Ignas Barysas mėgsta kovoti, o ne muštis

Mišrių kovos menų (mized martial arts, MMA) turnyrų gerbėjai jau turėjo ne vieną progą pamatyti I. Baryso meistriškumą. Jo jėgą pajuto ir varžovai. Pastaraisiais metais nuo Igno ypač kenčia japonai. 2011 m. „Hero’s“ turnyre I. Barysas nugalėjo Jošitaką Abę, pernai - Tošihirą Šimizu. Ši kova sulaukė ypač daug dėmesio, nes T. Šimizu internete išplatino įrašą, kuriame smūgiu sudraskė lietuvio atvaizdą.

Praėjusį gruodį I. Barysas įrodė, kad gali sėkmingai kovoti ir pagal K-1 taisykles, kurios draudžia imtis. Bušido turnyre Londone lietuvis įveikė anglą Markusą Pauelą (Marcus Powell). Balandžio 27 d. Igno laukia dar vienas rimtas išbandymas. Vilniuje vyksiančiame turnyre „K-1 World Grand Prix“ jis pagal K-1 taisykles kovos su vokiečiu Maksu Rolu (Max Roll).

Kudo čempionas

- Tau dar tik 21-eri, bet jau rungeisi daug kovų. Kaip manai, gali save vadinti patyrusiu kovotoju? - „Sporto gyvenimas“ paklausė I. Baryso.

- Ne, viskas dar prieš akis. Kuo daugiau kovų - tuo geriau. Manau, kad pats žydėjimas bus kokių 28-erių. Dabar yra brendimo laikas. Bręsta vyriška jėga. Tikiuosi, kad traumos nepakiš kojos ir karjera bus ilga.

- Kaip pradėjai užsiimti kovos menais, ar domėjaisi jais nuo vaikystės?

- 13-os metų nuėjau į bokso treniruotes. Mėnesį pasportavau ir susipažinau su tokiu draugu, kuris pasakė, kad jo brolis treniruojasi kudo. Pradėjau lankyti kudo treniruotes „Cunamio“ klube. Tris mėnesius palankiau, tada dalyvavau Lietuvos čempionate ir laimėjau jaunimo varžybas. Susidūriau su tikrai stipriais varžovais, bet laimėjau abi kovas. Nuo to laiko negalėjau be to gyventi. Tai yra mano aistra. Turbūt tai yra mano kraujyje.

- Papasakok apie kudo. Kas tai, karatė atmaina?

- Kudo yra šiek tiek panašus į MMA. Tai kilo iš Japonijos. Kudo - tai ir boksas, ir kikboksas, muai tai, sambo, kova parteryje. Viskas viename. Atėjus į MMA kai ką reikėjo pakeisti, neliko kimono ir šalmų. (Juokiasi.) Tačiau kovos stilius yra panašus.

- Kas tau yra MMA? Būdas užsidirbti pinigų ar šis tas daugiau?

- Tai yra mano aistra. Aišku, iš to galima gyventi, jei laukia po kovą kas mėnesį. O dabar tai yra tiesiog aistra. Negaliu be to gyventi. Kai pamatau ringą, einu link jo, pamirštu visas bėdas, pakyla adrenalinas. Tada matau tik vieną žmogų - ringe esantį priešininką. Kai matai, kaip tave palaiko žiūrovai, net širdis dreba. Man tai labai patinka.

Baimė pradingsta

- Kai pirmą kartą kovojai MMA turnyre, buvai dar visai jaunas, o šiame sporte netrūksta traumų. Nebuvo baisu?

- Kai pirmą kartą kovojau „Siemens“ arenoje, man buvo suėję 18 metų. Dalyvavau atidarymo kovoje. Baimė visada būna, bet, kaip sako Maikas Taisonas (Mike Tyson), kuo arčiau ringo esi, tuo labiau savimi pasitiki. Kai esi ringe, tu esi dievas. Niekas tavęs nesustabdys. Taip buvo nuo pirmos kovos. Kai įėjau į ringą, akyse buvo tik vienas žmogus. Sukyla pyktis, dirbi, o po kovos vėl esame draugai, nors ringe - didžiausi priešai.

- Kuri pergalė tau suteikė didžiausią džiaugsmą?

- Manau, pergalė Anglijoje. Man tai buvo labai didelis išbandymas. Varžovas buvo čempionas, nepralošęs 13-os kovų iš eilės. Buvo labai sunku, bet atsilaikiau ir laimėjau taškais. Tikrai įsimintina kova. O iš susitikimų su japonais labai nudžiugino pergalė prieš Jošitaką Abę. Tačiau su T.Šimizu irgi buvo gera kova. Nieko negalėjau padaryti nei rankomis, nei kojomis, nes varžovas buvo labai nepatogus. Bandai mušti ranka, jis krenta.

- Kokius jausmus tau dabar kelia T. Šimizu išsišokimai?

- Jie kelia šypseną. Aišku, iki kovos jie kėlė ir pyktį. Pas mus Lietuvoje taip elgtis nepriimtina. Japonijoje požiūris yra visai kitoks.

- Anksčiau tavo kovos dažniausiai baigdavosi labai greitai. Tai lėmė jaunystė ar ir planuodavai viską užbaigti greitai?

- Bėgant laikui ateina daugiau proto. Anksčiau eidavau į priekį ir nė žingsnio atgal. Dabar jau žiūriu, stebiu. Čia kaip šachmatuose - turi matyti į priekį. Stengiuosi viską daryti atsargiau, nes MMA kovose vienas smūgis gali reikšti pralaimėjimą. Viena klaida - ir aš užsmaugtas. Kartą taip jau buvo.

- Kalbi apie kovą su prancūzu Nikolia Žoanesu (Nicola Joannes)?

- Tai buvo pats skaudžiausias pralaimėjimas. Iki šiol kartais galvoju, ką padariau ne taip. Tačiau padariau išvadas.

Geriausia - pas močiutę

- Ar yra varžovas, su kuriuo tu labiausiai norėtum išbandyti jėgas, autoritetas ringe?

- Ringe autoritetų dabar nėra. Ateityje norėčiau susitikti su Deividu Danyla. Aišku, nemalonu kovoti su lietuviu. Turėtume garsinti Lietuvą, o ne kovoti tarpusavyje. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau girdėti kalbų. Visi nori išsiaiškinti, kuris iš mūsų stipresnis. Nors man tai ir nepriimtina, tačiau kiti kelia klausimus. Manau, kada nors ta kova tikrai įvyks.

- Tau jau yra tekę kovoti Japonijoje?

- Taip, buvau Tokijuje. Tada pralaimėjau, nes man suplėšė meniską. Nepasidaviau, kovojau iki galo, bet ten buvo keista taškų sistema. Pagal ją aš pralaimėjau.

- Tau, kaip kovos menų atstovui, Japonija turėtų būti svajonių šalis...

- Ten tiesiog jautiesi visiškai kitaip. Žmonės ten yra visiškai kitokie. O kaip kovotojui nieko naujo. Tik tiek, kad daugiau kovojama parteryje. Aišku, turiu svajonių prasimušti iki tam tikro lygio, kad Japonijoje dalyvaučiau „Hero’s“ turny-ruose. Tuo keliu ir einu - nuo pagrindų vis aukštyn. Svar-biausia, kad traumų nebūtų, suptų gera aplinka, palai-kytų šeima ir draugai. Tada viskas bus gerai.

- Kitas kovotojas Remigijus Morkevičius ne kartą pasakojo, kaip jį įkvepia Azijos tradi-cijos ir kultūra. Tau ne-kyla noro pasekti Remi-gijaus pėdomis ir pagy-venti budistų vienuolyne ar kokiame urve Indi-joje?

- Ne, aš labiau mėgstu nuvažiuoti į kaimą, pas močiutę, prie ežero. Ten pasitreniruoju, po medžius palaipioju. Mėgstu treniruotis, kaip sakoma, liaudiškai. Viskas, ko reikia, čia yra - draugai, šeima, mylima mergina.

Pyktis - tik ringe

- Be kovų ir pasirengimo joms, tavo gyvenime kam nors lieka laiko?

- Be abejo. Treniruotės būna ryte ir vakare. Be to, treniruoju vaikus ir suaugusius, bet laiko lieka viskam. Kai daug darai, viską ir suspėji. Kai nieko nedarai, nieko ir nesuspėji. Likusį laiką anksčiau užimdavo mergina. Dabar jos nėra. Keliai laikinai išsiskyrė, bet tikiuosi, kad dar sueis. Dabar daugiausiai laiko užima draugai, šeima, artimi žmonės. Kokių nors ypatingų pomėgių neturiu.

- Tradicinis klausimas kovotojui - dažnai tenka muštis ne ringe?

- Ne, aš to vengiu. Visą pyktį kaupiu tik ringui. Stengiuosi vengti konfliktų, nevaikštau į didelius susibūrimus, nes esu mažas ir mane visada mėgsta kabinti.

- Tačiau nemažai žmonių mano, kad kovotojai yra mušeikos, o pats sportas - labai agresyvus. Ką pasakytum žmonėms?

- Tai lemia nusiteikimas. Žmonės mano, kad tai, ką jie mato ringe, vyksta ir gatvėje. Galbūt yra tokių žmonių, bet man tai nepriimtina. Kas yra ringe, tas lieka ringe.

Didžiausias išbandymas

- Ar jau spėjai ką nors sužinoti apie savo varžovą, su kuriuo kovosi balandžio 27-ąją?

- Apie jį sužinojau prieš savaitę. Labai stiprus varžovas. Tai bus turbūt pats didžiausias išbandymas per mano karjerą. Jis yra buvęs Europos čempionas, aukštas, gerai dirba kojomis. Bus tikrai įdomu. Reikės ieškoti priešnuodžių. Stengsimės gerinti fizinę ištvermę, kad atakos būtų ilgesnės. Bandysiu nualinti priešininką.

- Iki kovos liko kiek daugiau nei mėnuo. Tas mėnuo labai skirsis nuo tavo įprastinio režimo?

- Nuo kitos savaitės bus 12 treniruočių per savaitę - ryte ir vakare. Tempas bus dvigubai didesnis. Kai liks dvi savaitės, tempą mažinsime. Prieš kovą bus kelios dienos poilsio. Turi būti nusiteikęs, norėti kovoti. Nes jei nenorėsi, tai bus blogas ženklas. O po kovos man reikia bent savaitės atsigauti psichologiškai. Be to, turėjau visokių traumų, kelis vis neduoda ramybės. Tikiuosi, viskas bus gerai.

Dosjė

Ignas Barysas

Amžius - 21 metai.

Ūgis - 170 cm.

Svoris - 65 kg.

Klubas - „Cunamis“ (Kaunas).

Rezultatai MMA kovose - 5 pergalės, 2 pralaimėjimai, 1 lygiosios.