Gyvenimas krepšinio ritmu

Viena tituluočiausių Lietuvos krepšininkių Rima Valentienė kiek daugiau nei prieš mėnesį paskelbė apie savo profesionalės karjeros, trukusios beveik du dešimtmečius, pabaigą. Tačiau 38-erių 170 cm ūgio įžaidėja niekur nuo krepšinio nenutolo, ji tapo Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) projekto „Tapk krepšinio žvaigžde“ ambasadore, Ukmergės „Vilkmergės“ klubo vyriausiojo trenerio asistente, taip pat ruošiasi ir savo vardo pradinės krepšinio mokyklos atidarymui.

Didžiausią savo karjeros laimėjimą - Eurolygos bronzos medalį - R.Valentienė su Vilniaus „Lietuvos telekomu“ iškovojo 2005 m. Po sėkmingo pasirodymo Eurolygos turnyre įžaidėjai tuometinis šalies prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvai įteikė Riterio kryžiaus ordiną. Šalies čempionės titulu R.Valentienė per savo karjerą galėjo džiaugtis penkiolika kartų. Krepšininkė trylika sezonų iš eilės nuo 2003 m. yra tapusi LMKL čempione. LMKL auksu R.Valentienė pasipuošė vilkėdama Vilniaus „Lietuvos telekomo“, Vilniaus TEO, Kauno „Viči-Aisčių“, Vilniaus „Kibirkšties“ ir „Utenos“ marškinėlius. 2010 m. R.Valentienė atstovavo ir Cėsių „Cesis“ (Latvija) komandai bei tapo kaimyninės šalies čempione. Per ilgametę karjerą įžaidėja taip pat 13 kartų tapo Baltijos lygos čempione bei daugkartine Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės laimėtoja. 2011 m. R.Valentienė buvo išrinkta ir geriausia Lietuvos krepšininke.

- Prieš mėnesį paskelbėte apie savo kaip krepšininkės karjeros pabaigą. Ar sunku buvo apsispręsti priimti tokį sprendimą? - „Vakaro žinios“ paklausė Rimos Valentienės.

- Iš tikrųjų sunku nebuvo, nes jaučiuosi viską laimėjusi, viską nugalėjusi, nebeturiu jau labai ko tokio ypatingo siekti. Manau, kad viskas susidėliojo labai natūraliai.

- Ar apsisprendimui įtakos turėjo ir faktas, jog nebebus „Utenos“ klubo, kuriame žaidėte?

- „Utenos“ labai gaila. Tuos kelerius metus iš eilės šis miestas buvo labai šaunus. Tačiau turbūt viskas tiesiog susidėjo į vieną krūvą. Ir mane šeima labai jau namie nori turėti. Ir pati savo veiklą noriu pradėti, noriu įkurti pradinę Rimos Valentienės krepšinio mokyklą. Taigi turiu savo svajonių ir jų siekiu. Iš tiesų jau kelerius metus vasaromis dirbu su vaikais. Treniruoju ir berniukus, ir mergaites. Taigi noriu įsteigti pradinę mokyklą būtent 1-4 klasių moksleiviams, duoti pradinį ugdymą profesionalesnį, kad sudominčiau vaikučius. Jeigu jie svajoja apie krepšinį, kad tikrai rastų tą teisingą kelią. Pradžioje renku berniukus ir mergaites kartu. Jeigu mergaitės neturi kur sportuoti, jos pas mane ras vietą tikrai. Pradėsiu dirbti Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijoje, susitariau dėl bendradarbiavimo, spalio 16 d. vyks pirmoji treniruotė, nemokama. Vyks prisistatymas, susipažinimas, galimybių derinimai.

- Be savo vardo mokyklos, dabar dar turite ir pareigų LMKL?

- Esu projekto „Tapk krepšinio žvaigžde“ ambasadorė, važinėju po Lietuvą, padedu treneriams susikviesti vaikučius į treniruotes, kalbame apie krepšinį, sveiką gyvenseną, rodau savo trofėjus, gražiai bendraujame. Norisi, kad mergaičių krepšinis populiarėtų. Dėl to įdedame labai daug jėgų. LMKL direktorė Audra Ginelevičienė mane pasikvietė, o aš tuo džiaugiuosi, man tas darbas labai malonus. Šis projektas turėtų būti tęstinis, visą sezoną važinėsime po Lietuvą. Norime sudominti mergaites, kad lankytų treniruotes, kad augtų jaunoji krepšininkių karta.

- Nors šis LMKL projektas startavo tik rugsėjo pradžioje, bet vis dėlto ar mergaitės domisi krepšiniu, daug jų susirenka į jūsų renginius?

- Renginiai labai smagūs ir mergaitės domisi. Tačiau ryškėja tendencijos, kad daugelis tėvelių jų tiesiog neišleidžia lankyti krepšinio, nors vaikas labai nori. Mergaitės smalsios, gražios, smagios, bendravimas būna tikrai gražus ir norėtųsi tėvelių palaikymo, kad bent leistų toms mergaitėms pabandyti, nereikia nurašyti iš karto. Tiesiog tėvai turėtų nesilaikyti stereotipų. Krepšininkės tikrai gražios, o ne kokios raumeningos. Jos tikrai labai moteriškos. Jei tėveliai suteiktų galimybę mergaitėms pasireikšti, tikrai būtų daugiau gerų krepšininkių.

- Jums 2014-2016 m. teko išbandyti „Utenos“ vyriausiojo trenerio Alfredo Vainausko asistentės pareigas. Dabar „Vilkmergės“ ekipoje padėsite strategui Gitautui Kievinui. Norėtumėte ateityje kokiame klube užimti ir vyriausiosios trenerės postą?

- „Utenoje“ buvau atsakinga už fizinį parengimą ir kitus strateginius dalykus teko spręsti, bet juk krepšinis - visas mano gyvenimas, tai buvo labai malonu ir gera su šiuo specialistu dirbti. O kaip gyvenimas toliau susiklostys, ar būsiu ateityje aš trenere - matysime. Iš tiesų prieš imdamasi šių pareigų nieko nesitikėjau, žinojau, koks šis darbas nelengvas. Tiesiog reikia mokėti bendrauti, reikia mokėti sužavėti, nes žmonės skirtingi ir visiems tu patikti negali, nesi pinigėlis. Tad tiesiog norisi pritraukti bendraminčius.

- Kaip sutikote žinią, jog LMKL „Uteną“ pakeitė iki šiol antrose pagal pajėgumą pirmenybėse kovojusi „Vilkmergė“?

- Tai labai sudėtinga situacija. Viskas juk yra dėl pinigėlių, finansavimo. Mes realiai labai norėtume, kad palaikytų moteris savivaldybės. Įsivaizduokite, iš 60 savivaldybių Lietuvoje tik 13-oje yra žaidžiamas mergaičių krepšinis. Visose likusiose savivaldybėse jo nėra. Taigi siekiame gauti mergaitėms to dėmesio. Nors, žinoma, mergaites prikviesti sportuoti yra sunkiau. Daug kas eina lengvesniu keliu ir renka tik berniukų grupes, o mergaites palieka šone. Taigi reikėtų šitą dalyką spręsti. Kad bendromis jėgomis mes tų mergyčių nenurašytume, nes esame tikrai talentinga krepšiniui tauta - tiek mergytės, tiek berniukai. Tiesiog reikia jų neapleisti. Tačiau tai tikrai nelengva.

- Teko jums žaisti ir su tik pradedančiomis savo krepšininkių karjeras merginomis. Ar jų ta aistra sportui, krepšiniui tokia pat, kaip ir buvo jūsų, kai pradėjote žaisti?

- Tikrai yra tokių mergaičių. Galiu vieną net paminėti - tai Martyna Petrėnaitė. Šiemet ji iš Biržų persikėlė į Ukmergę ir žais. Ji viena iš tų, kurios tikrai svajoja, sportuoja daugiau, negu reikia, kurią net reikia pristabdyti. Yra tokių mergaičių ir Vilniaus „Kibirkštyje“ žaidžiančių. Atsiranda tų perliukų, kurios motyvuotos, nori. Tačiau jų nedaug, jas reikia surasti, prisikviesti. Ir, aišku, čia reikia ir tėvelių palaikymo.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“