę. Nežinau, ar jo tikslas yra žaisti ACB, CSKA, „Žalgiryje“ ar NBA, bet aš padėsiu jam augti ir pasiekti aukščiausius tikslus.

– Domantas Sabonis visiems įdomus ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, nors jam vos 17 metų. Jį į komandą pakvietėte dėl ateities perspektyvų, ar dėl to, kad jis gali komandai padėti jau dabar?

– Negalvoju daug apie tai. Kai kurie žmonės klube galvoja, kas su juo bus ateityje. Aš apie tai negalvoju. Šis vaikinas nuo pirmos dienos demonstruoja savo sugebėjimus ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir norą išmokti bei dirbti. Jo akys mane ryja, kas kartą, kai kalbu apie krepšinį. Mes rūpinamės ir jo mokslais, todėl turime jam parengę specialų treniruočių planą. Rytais jis mokosi, bet paskui anksčiau atvyksta į treniruotes, ilgiau dirba vakare. Jis turi sugebėjimus, sunkiai dirba, o likę komandos nariai jam padeda. Tačiau taip yra ne dėl jo vardo, ne dėl to, kad jis jaunas. Domo ateitis yra jo rankose. Jis yra kuklus, ambicingas, daug nekalba, o tiesiog siekia savo tikslo. Man patinka tokie žmonės. Nemėgstu žmonių, kurie daug kalba. Jis negalvoja apie tai, kas jo tėvas, ar kokia jo tautybė, o jis tiesiog sunkiai dirba. Būtų smagu, jeigu jis taip pat pasiektų savo tikslus. Dirbti su juo – vienas malonumas.

– Jūs ar klubas nusprendė, kad Domas neturėtų bendrauti su žurnalistais?

– Aš. Atvykau iš Badalonos, kur mes treniravome talentingus žaidėjus, vėliau atsidūrusius NBA – Raulį Lopezą, Rudy Fernandezą, Ricky Rubio. Jiems galiojo tos pačios taisyklės. Manau, kad jauniems žaidėjams reikia atskirų taisyklių. Kai esi 16, 17 ar 18 metų, sunku suprasti, kad vienas žodis gali daug pakeisti. Kai esi suaugęs, visus sprendimus priimi pats, tačiau būdamas jaunesnis, turi priimti tokius klubo sprendimus.

– Minėjote, kad bendraujate su daug lietuvių. Gal norite perduoti kam nors linkėjimų Lietuvoje?

– Ne, man pikčiausia, kad nebuvo progos atsisveikinti su „Žalgirio“ arenos fanais. Išvykoje pralaimėjome „Lokomotiv“ ir neturėjome progos žaisti finale su CSKA. Nekalbu, kad mes ten nusipelnėme ar nenusipelnėme žaisti. Man tiesiog pikta, kad nebuvo progos atsisveikinti. Visiems Lietuvoje linkiu visko ko geriausio, ypač Kaunui ir „Žalgirio“ fanams. Noriu, kad jie žinotų, kad mano durys visada yra atviros. Visada jiems padėčiau, ir nebūtinai krepšinio klausimais. Labai dėkoju visiems, kurie manimi ten tikėjo. Gal po 3, 5 ar 10 metų turėsiu progą sugrįžti. Manau, kad mano darbai Lietuvoje dar nebaigti. Gal ateityje pasieksime daugiau, nei pernai metais.

– Paskutinis klausimas – kaip Lietuvoje sekėsi jūsų knygos „Anželinos skraistė“ pardavimams?

– Žinau, kad pardavėjai liko patenkinti. Pirmas leidimas buvo beveik išpirktas ir žinau, kad jie jau nori leisti antrąją knygą. Tačiau aš ją noriu pirmiau išleisti katalonų kalba. Po to, be abejo, tai bus lietuvių kalbos leidimas. Jeigu turėsiu galimybę, norėčiau knygą pristatyti Lietuvoje.

Papasakosiu, kas nutiko paskutinę dieną Lietuvoje. Oro uoste prie manęs priėjo du žmonės, jie turėjo mano knygas. Vienas iš jų knygoje buvo įsidėjęs daug lapelių, žyminčių tam tikras vietas. Ten buvo gal 50 skirtingų lapelių, žyminčių įdomias knygos vietas. Tai reiškia, kad mano knyga jam suteikė malonių situacijų. Būtų smagu ir antrą knygą pristatyti Lietuvoje.