"Į Zaporožę - tarsi laiko mašina į praeitį"

Klaipėdos rankinio specialistas Zaporožėje jau gyvena nuo liepos ir sako jau spėjęs priprasti prie Ukrainos subtilybių.

"Iš pradžių buvo keista, kai atėjęs į banką negalėjau atsidaryti sąskaitos. Neva reikia važiuoti į Lietuvą, rašyti prašymą ir laukti 15 dienų. Apskritai Ukrainos valstybinėse įstaigose daug niuansų, kuriuos mes patyrėme prieš daugiau nei 20 metų. Jei nebūčiau gyvenęs rusų laikais ir to nepatyręs, man butų šokas. Dabar man tai ne naujiena, o tik jaunystės metų prisiminimai. Daug dalykų jau buvau pamiršęs ir maniau, kad tai niekada negrįš, tačiau čia supratau, kad reikės gyventi praeitimi. Net atlyginimą man žada mokėti ne bankiniu pavedimu, o grynais. Skamba juokingai. Kur aš juos turėsiu laikyti? Kojinėje?", - šypsodamasis Zaporožės gyvenimo niuansus pasakojo klaipėdietis.

SU ŽMONA. Artūrą Juškėną Ukrainoje lankė jo žmona Rasa. Kartu jie lankė lankytinas vietas.

Į treniruotes - 80 minučių

Kaip Jus priėmė Ukrainoje? Kokios ten gyvenimo sąlygos? - pasiteiravome A. Juškėno.

Gyvenu dviejų kambarių bute, sąlygos geros, negaliu skųstis. Tiesa, gyvenimo pradžia Zaporožėje, švelniai tariant, nebuvo iš lengvųjų (šypsosi. Autor. past.). Iš pradžių mane laikinai apgyvendino bute, kuriame nebuvo kondicionieriaus. Kaitinant 40 laipsnių karščiui tikrai buvo nekas, porą naktų negalėjau net miegoti. Zaporožėje vasaros būna išties karštos. Be kondicionieriaus - sudėtinga. Savaitėlę teko pakentėti bute, kuris priminė pirtį, tačiau dabar viskas gerai. Gyvenu jau kitoje vietoje.

ZTR klubo vadovai mane priėmė šiltai, į mano darbą žvelgia labai demokratiškai, leidžia kurti savo sistemą. Aš viskuo patenkintas.

Žinoma, iš kai kurių administracijos darbuotojų noriu kitokio požiūrio į darbą, bet tikiu, kad laikui bėgant pavyks juos priversti dirbti kitaip. Turime bėdų ir gydytojų korpuse, tačiau visa tai turi keistis.

Gerai ir tai, kad ZTR klubo vadovybė neprieštarauja, kad aš ir toliau dirbčiau Lietuvos rankinio rinktinės štabe. Viską susiderinome.

Kur vyksta treniruotės? Kokia situacija su sporto bazėmis?

Kadangi dabar renovuoja pagrindinius Zaporožės sporto rūmus, tai glaudžiamės kitoje sporto bazėje. Į treniruotes į vieną pusę tenka vykti maždaug 1 val. 20 minučių. Treniruojamės už miesto. Galime treniruotis ir Zaporožėje esančioje sporto salėje, tačiau priėmėme sprendimą sportuoti už miesto. Kad per dieną nereikėtų važiuoti po du kartus, atvažiuojame į rytinę treniruotę, pasportuojame, po to visi kartu papietaujame, yra ir lovos, pailsime, pamiegame bei plušame vakarinėje treniruotėje. Vėliau atvažiuoja klubo autobusas ir parveža visus namo. Vargo nėra, jau prie to pripratau.

Kol kas treniruočių sąlygos toli gražu nėra puikios. Sporto salė - sena, iš štanginės likęs tik pavadinimas, treniruoklių ir įrangos labai mažai. Lauke irgi nekas: asfaltuotas bėgimo takas ir sena guminės dangos aikštelė: stadiono, žolės nėra. Laukiame nesulaukiame, kada suremontuos mūsų pagrindinę sporto salę. Tai žada padaryti spalio mėnesį.

PRIE JŪROS. Per laisvas nuo darbo minutes Artūras Juškėnas spėjo pasigrožėti Ukrainos gamta ir Juodąja jūra.

Liejosi keiksmažodžiai

Kaip pavyko rasti bendrą kalbą su ZTR komandos žaidėjais? Ar visi klauso?

Iš pradžių buvo sunku, teko ir ne vieną rusišką keiksmažodį ištarti (juokiasi. Autor. past.). Prieš keliaudamas į Ukrainą, pats kiek bijojau, mąsčiau, kad man tai bus didelis iššūkis dirbti su tikrais profesionalais, tačiau tik atvykęs į Zaporožę supratau, kad teks žengti žingsnį atgal. Iš pradžių teko jiems aiškinti elementarius dalykus, mokyti to, kas pas mus, rodos, elementaru ir jau seniai žinoma. Ukrainiečiams buvo naujiena ir videoperžiūros bei intensyvus treniruočių tempas. Bet dabar jau susidėliojome visus taškus ant "i" ir jau po žingsnelį žengiame į priekį.

Lenkijoje dalyvavome draugiškame dvylikos komandų turnyre, kuriame, be Ukrainos komandų, varžėsi rusai, lenkai ir baltarusiai. Likome septinti, nors iš septynių rungtynių iškovojome penkias pergales. Kita vertus, šio turnyro pernelyg nesureikšminame, juk tai tik draugiškos rungtynės.

Mums svarbiausia kuo geriau pasiruošti rugsėjo pirmą savaitgalį prasidėsiančiam Ukrainos superlygos čempionatui. Pernai varžėsi aštuonios ekipos, o šiemet lyg ir ketina dalyvauti šešios. Zaporožės ZTR - tituluota ekipa, keturiolikakart Ukrainos čempionė, pernai laimėjo reguliarųjį Ukrainos čempionatą, tačiau galiausiai liko antra - nusileido Zaporožės "Motor" komandai. Pastaroji ekipa - pagrindinė mūsų varžovė. Tai galingos sudėties komanda.

Kokia kalba susikalbate su žaidėjais: rusų, o gal anglų?

Zaporožėje anglų kalba - sunkiai įkandamas riešutėlis. Kalbame rusiškai. Tačiau pripažinsiu, tik nuvykęs į Ukrainą, supratau, kad man dar reikia tobulinti rusų kalbą. Iki tol maniau, kad rusiškai moku labai gerai, tačiau kai reikėjo rusiškai pasakyti tokius žodžius: čiurna, kirkšnis, tuomet gelbėjo tik rusiški keiksmažodžiai (juokiasi. Autor. past.).

Ilsėjosi prie Juodosios jūros

Įdomu, kuo skiriasi treniruotės Zaporožėje nuo daugybę metų Jūsų vadovaujamo "Dragūno" treniruočių?

Prisipažinsiu, pirmajame ZTR komandos treniruočių procese teko panaudoti nemažai rusiškų keiksmažodžių, kol išmokiau savos sistemos. Jau žaidėjai pradeda mane suprasti.

Man Zaporožėje patinka tai, jog, atėjęs į treniruotę, visada žinai, kiek susirinks žaidėjų. Žinai, kad visiems sportas - pagrindinis užsiėmimas, nereikia eiti į darbus ir panašiai.

Klaipėdoje buvo kitaip: atėjęs į treniruotę gali neišvysti pusės žaidėjų, nes jiems reikia dirbti, užsidirbti pinigų, išlaikyti šeimas. Lietuvoje vien iš rankinio neišgyvensi. Tai yra didelė bėda.

Zaporožėje mano darbas - tik treniruoti, nereikia rūpintis transporto, komandos reikalais ar kitais buities rūpesčiais. 100 procentų galiu atsiduoti tik trenerio darbui. Man tai labai patinka. Jaučiuosi savose rogėse.

Klaipėdoje buvo kitaip: reikėjo būti ir treneriu, ir vadybininku, ir psichologu, ir ieškoti rėmėjų, rūpintis nuvykimo ir apgyvendinimo klausimais. Tokie dalykai tikrai trukdo trenerio darbui.

Ar Zaporožėje jau vyko komandos susipažinimo vakarėlis, Jūsų "prirašymas"?

Sezono atidarymo šventė numatyta rugpjūčio 31 dieną. Tuomet visi komandos nariai rinksis su žmonomis ir vaikais. Kiek žinau, yra užsakytas baras, baseinas. Tuomet ir įvyks "prirašymas".

O Jūsų žmona dalyvaus šioje šventėje?

Ne. Ji jau pas mane Ukrainoje lankėsi vasaros metu. Praleidome kartu nemažai laiko. Rasa ilsėjosi su sūnumi, o aš dirbau su komanda. Ten vyko 12 dienų sportinė stovykla. Ilsėjomės Aluštoje, kurortiniame mieste Ukrainoje, Krymo autonominėje Respublikoje prie Juodosios jūros.

"Dragūnas" - ZTR dubleriai?

Jūs esate "Dragūno" komandos įkūrėjas. Kiek žinau, šios komandos neapleidote net išvykęs į Ukrainą - kasdien sekate komandos naujienas, bendraujate su dragūniečių treneriu Migliumi Astrausku telefonu, internetu, dalyvaujate "Dragūno" valdyme.

"Dragūno" ekipa vienareikšmiškai lieka mano širdyje. Jos nežadu apleisti ir stengsiuosi daryti viską, kad "Dragūnas" klestėtų.

Jau ne kartą žiniasklaidai minėjau, jog vienas iš apsisprendimo išvykti į Ukrainą motyvų buvo ir tai, kad "Dragūno" niekaip nepavyksta "pakelti" bent iki minimalaus Europos komandos biudžeto. Kalbu ne apie žaidėjų atsidavimą ar rezultatus, o apie komandos biudžetą. Su tokiu biudžetu, kokį surenka "Dragūnas", kautis Europos turnyruose - praktiškai neįmanoma.

"Dragūno" žaidėjai padarė viską, ką gali - sugeba dominuoti Lietuvoje, nugalėjo ne vieną Europos komandą. Ar ilgai gali tęstis toks žaidėjų atsidavimas ir pasiaukojimas? Geriausi "Dragūno" žaidėjai gauna stipendijas, prilygstančias Lietuvos minimaliam atlyginimui. Kol jie dar yra studentai, tol žaidžia, kovoja, atiduoda visas jėgas, bet kiti jau sukūrė šeimas ir pradeda galvoti apie savo asmeninį gyvenimą.

Juk "Dragūnas" - keturiskart iš eilės Lietuvos čempionas. Be to, praėjusį sezoną puikiai kovėsi Europos Iššūkio taurės varžybose. Negi rėmėjai į tai neatsižvelgia?

Jau keleri metai ištiesę rankas ieškome rėmėjų, tačiau atsimušame lyg į sieną. Prieš kurį laiką pateikėme pasiūlymą dėl paramos, bendradarbiavimo Uosto direkcijos atstovams, tačiau sulaukėme neigiamo atsakymo. Gavome tokį atsakymą: "Jūsų projektas geras, bet mes sulaukėme geresnių kitų įmonių pasiūlymų."

Taip pat didelė tikimybė, kad dėl pasikeitusios politinės situacijos valdžioje negausime lėšų iš vienos stambios valstybinės įmonės. Nenoriu įvardinti jos pavadinimo, bet pasakysiu, kad tai mums svarbūs rėmėjai - antri pagal mūsų komandos rėmimo dydį.

Taip pat ne kartą esu sakęs, kad mums reikia generalinio rėmėjo, dėl kurio net esame pasiryžę keisti komandos pavadinimą. Europos pavyzdžiai byloja, kad generalinius rėmėjus padeda surasti valdžios atstovai. Apmaudu, kad šioje srityje nepasistūmėjome į priekį.

"Dragūną" gelbėja tik tai, kad sudarėme trimetę sutartį su Klaipėdos savivaldybe, pagal kurią kasmet gauname po 200 tūkstančių litų. Šiemet mums dar pridėjo beveik 27 tūkstančius litų už gerą pasirodymą Europos Iššūkio taurės varžybose. Tačiau tas dalyvavimas Europos Iššūkio taurės varžybose "suryja" daugiau nei pusę Savivaldybės skirtų lėšų. Išeina uždaras ratas...

Sutartis su Klaipėdos savivaldybe pasibaigs 2014 metais. Jei ji bus pratęsta, tai "Dragūnas" išgyvens, o jei ne, tai tada bus liūdna.

Man išvykus į Ukrainą, "Dragūno" finansiniai reikalai nejuda į priekį. Šiemet "Dragūnas" dalyvaus antrame pagal pajėgumą Europos rankinio turnyre - Europos rankinio federacijos taurės (EHF) varžybose. Šios varžybos pagal prestižą nusileidžia tik Čempionų lygos varžyboms. Pirmajame etape "Dragūnas" kovos su Liuksemburgo "Handball Kaeejeng" klubu. Jei įveiks šį varžovą, tuomet rungtyniaus su Rumunijos "Stiinta Minicipal Dedeman" klubu. O kas toliau? Išseks klubo biudžetas ir ką tada darysime? Juk europinio lygio varžybos pareikalauja didžiulių lėšų. Šiuo metu "Dragūnas" - tarsi ant skustuvo ašmenų...

Darau viską, kad "Dragūno" ir ZTR ekipos glaudžiai bendradarbiautų ir susijungtų. "Dragūnas" galėtų ruošti žaidėjus ZTR ekipai. Tokių pavyzdžių, kai didieji Europos klubai remia užsienio šalių komandas, jau yra. Mes nebūtume pirmieji. Tokį siūlymą pateikiau ZTR komandos vadovams. Jie į tai žvelgia palankiai, gali būti, kad tokios mano vizijos artimiausiu metu taps realybe. Jau greitu metu į Klaipėdą ketina atvykti ir su esama situacija susipažinti ZTR komandos vadovai.

Kitų metų sausio mėnesį Klaipėdoje ketiname suorganizuoti aukščiausio lygio rankinio turnyrą, kuriame, be "Dragūno" ir ZTR, dar dalyvautų Rusijos čempionų arba vicečempionų ekipa bei Estijos čempionai. Noriu, kad rankinio lygis Lietuvoje augtų ir klaipėdiečiai galėtų grožėtis aukščiausio lygio rankinio dvikovomis.

Jonas Truchanovičius - į Ukrainą?

Tai gali būti net taip, kad artimiausiu metu "Dragūno" ekipoje rungtyniaus keli ZTR žaidėjai?

Jau beveik viskas sutarta. Tik dėliojami galutiniai taškai. Artimiausiu metu į Klaipėdą turėtų atvykti 1991 metais gimęs ukrainietis Antonas Marokas (Anton Maroko). Šis 200 cm ūgio žaidėjas turėtų tobulintis "Dragūne". Vėliau į Klaipėdą gali atvykti dar keli ZTR žaidėjai.

Taip pat bus sudaryta galimybė ir "Dragūno" žaidėjams atvykti į ZTR klubą, užsidirbti pinigų. ZTR gretose norėčiau matyti Joną Truchanovičių. Jis po peties operacijos jau sveiksta, tačiau dar jaučia skausmus. Gydytojas sakė, kad normalu, jog po tokios operacijos skausmai juntami dar maždaug metus.

Galbūt ateityje ZTR gretose žais daugiau klaipėdiečių. Dar kelių žaidėjų pozicijos mane domintų.

Juk "Dragūno" klubo tikslas - suteikti jauniems žaidėjams geras treniruočių sąlygas, kelti meistriškumą. "Dragūnas" remiasi daugiausia klaipėdiečiais bei kviečiasi perspektyviausius Lietuvos žaidėjus. Kai žaidėjai įgis patirties ir išaugs iš "Dragūno" marškinėlių, tuomet jiems bus sudarytos sąlygos iškeliauti į profesionalius užsienio klubus užsidirbti pinigų. Tegul garsina Klaipėdos ir Lietuvos vardą kitose šalyse. Tokia vizija.

TIKIMYBĖ. Gali būti, kad artimiausiu metu iš Klaipėdos išvyks ir ZTR ekipos marškinėlius apsivilks vienas iš "Dragūno" ekipos lyderių Jonas Truchanovičius (su kamuoliu). Egidijaus JANKAUSKO nuotr.